Ir vis dėlto tiesa ta, kad yra. Nors V. Putino tarpininkavimo ir paramos užsienio režimams pasiūlymas Artimuosiuose Rytuose, ir vis dažniau Afrikoje, sutinkamas su džiaugsmu, Balkanų šalims Rusija turi kur kas mažiau pasiūlyti nei ta pati Turkija ar Kinija, jau nekalbant apie ES.
Tai žinodami ES vadovai per daug nesijaudina dėl Serbijos – dar vienos kandidatės į bloką – užmačių.
Serbijos susitarimo su Rusija ekonominis pagrindas yra blankus. Ši Balkanų tauta jau yra sudariusi laisvosios prekybos susitarimus su trimis didžiausiomis EES – Maskvos įsteigto bloko, sumanyto kaip ES alternatyva posovietinėms šalims – ekonomikomis: Rusija, Kazachstanu ir Baltarusija.
Naujuoju susitarimu bendradarbiavimas išplečiamas iki Armėnijos bei Kirgizijos; nė vienos iš jų nėra svarbiausių Serbijos prekybos partnerių penkiasdešimtuke, nė viena iš jų nepretenduoja į smarkiai išaugusias Serbijos prekybos apimtis. (Pavyzdžiui, Armėnija specializuojasi alkoholinių gėrimų ir tabako eksporte, tačiau juos nuo seno gaminasi ir serbai.) Rusijai Serbija, kaip ekonominė partnerė, taip pat nėra ypatingai reikšminga: Serbijos prekybos apyvarta pernai siekė 2,1 milijardus dolerių, arba 0,3 proc. visos Rusijos apyvartos. Serbija, kuri nepakluso ES raginimams nustatyti Rusijai su Ukraina susijusias sankcijas, visų pirma yra pakaitinė vaisių ir daržovių tiekėja: šis eksportas praėjusiais metais bendrai paėmus siekė 256 milijonus dolerių.
Kitaip tariant, tai nėra toji takoskyra, su kuria 2013 m. gale susidūrė Ukraina – tarp narystės EEU ir bendradarbiavimo susitarimo su ES. Tiek Rusija, tiek ES ukrainiečiams buvo vienodai didelės prekybos partnerės. Dilema buvo tokia lemtinga, o jausmai jos atžvilgiu Ukrainoje tokie stiprūs, kad tuometinis prezidentas Viktoras Janukovyčius buvo nuverstas praėjus keliems mėnesiams po to, kai, pasidavęs Rusijos spaudimui, atsisakė pasirašyti susitarimą su ES.
Ir vis dėlto Serbijos prekybos susitarimą galima vertinti kaip šiokį tokį maištą. ES nepripažįsta Rusijos vadovaujamo prekybos bloko kaip derybų partnerio, reikalaudama, kad Rusija pirmiausia įvykdytų Minsko susitarimus dėl taikos Rytų Ukrainoje. Dirbdama prie susitarimo Serbija sulaukė pakartotinių ES įspėjimų, kad tai gali būti laikoma nepageidaujamu išsukimu iš tiesaus Europos kelio.
Kaip pabrėžė Slovakijos užsienio reikalų ministras Miroslavas Lajcakas: „Jeigu į savo santykius su Europos Sąjunga žiūrite rimtai, tuomet, aišku, priimsite tokius politinius sprendimus, kurie jus suartintų. Tačiau šis – ne toks.“
Serbijai ne kartą buvo pasakyta, kad įstojusi į ES ji turės nutraukti bet kokius laisvosios prekybos sandorius. Tai suprantama tiek Belgrade, tiek Maskvoje. Tik kada tai įvyks? Serbijos stojimo į bloką derybos prasidėjo 2014 m., o pabaigos vis dar nematyti. Šių metų ES ataskaita apie Serbijos pažangą rodo, kad vis dar yra ką nuveikti visose šalių aptariamose srityse.
ES nepatenkinta dominuojančiu prezidento Aleksandaro Vucico politiniu stiliumi. Serbijos santykių su Kosovu normalizavimas ir toliau išlieka kebliu klausimu. Be to, serbams nėra jokios priežasties tikėtis šilto priėmimo, net jei jie padarys viską, ko iš jų reikalauja ES: Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono priešinimasis ES derybų su Šiaurės Makedonija ir Albanija atžvilgiu pabrėžia jo norą sulėtinti ES plėtrą.
Taigi Serbija flirtuoja su Rusija, norėdama parodyti, kad turi alternatyvą, kol ES vilkina reikalus. Prekybos sandoris palyginus tėra niekniekis. Neseniai A. Vucicius aiškiai pademonstravo, kad yra linkęs plėtoti karinį bendradarbiavimą su Rusija.
Neseniai Rusijos gynybos ministerija paskelbė, kad bendroms pratyboms į Serbiją buvo pristatytos pažangios rusiškos priešlėktuvinės gynybos sistemos „S-400“. Maža to, Rusija padovanojo Serbijai šešis naikintuvus „MiG-29“, 30 tankų ir 30 šarvuočių. Serbija ir pati mielai perka rusiškus ginklus; jie sudaro beveik pusę Rusijos eksporto į šią Balkanų valstybę, o jų bendra vertė 2018 m. siekė 490 milijonų dolerių.
Kremliui tai taip pat yra būdas parodyti nosį Europai ir Vakarams apskritai. Kol Balkanų šalys siekia narystės ES ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje, Maskva daro viską, kad pakištų puikią alternatyvą – ne tik Serbijai, bet ir Šiaurės Makedonijai, dar vienai Balkanų tautai, kurios slavų dauguma yra santykinai draugiška Rusijai.
Tačiau šie veiksmai iš esmės tėra parodomieji, nes nė viena šalis negali prilygti bendram ES ekonominiam patrauklumui. Italijos apyvarta su Serbija yra 56 proc. didesnė nei Rusijos, ir tai tik viena ES valstybė narė.
Pernai Serbijos tiesioginės užsienio investicijos iš ES siekė 2,1 milijardus eurų, arba apie 60 proc. visų investicijų, palyginus su mažiau nei 7 proc. iš Rusijos ir Kinijos. Ir toliau bus vykdomi Rusijos ginklų pardavimai ir gamtinių dujų eksportas, o kinai ir toliau bandys padidinti savo įtaką, įgyvendindami infrastruktūros projektus, įskaitant greitaeigį geležinkelį, tačiau Serbijos ekonominis suderinamumas su šiomis šalimis niekada neprilygs santykiams su Europos kaimynėmis.
Nenuostabu, kad Serbija pasirinko laisvosios prekybos susitarimą su EEU, užuot siekusi visateisės narystės. Neseniai atliktos apklausos duomenimis, vos 17,6 proc. serbų norėtų, kad jų šalis prisijungtų prie šio bloko, net 47,6 proc. pasisako už narystę ES, o 34,8 proc. palaiko visiško neutraliteto idėją.
ES neturėtų per daug nerimauti, o Kremlius neturėtų pernelyg džiūgauti: Serbijos kelias veda į ES – net jei šalis, kaip ir daugelis kitų neseniai prie bloko prisijungusių valstybių, juo žengia kankinamai lėtai.
