Baltarusijos filosofas V. Mackevičius balandžio 8 dieną savo „Facebook“ paskyroje paskelbė „atvirą laišką piliečiui Aleksandrui Lukašenkai“, kuris Baltarusijoje sukėlė daug diskusijų. Laiške V. Mackevičius tvirtina, kad jo šalies suverenitetui gresia pavojus: kyla grėsmė, jog, pasinaudojant konstitucine reforma, valstybė bus įtraukta į Rusijos sudėtį.
Kad to būtų išvengta, filosofas siūlo sušaukti steigiamąjį susirinkimą, kuris atvirai ir skaidriai parašys naują Baltarusijos konstituciją. Apie tai, kas paskatino V. Mackevičių paskelbti tokį kreipimąsi ir ką jis gali atsakyti jame išdėstytų minčių kritikams, filosofas pasakojo interviu vokiečių „Deutsche Welle“.
– Kaip jums atrodo – ar A. Lukašenka perskaitė jūsų laišką?
– Nežinau, ar A. Lukašenka skaitė šį laišką, ir man nusispjaut. Laišku aš kreipiausi ne į A. Lukašenką. Pasinaudojau jo vardu, kad galėčiau kreiptis į Baltarusijos visuomenę. Apie Rusijos keliamą pavojų, konstitucijos keitimą ir integracijos procesus aš rašiau ir anksčiau, tačiau tai nesulaukė reikiamos reakcijos. O kadangi A. Lukašenka Baltarusijoje yra tarsi prekės ženklas, toks „ženklelis“, į kurį visi kreipia dėmesį – ir opozicija, ir netgi politikai abejingi žmonės – nusprendžiau sudėti savo mintis pasitelkiant viešo laiško A. Lukašenkai formą. Ir viskas susilaukė gerokai didesnės sėkmės.
– Šiame laiške jūs pakankamai aštriai pasisakote apie Baltarusijos valdžią: kritikuojate ją už prastą ekonominį valdymą, A. Lukašenką vadinate „laikinai einančiu prezidento pareigas“. Ar po tokio išpuolio prieš valdžią nesibaiminate pasekmių?
– Žinoma, bijau pasekmių, bet ne tokių, kaip būtų galima pagalvoti. Nebijau valdžios represijų prieš mane, nors suprantu, kad taip gali atsitikti. Šiuo atžvilgiu bet kuris aktyvus Baltarusijos žmogus gali tapti represijų auka, net jei ir nepasižymėjo panašiais poelgiais.
Aš bijau ko kito. Parašyti šį laišką mane paskatino didžiulė įtampa, šiandien juntama Baltarusijos visuomenėje. Todėl aš bijau, kad toji įtampa nevirstų kokiais nors pavojingais veiksmais, kad žmonės nesusirinktų ir neimtų rengti protestų, neramumų, neatmetu ir teroro išpuolių tikimybės.
– Su kuo susijusi toji įtampa visuomenėje, apie kurią jūs kalbate?
– Su padėties užaštrinimu – taip visuomet nutinka prieš rinkimus (2020 metais Baltarusijoje numatyti parlamento ir prezidento rinkimai. Sprendžiant iš žiniasklaidos pranešimų, vieni iš jų gali įvykti jau 2019 metų pabaigoje – DW). Žinoma, įtampa sietina ir su žiniasklaidoje ir visuomenėje pasklidusia informacija, kad rengiamasi Baltarusijos įtraukimui į Rusijos sudėtį – taip vadinamam anšliusui. Be to, tokia informacija sklinda ne tik Baltarusijos informacinėje erdvėje – joje kaip tik tokių kalbų yra mažiau. Rusijoje visuomenė tikinama, kad Baltarusija jau visai netrukus atsidurs brolio ruso glėbyje. Į tokius dalykus Baltarusijoje ir Rusijoje, suprantama, reaguojama skirtingai. Baltarusijoje jie virsta nieko gero nežadančia įtampa.
– Kokio šio laiško poveikio tikitės?
– Man pasidarė aišku, kad dabar rengiamas dokumentas dėl to, jog Susitarimui dėl Sąjunginės Baltarusijos ir Rusijos valstybės būtų suteiktas konstitucinio akto statusas (apie tokio projekto rengimą balandžio pradžioje pranešė vienas iš anoniminių „Telegram“ kanalų, kitų viešų šio fakto patvirtinimų nėra – DW). Tuo pačiu žinau, kad Rusijoje ir Baltarusijoje vyksta darbai dėl konstitucijų keitimo, ir aš turiu pagrindo manyti, jog Rusijos ir Baltarusijos konstitucijose atsiras punktų dėl Susitarimui dėl Sąjunginės Baltarusijos ir Rusijos valstybės viršenybės prieš Rusijos ir Baltarusijos įstatymus.
Žinoma, teisiniu lygmeniu tai gali būti pateikiama kaip dviejų lygių partnerių susijungimas, bet iš tiesų toks traktavimas – kvailystė. Negali būti jokios lygiateisės Baltarusijos ir Rusijos sąjungos – pernelyg skiriasi šių valstybių demografinė ir ekonominė situacija ir politinio režimo pobūdis. Todėl Baltarusijai tokia sąjunga reikš aneksiją.
Mane taip pat neramina faktas, kad konstitucijos keitimo darbai Baltarusijoje vyksta slapta.
Konstitucijos keitimas iš esmės reiškia mažytę revoliuciją, valstybinės santvarkos pokyčius, o tokie dalykai priklauso suvereno, vadinasi, Baltarusijos žmonių, kompetencijai. Steigiamojo susirinkimo idėją siūlau tam, kad ir Baltarusijos žmonės, ir tie, kas šiandien užkulisiuose rengia naują konstituciją, žinotų, jog visas šis slaptas darbas teisiškai yra bereikšmis, juk tai – išimtinė steigiamojo susirinkimo teisė. Tik tokiu būdu galima radikaliai keisti šalies valstybinę santvarką.
O dabar Rusijoje turi žinoti, kad nėra jokio teisinio pagrindo, nėra jokių tinkamų priežasčių tiesiog praryti Baltarusiją be suverenaus tautos sprendimo. Suprantama, Rusijai nereikia aneksuoti Baltarusijos – to reikia Vladimiro Putino režimui. Aš neatmetu, kad konstitucijos keitimo scenarijus gali būti nustumtas į „tolimą dėžę“, jei Kremliuje bus rastas optimalesnis ir pigesnis V. Putino režimo išsaugojimo variantas. O jei ne – mes per tą laiką Baltarusijoje turime suspėti suruošti visuotinį susirinkimą.
– Savo laiške jūs Baltarusijos žmones pristatote kaip aktyvų subjektą: tauta išrinks steigiamąjį susirinkimą, priims konstituciją. Tačiau anksčiau pažymėjote, kad dabar Baltarusijos visuomenei stinga vienybės. Tad kaip ši susiskaldžiusi tauta pajėgs imtis tokių aktyvių veiksmų?
– Šiandien nepajėgs, žinoma. Tačiau liaudis visuomet yra istorinių permainų sūkuryje, aktyvioje arba pasyvioje būklėje, ir šios būklės nuolat mainosi. Žmonės ilgą laiką gali būti užsnūdę, o paskui tampa aktyvūs. Visi visuomenės pokyčiai vyksta šiais pereinamaisiais etapais: iš miego būsenos pereinama į hiperaktyvią būklę ir atvirkščiai.
Būklės pokytis gali įvykti dėl stichiškai susiklosčiusių priežasčių, o gali būti ir proceso dalis. Todėl aš manau, kad steigiamojo susirinkimo idėja turi būti siūloma viešose diskusijose – tuomet atsiras lyderių, kurie panorės imtis veiksmų. Bendromis pastangomis gali pakeisti visuomenės būklę, pasiekti tokią padėtį, kai Baltarusijos liaudis turės pakankamai ryškius atstovus ir mes pajėgsime išgauti solidžius suvereno sprendimus dėl savo būsimos vyriausybės.
– Daugelis Baltarusijos analitikų ir politologų nesutinka su jumis dėl teiginio, kad egzistuoja grėsmė nepriklausomai valstybei. Ką galėtumėte atsakyti į šiuos jų komentarus?
– Taip, aš matau, jog daugelis žymių Baltarusijos komentatorių mėgina, sakykime, užliūliuoti savo auditoriją. Jie nenori kaip toje pasakoje šaukti: „Vilkas, vilkas!”, kai jokio vilko tuo metu nėra, kad neprarastų budrumo, neskleistų pavojaus signalo ir nekeltų panikos. Tačiau aš manau, kad tas vilkas egzistuoja. Toks nusistatymas „svarbiausia būti tyliai“ būdingas ne tik valdžiai artimiems žmonėms, bet ir iškiliems ekspertams.
Mano pozicija puikiausiai pagrindžiama empiriniais tyrimais, kuriuos mes Baltarusijoje vykdome jau 25 metus (V. Mackevičius – „Humanitarinių technologijų agentūros“ ir „Skraidančio universiteto“ įkūrėjas – DW). Juk turime gausybę tyrimų medžiagos – daugiau niekas šalyje neturi tokių duomenų. Žinoma, negaliu pasakyti, kad jie visiškai teisingi: kiekviename tyrime esti klaidos tikimybė, aš tą suprantu ir esu pasirengęs priimti tokią kritiką. Tačiau užtikrinu, jog tai yra patys tinkamiausi duomenys.
Aš turiu labai mažai išteklių, nesu Baltarusijos nuomonės lyderis. Kaip bežvelgčiau į žmones, kurie šiandieninėje Baltarusijoje save pateikia kaip politikus, suprantu, kad be jų apsieiti nepavyks, nors didelių vilčių į juos taip pat nededu. Aš viliuosi, kad galiausiai nubus ir taps aktyvūs kultūros veikėjai, verslininkai, ypač visuomenės aktyvistai. Į šią gyventojų dalį aš kol kas ir tegaliu dėti viltis.