Prieš porą metų kolumbietis fermeris Jose Mariena – Cartolosas darbavosi save sklype ir atkasė keistą mėlyną plastikinę statinę, kuri buvo iki pat viršaus prikimšta dolerių, supakuotų į polietileninius maišelius. Statinėje jis atrado pasakiškus turtus – 600 mln. JAV dolerių.
Kam šie turtai priklausė, tapo aišku iškart, juk būtent taip uždirbtus iš narkotikų kontrabandos pinigus pakavo ir slėpė žymusis Pablo Escobaras. J. Marieno – Cartoloso radinys pradėjo naują lobių ieškojimų bangą Kolumbijos teritorijoje. Ši banga pirmą kartą nusirito per šalį po legendinio narkobarono mirties, vėliau nurimo keliems dešimtmečiams, o dabar vėl įgauna naujos jėgos.
Į narkobarono palikimo paieškas leidžiasi ir naujokai, ir profesionalai, pavyzdžiui, du buvę JAV Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) agentai Dougas Laux ir Benas Smithas išvyko į Centrinę Ameriką išbandyti savo laimės. Tiesa, į pinigus jie nepretenduoja – jeigu legendinis lobis bus rastas, jis bus perduotas Kolumbijos vadovybei, kur P. Escobaras savo metu ir užsidirbo pasakiškus turtus.
P. Escobaras turėjo tiek pinigų, kad tiesiogine prasme nežinojo, kur juos kišti. Jis palaikė legendą apie tai, kad yra kilęs iš labai skurdžios šeimos, pavyzdžiui, jis dažnai pasakojo, kaip jo motina pavogė batus parduotuvėje, nes mažasis Pablo neturėjo ko apsiauti į mokyklą.
Iš tiesų P. Escobaras kiek tirštino spalvas – jis kilo iš nepasiturinčios, bet tikrai ne iš skurdžiausios šeimos. Jo tėvas buvo vidutinio dydžio ūkininkas, motina – mokytoja. Legenda apie kilmę iš skurdžios šeimos P. Escobarui buvo reikalinga tam, kad užsitarnautų skurdžios Kolumbijos visuomenės dalies pasitikėjimą.
P. Escobaras statė namus, mokyklas, stadionus patiems skurdžiausiems, šitaip užsitarnaudamas kolumbiečių Robino Hudo vardą. Tačiau, skirtingai nei kilnusis anglų vagis, Pablo vargšams neduodavo visų pinigų – priešingai, jis dalinosi tik jų trupiniais.
Manoma, kad kartą P. Escobaras sudegino apie 2 mln. JAV dolerių kupiūromis, kad jo dukra nesušaltų, kai jiems teko nakvoti kalnuose. Taip pat kalbama, kad kasmet P. Escobaras netekdavo apie 2 mln. dolerių – juos sugrauždavo žiurkės arba sugadindavo vanduo.
Kad apsaugotų kupiūras, P. Escobaras užkasdavo jas statinėse, panašiose į tą, kurią savo sklype rado J. Mariena – Cartolosas: plastiko žiurkės neįveikdavo.
Kiek tokių statinių dar laukia savo valandos Kolumbijos žemėje, nėra žinoma, tačiau dabar visi įsitikinę, kad jos egzistuoja ir kad ūkininko radinys buvo tik pirmoji kregždė.
Ar egzistavo traukinys?
Istorijoje būta nemažai aukso karštligių, ir viena iš jų pernai pasiglemžė Lenkiją. Be abejo, jos negalima lyginti ažiotažu ir, svarbiausia, rezultatu su ta, kuri savo metu karaliavo Klondaike ar Kalifornijoje, bet ji į Žemutinę Sileziją, esančią prie Lenkijos ir Čekijos sienos, pritraukė daug lobių medžiotojų. Lobių ieškotojai – entuziastai įsitikinę, kad čia kažkur požeminiame tunelyje yra paslėptas 150 metrų ilgio traukinys, pilnas aukso, brangenybių, meno kūrinių ir kitų lobių.
Niekas nežino, ar „auksinis“ traukinys egzistuoja, tačiau Žemutinėje Silezijoje iš tiesų yra taip vadinamas požeminis nacių miestas. „Auksinio“ traukinio, kaip jis vadinamas Lenkijoje, istorija yra tokia: 1945 metais naciai, bėgdami nuo sovietų armijos, skubėdami į traukinį prigrūdo pavogtas brangenybes (kita versija skelbia, kad traukinių buvo trys) ir išsiuntė jį iš Vroclavo į Valbžychą. Traukinys išvyko, įvažiavo į tunelį – ir po to jo daugiau niekas niekur nebematė.
Nacių požeminis miestas – vienas iš prieglobsčių, pradėtas statyti, kai tapo aišku, jog karas pralaimėtas. Tuo metu Žemutinė Silezija buvo vokiečių teritorijoje, o kalnai atrodė gana patikima apsauga. Taip čia atsirado išsišakojęs požeminių tunelių tinklas.
XX a. 10 deš. susidomėjimas „auksiniu“ traukiniu įsiplieskė su nauja jėga, atsirado lobių ieškotojų klubai ir komandos.
2015 metais viena tokia tarptautinė komanda pareiškė, kad atsirado nepaneigiami įrodymai, kad traukinys iš tiesų egzistuoja. Lenkas Piotras Koperas ir vokietis Andreasas Richteris pranešė, kad radarų pagalba rado tikslią vietą, kur yra traukinys.
Jie buvo pasirengę atskleisti šią paslaptį Lenkijos valdžiai su sąlyga, kad 10 proc. lobio atiteks jiems, bet valdžia neparodė entuziazmo ir pareiškė, kad net jeigu brangenybės ir bus surastos, tai jos vis tiek visos atiteks šaliai.
Vėliau P. Koperas ir A. Richteris siekė gauti leidimą kasinėjimams, tam skirdami visus metus, per kuriuos susidomėjimas šia istorija išaugo iki neregėtų aukštumų – turistų srautas į Žemutinę Sileziją išaugo 20 proc. Į šį regioną vyko visi, kas netingėjo, teko netgi pastatyti policijos kordonus ir pasitelkti kariuomenę, kad būtų suvaldyti aukso ieškotojai.
2016 metų rugpjūtį P. Koperas ir A. Richteris pagaliau surinko visus dokumentus ir pradėjo kasinėjimus. Reikėtų pasakyti, kad savo ryžtu ir pasitikėjimu savimi jie pavergė daugelį, ir pasaulis sulaikęs kvapą stebėjo jų veiksmus.
Deja, per dvi kasinėjimų savaites jie nieko nerado. P. Koperas ir A. Richteris planuoja pratęsti kasinėjimus šalia esančiuose plotuose, tačiau net jeigu traukinys iš tiesų egzistuoja, jis nebūtinai vežė auksą – remiantis viena versija, šarvuotas traukinys vežė cheminį ginklą, taigi atradimo staigmena gali būti ne visai maloni.
Vėl traukinys, vėl statinės...
Dar vienas traukinys su auksu, tiksliau, traukinio turinys, paslėptas kažkur JAV pietuose, ir šio lobio ieškoma jau 150 metų. Kalba eina apie žymųjį konfederatų auksą, kuris be pėdsakų dingo 1865 metais.
Lobio istorija yra tokia: kai patirdami šiaurės valstijų spaudimą pietiečiai turėjo trauktis, pirmasis ir paskutinis Amerikos Valstijų Konfederacijos prezidentas Jeffersonas Davisas neva įsakė sudėti auksą, monetas ir kitas brangenybes į traukinį, kuris turėjo išvykti į pietus.
Už šiuos pinigus (remiantis kai kuriais skaičiavimais, suma šiandien atitiktų nuo 20 iki 50 mln. JAV dolerių) planuota atkurti Konfederancijos armiją ir suduoti šiauriečiams atsakomąjį smūgį. Du mėnesius auksinis lobis 40-yje medinių statinių buvo vežiojamas Amerikos pietuose – iš pradžių traukinyje, vėliau – vežimuose, į kuriuos brangenybes vėliau sukrovė. Kol vieną kartą lobis tiesiog dingo be žinios.
Kur dingo auksas, niekas nežino. Viena iš versijų skelbia, kad vežimus naktį užpuolė dvidešimt dezertyrų ir paprasčiausiai pavogė šiuos pinigus. Pagal kitą versiją, lobis buvo užkastas kažkur Džordžijos valstijoje, kai jau nebebuvo kur trauktis.
Egzistuoja ir romantiška legenda apie tai, kad aukso pervežimas buvo patikėtas „Auksinio rato riteriams“ – slaptai organizacijai, kuri rėmė pietiečių pažiūras.
Tačiau šios teorijos šalininkai ginčijasi tarpusavyje. Vieni tikina, kad riteriai išvežė auksą į Kanadą, kur kruopščiai jį iki šiol saugo. Kiti gi mano, kad šiais pinigais galiausiai buvo finansuojamas Kukluksklanas: galimai dėl to, kad riteriais galėjo tapti tik baltaodžiai. Tiesa, šioje versijoje yra neatitikimas: organizacija nustojo egzistuoti 1864 metais, o auksas dingo 1865 metais.
Taigi tie, kurie tvirtina, kad auksas paprasčiausiai buvo išvogtas, greičiausiai yra kur kas arčiau tiesos, ir niekam nelemta surasti 40-ies statinių su auksu. Tačiau rasti vieną-kitą šansai dar yra.
Prieš porą metų konfederatų aukso pėdsakai buvo rasti Mičigano valstijoje: lobių medžiotojai Kevinas Dykstra ir Fredericas J. Monroe tvirtino, kad to paties pavadinimo ežero dugne guli nuskendęs XIX amžiaus laivas, jame yra seifas, o jame – auksas, kurio vertė apie 2 mln. dolerių.
K. Dykstra ir F. J. Monroe mano, kad tai konfederatų aukso dalis – nusikaltėlis vardu George'as Alexanderis Abbotas, kuriam 1921 metais įvykdyta mirties bausmė, neva papasakojo apie tai, kaip laivas plukdė auksą ir nuskendo. Tiesa, ši istorija pasiekė K. Dykstrą ir F.J. Monroe pagal principą „pažįstamo pažįstamas papasakojo mano pažįstamam“, bet nepaisant to, jie nusprendė ją patikrinti.
Iš tiesų, ežero dugne buvo rastas ir laivas, ir vieta, kur kažkada buvo seifas, tačiau nei paties seifo, nei pinigų lobių ieškotojai nerado.
Visgi lobių medžiotojai nenuleido rankų ir toliau tęsia paieškas, nes yra įsitikinę, kad atrado pėdsakus ir bent dalis konfederatų aukso bus surasta.