O garsus konfliktų fotografas Stanley Greene'as sakė – „kuomet į tave šaudo, draugų susirandi labai greitai“.
Turiu pritarti – laikas, praleistas apkasuose, neišvengiamas pasitikėjimas šalia esančiais kariais, šiuos „darbo santykius“ nejučia paverčia draugystėmis.
„Sveikas, Artūrai, nuo to laiko, kai tu išvažiavai, mes išgyvenome jau antrą artilerijos ataką – bombardavo namą, bet visi buvę viduje likome gyvi… ačiū Dievui. O vaikinai, kurie yra tavo nuotraukose, sekančią dieną po tavo išvažiavimo, nukentėjo, kai į jų automobilį pataikė mina. Visi gyvi, tačiau sunkios būklės, stiprūs sužalojimai“, – toks laiškas mane pasiekė iš vieno čia aprašytos misijos dalyvių – „Dešiniojo sektoriaus“ bataliono savanorio Totemo, su kuriuo susibičiuliavau per vieną neįprastą dieną šalia Donecko oro uosto.
„Taip pat po tos misijos, apie kurią kalbi, per sekančią parą, netekome dviejų mūsų bendrų pažįstamų, karių iš mūsų grupės. Su Lape ir Švedu jų kūnus patys išvežinėjome nuo oro uosto prieigų…“ – liūdnai laišką baigė Totemas.
Vieno šiose nuotraukose esančio kario jau nebėra, dar du iš jų – sunkiai sužeisti:
Slapta žvalgybos misija prie Donecko
Donecko priemiestyje esantis kaimelis Vodyanė – tarsi vaiduoklis Ukrainos Antiteroristinės operacijos (ATO) žemėlapyje.
Vėlyvą popietę vykstant į šį tašką automobilio vairuotojas nuima ant stogo plevėsuojančią Ukrainos vėliavą. Kelias į šią vietą driekiasi per pro-rusiškų separatistų kontroliuojamas teritorijas.
„Dešinysis sektorius“ yra vienintelis nepriklausomas savanorių batalionas – jis neturi jokio oficialaus statuso Ukrainos valdžios institucijose.
Tačiau būtent šį batalioną renkasi daugybė patriotiškų ukrainiečių, norinčių vienaip ar kitaip prisidėti prie vykdomos ATO.
Per dvi dienas, praleistas su šio bataliono žvalgybos būriu įsitikinu, koks efektyvus ginklas gali būti išsilavinę, geležinės motyvacijos vedami savanoriai, kurie vadovaujasi partizaninio karo modeliu.
Vyrai pasakoja istorijas, kuomet savarankiškai, nedidelėmis grupelėmis įvykdė itin sudėtingas misijas – išlaisvino sukilėlių kontroliuojamas strategines vietas – Vodyanės kaimą bei strateginę aukštumą šalia Donecko oro uosto.
Tuomet koordinatės pranešamos kariuomenei ir šie atvyksta jau į naujoms Ukrainos pozicijoms paruoštą postą.
Sprogimų nušviestas oro uosto dangus
Į Vodyanės kaimą iš aplinkos neišsiskiriantis pilkas džipas lekia pilkais laukais ir ištuštėjusiomis gyvenvietėmis. Pro keleivių langus iškišti Kalašnikovo automato vamzdžiai, o ant nuleistukų budi budrūs „Dešiniojo sektoriaus“ karių pirštai.
Šiame kaimelyje prieš keletą dienų karaliavo separatistai, kuriuos ką tik išvijo šio savanorių bataliono specialus žvalgybos būrys.
Anot šių vyrų, separatistai iki šiol nesupranta, kam priklauso ši valda. Vodyanės dar nėra ir oficialiuose Ukrainos ATO kontroliuojamų teritorijų žemėlapiuose.
Sutemus kaimas skendi tamsoje. Nors elektros tiekimas nenutrauktas, tačiau likę gyventojai nerizikuoja išsiskirti iš tamsaus horizonto, kuriame vieninteliai šviesos žiburiai – sprogimai bei „Grad“ raketų „lietūs“ kitapus lauko esančiame Donecko oro uoste. Po kiekvieno blyksnio praėjus keletui sekundžių žemė po kojomis suvirpa.
Į Vodyanę atvykau stebėti, kaip bus vykdoma viena karinė „Dešiniojo sektoriaus“ žvalgybos operacija. Kvietimą prisijungti prie šios slaptos misijos gavau iš Donecko rajone kovojančio savanorio, su kuriuo praeitą žiemą susipažinau „Maidano“ barikadose.
Beveik visi šiuo metu Rytų Ukrainoje kovojantys savanoriai savo sukilimą pradėjo praeitą žiemą vykusiuose protestuose Kijeve.
Turi ir separatistų uniformas
Namo, kuriame įsikūrę „Dešiniojo sektoriaus“ žvalgybininkai, langai užtraukti tankiomis metalinėmis žaliuzėmis, o iš vidaus dar ir uždengti storomis antklodėmis. Taip siekiama apsisaugoti nuo šilumai ir šviesai jautrių aplinkos stebėjimo prietaisų.
Prie stalo, silpnos lempos šviesos apšviesti, palinkę keturi vyrai. Jų akys nuleistos į trijų spalvų smaigtukais pažymėtą žemėlapį. Aptariama rytojaus misija.
Kambaryje paklotos trys sudedamos lovos, ginklai ir amunicija, prie elektrinio butaforinio židinio džiūsta rūbai ir avalynė. Kampe į krūvą sumestos iš nukautų separatistų atimtos uniformos su prisiūtais sukilėlių simboliais – Georgijaus juostelėmis.
Šio būrio vadas – karinės patirties turintis verslininkas, pravarde Švedas. Tarp vyrų kyla ginčas dėl misijos rizikingumo. Diskusija persikelia į pirmajame namo aukšte esančią virtuvę, o žemėlapius ant stalo pakeičia lėkštės su sočia žirnių sriuba.
Prie stalo susėdę vyrai valgydami nekalba. Vienas jų, pravarde Nemirny, dėl per plačiai ant stalo padėtų alkūnių man primena etiketą.
„Rankas padėk taip, tarsi laikytum įsivaizduojamą knygą“, – pademonstruoja, kaip reiktų mandagiai valgyti kazokiškai apsikirpęs vyras.
Po kolegos pastabos, visi vakarieniautojai nejučiomis taip pat „suskleidžia“ savo rankas.
Prabangus balastas
Prieš misiją Švedas visiems liepia gerai išsimiegoti, tačiau Totemo ir Nemirny ginklų valymas užsitęsia iki paryčių. Totemas – aukštas skardžiabalsis barzdotas vaikinas iš Kijevo.
„Įgarsinu žinių reportažus vienoje Ukrainos televizijoje. Per šią visą krizę žinių laidoms garsinau čia kariaujančių vaikinų istorijas, juos tarsi pažinau, todėl ir nusprendžiau prisijungti prie jų. Gaila, bet televizijos direktorius neišleido manęs neapmokamų atostogų, todėl atvykau čia savo kasmetinių atostogų sąskaita“, – asmeninę istoriją pasakoja Totemas.
Į šį būrį vyras pateko, nes turi čia kovojantį draugą. Tą vakarą Totemas valė po mūšio iš separatistų atimtą, skeveldromis suvarpytą, „trofėjinį“ „kalašnikovo“ automatą, o kovoti į Rytų Ukrainą atvyko tiesiog su pistoletu.
Ankstyvą rytą visus pažadina Švedo įėjimas į kambarį. Prasimerkiu matydamas jį stovintį tarpduryje su vinčesterio tipo ilgavamzdžiu šautuvu.
„Ar žinai, kaip jis užtaisomas?“ – klausia Švedas. Tiek aš, tiek kitoje lovoje miegantis karys, nesuprantame kam adresuotas klausimas. Tačiau ginklu nešinas Švedas jį pakartoja žiūrėdamas tiesiai į mane.
Nustembu ir pusiau juokais sakau, jog savo ginklą – fotoaparatą jau turiu. Tačiau karys nejuokauja – „mašinoje yra tik kelios vietos, visi jos keleiviai privalo būti ginkluoti. Rizikingoje misijoje vežti taikų „balastą“ yra prabanga“.
Jam atsakau dėstydamas žurnalistinę etiką ir savo asmeninį pasirinkimą niekada nelaikyti ginklo. Tačiau karys nesiklauso ir ilgą šautuvą su dviem šovinių dėžėmis palikęs man ant lovos nueina.
Totemas, suprasdamas mano norą vykti kartu ir tai, jog ginklo, kaip žurnalistas imti negaliu ir nenoriu, pataria jį tiesiog palikti ten, kur ir guli.
Svetimą ginklą palieku kambaryje ir nusprendžiu geriau jau rizikuoti užsitraukti šios grupės vado nemalonę misijos metu, nei su savo nuomone pasilikti namuose. Tačiau viskas vyksta sklandžiai ir klausimų apie ginklą nesulaukiu.
Partizaninė misija
Prieš dvi dienas Ukrainos savanorių pajėgos buvo sunaikinusios separatistų įtvirtinimus šalia Vodyanės kaimo.
Šiandienos misijos tikslas – nuvykti į naujai atkovotą teritoriją, patikrinti separatistų paliktus įtvirtinimus, užminuoti kelius, vedančius jų link, bei apšaudyti už 600 metrų nuo šios vietos esančias separatistų tanko bei, tikėtina, snaiperio pozicijas.
Pirmieji į naujai atkovotas teritorijas išsiunčiami du separatistų uniformomis dėvintys „Dešiniojo sektoriaus“ žvalgai. Jų tikslas – patikrinti galimą priešų judėjimą bei „išvalyti“ kelią nuo minų.
Paskui juos, taip pat pėsčiomis, įkandin išeina ir du snaiperiai, kurie stebės teritoriją.
Aš vykstu su trečiąja grupe, kuri automobiliu veš SPG tipo minosvaidį bei amuniciją.
Gauname žinią, jog prieš tai buvusios grupės savo tikslą pasiekė sėkmingai. Žvalgai mūsų kelią – miško keliuką –„išvalė“: rado dvi prieštankines minas.
Už pusvalandžio džipas atvyksta į sutartą vietą – pamiškę netoli asfaltuoto kelio, vedančio į Donecką ir horizonte pradingstančio sudžiūvusio saulėgrąžų lauko. Kelio kontrolė priklauso sukilėliams, todėl per jį perbėgama kiek galima greičiau. Ant asfalto likę užvakar susprogdinto automobilio griaučiai. Tądien čia žuvo du Ukrainos kariai.
Pirmoji grupė išeina minuoti miško keliukų. Kartu su kita grupe einu apžiūrėti buvusių separatistų apkasų. Kadangi esame vis dar jiems priklausančioje teritorijoje, visi perspėjami vaikščioti pasilenkus, o laukiant atsisėsti.
Pradžiuginęs trofėjus
Iš paliktų daiktų, galima spręsti, jog sukilėliai savo pozicijas paliko paskubomis – sukrautos malkos, metalinė krosnelė, žurnalai, maisto produktai, nugertas arbatos puodelis. Vyrai juokiasi atradę išplėšyto erotinio kalendoriaus lapus ir apsidžiaugia aptikę dar pilną virtuvinį dujų balioną.
Už valandos sugrįžta ir minuotojų grupė. Jos priekyje – lapės uodega ant šalmo pasipuošusi vienintelė uniformuota dama, pravarde Lapė.
Iš džipo iškraunamas pabūklas. Kariai paruošia sprogmenis. Minosvaidis nunešamas ant kelio ir per trumpą laiką iš jo paleidžiama apie 15 šūvių.
Iš už kelių šimtų metrų, separatistų teritorijoje, sprogimai „pabudina“ separatistų tanką. Pasigirsta jo variklio burzgimas ir visi skuba sugrįžti į kaimelį.
Mums besėdant į mašiną visai šalia, pamiškėje nuaidi sprogimas – suveikia viena iš ką tik paliktų minų. Švedas ir dar trys kariai nusprendžia pasilikti ir vėliau patikrinti sprogimo priežastis.
Už kurio laiko iš pasilikusių karių sulaukiama prašymo – atvykti su mašina padėti išsivežti trofėjų. Nuvykus atgal į pamiškę pasitinka besišypsantys karių veidai – ant minos užmynė apie pusantro šimto kilogramų sveriantis šernas.
Vodyanėje nėra parduotuvės, o kadangi čia kovoja tik savanoriai, jiems neatvežama ir Ukrainos kariuomenei skirto maisto.
„Šis šernas nudžiugino labiau nei nukautas priešas“, – darinėdamas laimikį pripažįsta vienas karys.
Artūras Morozovas – specialiai DELFI iš Ukrainos.