Tačiau kur dvi pešėsi, trečia pralaimėjo: Ukraina galop buvo suskaldyta ir supriešinta. Kovo 21 d. ji pasirašė politinę asociacijos sutarties su ES dalį, tačiau tą pačią dieną Krymo pusiasalis oficialiai tapo Rusijos Federacijos dalimi. Gegužės 25 d. Ukrainos prezidento rinkimus įtikinama persvara laimėjo provakarietiškas Petro Porošenka, tačiau rinkimų išvakarėse prorusiški separatistai paskelbė apie Naujosios Rusijos (rus. Novorosija) sąjungos sukūrimą Ukrainos rytuose.
Vis dėlto pirmą mūšį laimėjo Europa: prie Rusijos prisijungęs Krymas teturi 2 mln. gyventojų, o į Vakarus linkstanti Ukrainos dalis – 44 milijonus. Be to, po konstruktyvaus Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Šveicarijos prezidento Didier Burkhalterio pokalbio Rusijos tonas Ukrainos atžvilgiu pastebimai sušvelnėjo, o propagandinės laidos akimirksniu dingo iš rusiškų televizijų.
Matyt, Didier Vladimirui į ausį prišnabždėjo baisių dalykų apie bankus ir dar baisesnių apie juose laikomus Rusijos piliečių pinigus. Tačiau laimėtas mūšis toli gražu nėra laimėtas karas.
Ekonominis karas dėl Ukrainos tik prasideda ir Rusija yra pasirengusi dėti visas pastangas, kad pasiektų pergalę. Kaip teigė prof. Zbigniewas Brzezińskis, „Rusija be Ukrainos negali būti imperija“, tad ant kortos ji pastačiusi labai daug.
Labiausiai tikėtina, kad Rusija stengsis pakartoti Oranžinės revoliucijos scenarijų, kai po penkerių metų ne itin sėkmingo provakarietiškos valdžios valdymo šalies prezidentu buvo išrinktas prorusišką politiką remiantis Viktoras Janukovyčius. Labai tikėtina, jog Rusijai pavyks pakartoti šį scenarijų, nes turi įvykti kone stebuklas, kad nualinta Ukrainos ekonomika vos per kelerius metus atsistotų ant kojų.
Tad norint, kad laimėtas mūšis virstų pergale, Ukrainai reikia negaišti nė minutės ir ruoštis ekonominiam karui. Pirma, reikia suvokti, kad grėsmingiausias Rusijos ginklas yra ne tankų, o dujų vamzdžiai. Antra, kad didžiausias Ukrainos priešas yra ne Rusijos, o pačios Ukrainos korumpuota valdžia. Kaip sumažinti dujų vamzdžių keliamą grėsmę, Ukraina galėtų pasimokyti iš Lietuvos, kuri ne tik išsiderėjo mažesnes dujų kainas, bet ir laukia jau šį rudenį atplauksiančio suskystintąsias gamtines dujas gabensiančio laivo „Nepriklausomybė“.
Kaip kovoti su korupcija, Ukraina turėtų mokytis iš kitos buvusios Sovietų Sąjungos respublikos – Gruzijos, kuri, atėjus į valdžią Michailui Saakašviliui, vos per trejus metus sugebėjo iš esmės reformuoti savo neefektyviai veikiantį valstybės aparatą ir pažaboti korupciją.
Rusija: milijardai, olimpijardai ir krymajardai
Sočio žiemos olimpinių žaidynių organizavimas Rusijai kainavo apie 50 mlrd. (tai yra 1 olimpijardą) JAV dolerių. Tai rodo, kad Rusija per trumpą laiką gali sukaupti išties įspūdingas pinigų sumas, kurias gauna iš naftos ir dujų eksporto: vien 2013 m. ji eksportavo naftos ir dujų už 370 mlrd. JAV dolerių. Rusija tai galės daryti ir ateityje, nes Vakarų valstybių grasinimai įvesti ekonomines sankcijas, kaip ir tikėtasi, daugiausia apsiribojo išreikštu „dideliu susirūpinimu“ arba „labai dideliu susirūpinimu“.
Prancūzija vis dėlto parduos Rusijai „Mistral“ tipo lėktuvnešius, didžiosios energetikos bendrovės tęs bendradarbiavimą energetikos sektoriuje (įskaitant ir naujų naftos telkinių Arktyje eksploatavimą), o Kinija pasirašys šimtamilijardinį dujų importo iš Rusijos sandorį. Simboliška tai, kad Ukrainos prezidento rinkimų išvakarėse didžiausia Rusijos naftos bendrovė „Rosneft“ ir didžiausia Didžiosios Britanijos energetikos bendrovė „British Petroleum“ pasirašė 300 mln. JAV dolerių vertės skalūnų dujų gavybos sutartį, o susitikime „British Petroleum“ vadovas pareiškė, kad „mes jaučiame pareigą sunkiais laikais būti išvien su savo partneriais“.
Šią „pareigą“ būti su Rusija (tiksliau – su Rusijos nafta ir dujomis) jaučia ne tik „British Petroleum“ vadovas, bet ir milijonai kitų investuotojų, kurie, kiek nuslūgus įtampai dėl Ukrainos, grįžo į Rusijos akcijų rinką ir pakėlė jos indeksą kone 20 proc. (Rusijos rublis taip pat sustiprėjo). Sumažėjus ekonominių sankcijų grėsmei, Rusijos ekonomiką vėl pradėjo veikti fundamentalūs veiksniai, tai yra naftos kainos (70 proc. viso Rusijos eksporto sudaro nafta ir dujos).
Remiantis dabartinėmis prognozėmis, naftos kainos išsilaikys stabilios, o tai turėtų užtikrinti ir Rusijos ekonomikos stabilumą. Tiesa, Rusijos ekonomika nebegrįš į 2010–2012 m. aukso amžių, kai ji buvo viena sparčiausiai augančių ekonomikų visoje Europoje, tačiau į šalį plaukiantys naftos ir dujų pinigai užtikrins tai, kad Rusija artimiausiu metu norės ir galės veltis į ekonominį karą su Vakarais dėl Ukrainos ir tam kasmet skirti milijardus dolerių.
Visų dėmesio centre neabejotinai bus Krymas, kurį norima paversti pavyzdiniu regionu, paskatinsiančiu ir kitas Ukrainos sritis žengti jo pėdomis ir atsigręžti į Rusiją. Krymas neabejotinai taps antruoju Sočiu, o sumos, skirtos jo ekonomikai, bus skaičiuojamos jei ne olimpijardais, tai bent jau milijardais. Tam Rusija gali nuspręsti naudoti dalį savo 87 mlrd. JAV dolerių dydžio rezervinio fondo lėšų (15 mlrd. JAV dolerių šio fondo lėšų Rusija buvo sutarusi investuoti į Ukrainos vertybinius popierius mainais į sutarties su ES nepasirašymą), „draugiškai“ paskatinti privačias bendroves investuoti į Krymą arba priversti Ukrainą pačią sumokėti už Krymo ekonomikos skatinimą.
Vien už karinės bazės nuomą Sevastopolyje Rusija Ukrainai taikė specialią 100 JAV dolerių už 1 000 kub. m nuolaidą dujoms, per metus tai sudarydavo 4,5 mlrd. JAV dolerių. Kiek simboliška yra tai, kad Krymo metinis bendrasis vidaus produktas (BVP) taip pat yra apie 4,5 mlrd. JAV dolerių, tad jei Rusija nuspręstų visą iš Ukrainos gautą dujų kainos perviršį skirti Krymui, šio pusiasalio ekonomika išaugtų du kartus.
Pyro pergalė
Ukrainos BVP yra 170 mlrd. JAV dolerių, tad, norėdama prilygti Rusijos paramai Krymui, Europa turėtų Ukrainai atseikėti kone visą metinį ES biudžetą. Tačiau kol kas tariamasi vos dėl 27 mlrd. JAV dolerių paramos paketo, kurio didelę dalį suteiks karčios bendradarbiavimo patirties su Ukraina turintis Tarptautinis valiutos fondas (TVF) su sąlyga, kad Ukraina leis nuvertėti savo grivinos kursui, mažins valstybės biudžeto deficitą, didins mokesčius ir apkarpys viešojo sektoriaus išlaidas, iki 50 proc. padidins gamtinių dujų kainas buitiniams vartotojams, skaidrins viešųjų pirkimų procedūras ir efektyvins valstybės valdomų įmonių veiklą. Deja, kitų valstybių patirtis rodo, kad šie pokyčiai negarantuoja greitų ir teigiamų rezultatų, tad laukiantieji greito ekonominės gerovės pagerėjimo skaudžiai nusivils... ir žvalgysis pagalbos į Rytus.
Uždelsto veikimo infliacijos bomba
Ukraina neturi didelių naftos ir dujų išteklių, tad jos ekonomika yra daug labiau pažeidžiama nei Rusijos. Ukrainos valiuta nuo šių metų pradžios tiek euro, tiek JAV dolerio atžvilgiu nuvertėjo 40–50 proc., tai yra prarado kone pusę vertės. Tai labai pabrangino importuojamas prekes, tarp jų ir už JAV dolerius iš Rusijos perkamas dujas bei naftą. Pavyzdžiui, palyginti su 2013 m., iš Rusijos importuojamų gamtinių dujų kaina JAV doleriais pakilo 80 proc. (nuo 268,5 iki 485,5 JAV dolerių už 1 000 kub. m), o Ukrainos grivinomis – kone tris kartus (nuo 2 200 iki 5 800 grivinų už 1 000 kub. m). Dėl silpnėjančios valiutos infliacija Ukrainoje 2014 m. išaugs iki 10–15 proc. ir tai labai sumažins gyventojų perkamąją galią. Tai bus didelis išbandymas ukrainiečiams, ypač omenyje turint tai, kad 2012–2013 m. prekių ir paslaugų kainų augimas buvo beveik nulinis.
Neišvengiamas diržų veržimosi metas
TVF perspėjo Ukrainą, kad jos biudžeto deficitas jau šiais metais gali pasiekti pavojingą 10 proc. BVP ribą, tad Ukrainos neišvengiamai laukia diržų veržimosi laikotarpis. Ji bus priversta mažinti biudžeto išlaidas arba kelti mokesčius. Arba ir viena, ir kita. Palyginkime: Lietuvoje pačiame krizės įkarštyje biudžeto deficitas siekė 9,5 proc., tad tikėtina, kad Ukrainai teks veržtis diržus ne mažiau nei Lietuvai 2009–2013 metais. Pirmoji auka bus valstybinė dujų bendrovė „Naftogaz“, kuri Ukrainos gyventojams dujas parduoda smarkiai sumažintomis kainomis, o šį skirtumą, sudarantį apie 2 mlrd. JAV dolerių per metus, dengia valstybės biudžetas (tai yra visi mokesčių mokėtojai). Ši subsidija atrodo neprotinga ir net absurdiška – juk ji skatina besaikį iš Rusijos importuojamų dujų vartojimą, už kurį galop sumoka visi Ukrainos mokesčių mokėtojai. Tačiau dujų kaina yra „socialiai jautrus klausimas“ – juk ir pati Lietuva vis dar taiko lengvatinį pridėtinės vertės mokesčio tarifą centralizuotai tiekiamai šilumai, kuri gaunama deginant tas pačias iš Rusijos importuojamas dujas... Tad lengva nebus.
Pieno, mėsos ir šokolado karai
Be augsiančios infliacijos ir diržų veržimosi, Ukrainos ekonomikai grėsmę kelia esantys ir potencialiai prasidėsiantys prekybos karai su Rusija – pagrindine eksporto partnerė. Lyg to būtų maža, plieno, kurio eksportas sudaro kone trečdalį viso Ukrainos eksporto, kaina pastaruoju metu pasaulio rinkose yra smarkiai nukritusi, tad tai taip pat turės neigiamą poveikį Ukrainos eksportui.
Taigi, Ukrainos gyventojų laukia nemalonus trio: kainų augimas, diržų veržimasis ir miglotos eksporto augimo perspektyvos. Tai visiškai kitoks įvykių scenarijus, nei tikisi dauguma ukrainiečių, tad viltį gyventi geriau netrukus gali pakeisti nusivylimas ir apatija. Žiūrėdamas į naftos ir dujų milijarduose besipliuškenančius Krymo gyventojus, ne vienas ukrainietis (ypač iš Rytų Ukrainos) suabejos, ar Ukraina išties padarė teisingą sprendimą pasirinkdama Europą, o ne Rusiją. Juk Europa siūlo šviesesnį rytojų, o Rusija – šviesesnę šiandieną.
Gruzijos pamokos – pažaboti korupciją
Europos padėtis išties nepavydėtina: ji laimėjo Ukrainą, tačiau ši yra ant ekonominės bedugnės krašto. Norint pastatyti Ukrainą ant kojų, reikėtų skirti kone visą ES biudžetą, tačiau ir tai mažai tepadėtų, nes esant dabartiniam korupcijos mastui didelė šių pinigų dalis kaipmat atsidurtų Šveicarijos, Kipro ar Kaimanų salų bankų sąskaitose. „Transparency International“ korupcijos suvokimo indekse Ukraina užima 144 vietą iš 175 ir simboliškai yra tarp Gvinėjos ir Papua Naujosios Gvinėjos.
Pavyzdžiui, kasmet apie 10 proc. visų suvartojamų dujų Ukrainoje kažkur mįslingai prapuola, o tai yra nei daug, nei mažai – 2,7 mlrd. JAV dolerių per metus. Šešėlinės ekonomikos dydis Ukrainoje siekia apie 50 proc. visos ekonomikos, o Ukrainos valstybės biudžeto pajamos yra mažesnės nei dešimt kartų mažiau gyventojų turinčios Airijos. Ukrainos aukščiausio rango valdininkų prabanga taip pat byloja apie itin gerai organizuotas kyšininkavimo sistemas. Jei korupcija nebus sumažinta, net ir visas ES biudžetas Ukrainoje gali prapulti taip, kaip fokusininko kepurėje dingsta dideli balti triušiai.
Ukraina yra didelį potencialą turinti valstybė, tad ji ir pati galėtų gana nesunkiai susitvarkyti su daugeliu savo problemų, jei... pavyktų sumažinti korupciją. Ukrainai reikėtų pasimokyti iš Gruzijos, kuri, 2004 m. M. Saakašviliui tapus prezidentu, iš esmės reformavo savo korumpuotą ir neefektyviai veikiantį valdžios sektorių. Didelė dalis senojo sukirpimo valdininkų buvo atleisti, o į jų vietą priimti perspektyvūs jaunosios kartos specialistai. Rezultatas buvo stulbinantis: vos per trejus metus Gruzija korupcijos indekse pakilo iš 130 į 67 vietą, o ekonomika kasmet augo po 9–12 procentų.
Taip pat Ukrainai reikėtų pasimokyti iš Graikijos ir nedaryti tų pačių klaidų. Graikija 2008 m. korupcijos indekse užėmė visai neblogą 57 vietą, tačiau iki 2013 m. nusirito iki 80 vietos, tai yra atsidūrė žemiau nei Gruzija. Taip buvo todėl, kad Graikija nedrįso pažaboti korumpuotų ir neefektyviai dirbančių biurokratų, tad šimtamilijardinė Europos parama neišgelbėjo šalies nuo ilgamečio nuosmukio. Taigi, Ukrainos ekonomikos gelbėjimo plano sėkmė labai priklausys ne nuo skiriamų pinigų sumos, bet nuo to, ar Ukrainai pagaliau pavyks pasiekti proveržį korupcijos mažinimo srityje.
Lietuvos pamokos – energetinė nepriklausomybė
Lietuva, deja, negali pasigirti labai gerais rezultatais kovojant su korupcija, tačiau gali būti neblogas pavyzdys Ukrainai, kaip sumažinti priklausomybę nuo iš Rusijos importuojamų energijos išteklių. Nesibaimindama užrūstinti Rusijos Lietuva įgyvendino ES trečiąjį energetikos paketą, nusprendė statyti suskystintųjų gamtinių dujų terminalą ir... laimėjo. Tiesa, kurį laiką už dujas mokėjome brangiau nei Latvija ar Lenkija, tačiau trumpalaikius nuostolius su kaupu atpirks ilgalaikė teigiama priimtų sprendimų ir investicijų grąža. Ukraina taip pat turėtų spartinti vietos biokuro naudojimą centrinio šildymo sistemose ir renovuoti daugiabučius (pagaliau šis procesas iš mirties taško pajudėjo ir Lietuvoje).
Ukraina taip pat turėtų stengtis daugiau dujų išgauti pati. Juk ji turi trečius pagal dydį Europoje skalūnų dujų rezervus (daugiausia šalies vakaruose – prie sienos su Lenkija), jau 2020 m. jie galėtų patenkinti apie 20 proc. visos Ukrainos dujų paklausos. Tad potencialas nemažas, tik reikia įveikti biurokratines kliūtis ir korupciją. Šiuos projektus Ukrainai galėtų padėti įgyvendinti ES institucijos. Tai būtų naudinga tiek Europai, tiek Ukrainai: Europos įmonės gautų pelningų užsakymų, o Ukraina pritrauktų ilgalaikę grąžą duodančių investicijų bei užsitikrintų didesnį energetinį nepriklausomumą.
Informacijos ar propagandos amžius?
Pirmojo pasaulinio karo pagrindinis ginklas buvo tankai, Antrojo – lėktuvai, o trečiojo – informacija. Skandinavijos valstybių piliečius būtų sunku įtikinti, kad Krymo gyventojai netrukus gyvens geriau nei norvegai, tačiau įtikinti ukrainiečius apie pramogų, kosmoso tyrimų ir pigių dujų Eldoradą bus daug lengvesnė užduotis. Juk vidutinis darbo užmokestis Ukrainoje tesiekia 3 300 grivinų, arba 700 litų, o neišvengiamai artėjantis kainų augimo, diržų veržimosi ir ekonominio nuosmukio periodas dar labiau pablogins padėtį.
Rusijos žiniasklaidos kanalai nepaliaujamai transliuoja žinutes apie vis gerėjančią Rusijos ekonominę padėtį ir neva prie žlugimo ribos atsidūrusias Europos bei JAV ekonomikas. Šio ginklo Europa negali ir nenori naudoti, tad jai teks ne kalbomis, bet veiksmais įtikinti ukrainiečius, kad suartėjimo su Europa kelias buvo teisingas pasirinkimas. Vis dėlto Oranžinės revoliucijos pamoka rodo, kad jei Ukrainai nepavyktų pažaboti korupcijos ir sumažinti energetinės priklausomybės nuo Rusijos, ji vėl gali grįžti į Rusijos glėbį. Tokiu atveju Europos pergalė Ukrainoje gali tapti Pyro pergale.