Mėnesiai, privertę ukrainiečius neplanuotai mesti savo darbus, palikus šeimas ir paėmus ginklą stoti į tėvynės gynybą – it sekundės fronto linijoje dar kartą pakeitusios jiems gyvenimą. Tokias istorijas galima išgirsti kiekvienoje šios senos ligoninės palatoje.
Keturi atsitiktiniai kariai, sutikti Kijevo karo ligoninėje dalijasi savo istorijomis.
Grįžo kovoti su ginklu
Erdvioje ir saulėtoje palatoje šalia lango guli Andrėjus. Iš Dnepropetrovsko apskrities, Kryvyj Rogo kilęs kareivis nukentėjo kasdamas naujus įtvirtinimus netoli Debaltsevos miestelio, kur ir šiandien verda mūšiai.
Tris mėnesius armijoje tarnavęs šauktinis dar visai neseniai dirbo statybininku: „Tuose pačiuose Donecko ir Luhansko rajonuose prieš metus stačiau įvairius objektus, gamyklas. Tikrai neturėjau minčių, jog po metų vėl stovėsiu čia, tik ne su statybiniais įrankiais, o su automatu“.
Andrėjus pateko į armiją po mobilizacijos. Tris mėnesius tarnybą ėjęs šauktinis buvo gavęs naują užduotį: būrys turėjo iškasti naują itvirtinimą ir apsaugoti ruožą tarp Ukrainos armijos patikros postų, kad priešas jų neapeitų.
„Atvažiavome į naują vietą. Net nespėjome išsikasti apkasų, pastatyti įtvirtinimų. Ekskavatoriaus ten nebuvo, nes techniką siųsti bijoma, mat ją labai greit sunaikintų priešo artilerija. Šaudoma juk kasdien. Kiek ten stovėdavome, tiek mus apšaudydavo iš įvairios artilerijos. Mums bestatant įtvirtinimus, į vieną iš jų, pusiau pastatytą, ir pataikė mina“, – prisimena Andrėjus.
„Kuomet iš minosvaidžio šaunama pasislėpus už pastatų arba prieš vėją, tuomet tu net neišgirsti šio priešo paleisto šūvio. Išgirsi tik krentančios minos švilpimą prieš pora sekundžių iki sprogimo. Būtent tokia mina ir buvo skirta man. Jos skeveldra pažeidė mano stuburą“, – pasakoja vos prieš dieną į ligoninę atvežtas vyras.
Andrėjus džiaugiasi, jog po operacijos nubudęs galėjo judinti kojas ir rankas.
Karys vis atsidusdamas kartoja: „Štai toks tas karas“. Tačiau optimizmo nepraranda – gyvenimas dėl traumos tikrai nesustojo.
„Džiaugiuosi, kad galiu judinti kojas. Matau, kaip nukentėjo kiti kariai, kurie neteko galūnių ar liko invalidais. Todėl su savo trauma čia jaučiuosi tarsi kelį nusibrozdinęs vaikas. Nors mieliau būčiau kartu su savo fronto draugais ar apsuptas šeimos namuose, tačiau ligoninėje skųstis negaliu – sulaukiame daug dėmesio ir palaikymo. Ligoninės personalas ir paprasti ukrainiečiai neleidžia, jog ta palatos tyla mus prislėgtų – nuolatos bendraujame, sulaukiame dovanų, palaikymo“, – pasakoja vyras.
Anot jo, armijoje tarnauti sunku: „Kartais tikrai reikia tvardytis, kuomet negali ugnimi atsakyti į tave šaudančiam priešui arba matyti judančias jų technikos kolonas, kurios prieš tavo taikiklį tarsi padėtos ant lėkštutės. Tačiau tokia yra politika ir tokia armijos struktūra – turi paklusti“.
Ukrainietis kariškis yra šarvuotos tanketės vadas. Tiek tanketė, tiek jo įgula yra likusi fronte.
Nepraranda nuotaikos
Andrėjaus palatos draugas Aleksandras nukentėjo daug rimčiau – kare su prorusiškais separatistais vyras neteko kojų.
Aleksandras lovoje sėdi su planšetiniu kompiuteriu. Šalia lovos pastatytas Andrėjaus vežimėlis, ant kurio užklijuotas Rusijos Prezidentą Vladimirą Putiną pašiepiantis užrašas.
Rugsėjo pabaigoje Horlivkoje sužeistam vyrui buvo amputuotos galūnės.
„Mano istorija gana paprasta ir dažnai pasitaikanti fronto linijose. Į tarnybą išėjau dar kovo mėnesį. Buvau žvalgybininkas. Vienos iš operacijų metu patekome į artilerijos apšaudymą. 120 mm kalibro mina sprogo visai šalia manęs. Po sprogimo buvau kontūzytas, bet sąmonės nepraradau. Pamačiau savo beveik nutrauktas kojas ir rankų pagalba nušliaužiau iki slėptuvės“, – skaudžius įvykius prisimena Aleksandras.
Jaunas vyras nuolas šypsosi ir nepraranda humoro jausmo. Aleksandro namuose laukia šeima: besilaukianti žmona ir dukra.
„Taip, kad viskas normaliai“, – rodydamas dukters nuotrauką, kurią laiko šalia lovos, šypsosi karys.
Aleksandras šiuo metu laukia jam tinkamų kojų protezų. Apie savo ateitį kalba nenoriai: „Iki mobilizacijos dirbau elektriku. Dabar nebežinau, ką darysiu. Atvirai sakant, net nenoriu apie tai kol kas galvoti. Džiaugiuosi, jog likau gyvas ir galėsiu stebėti, kaip auga mano vaikai“.
Vyras teigia niekuomet negalvojęs, jog reikės paimti ginklą ir kovoti už savo šalį. Tačiau neslepia, jog to priežastis buvo noras apsaugoti savo šeimą bei tėvynę.
„Nors frontą turėjau palikti liūdnomis aplinkybėmis, tačiau ilgiuosi savo draugų, kurie dabar turbūt geria arbatą ir pasakoja anekdotus apkasuose“, – pasakoja ukrainietis.
Išgelbėjo draugas
Pasibeldus į palatą pas Ilją, joje pasitinka didelė pietaujanti kompanija. Atėjusi aplankyti sužeisto draugo, kompanija linksmai šnekučiuojasi, juokauja. Ilja išlieka tylus ir tik retkarčiais dūsaudamas tyliai ištaria žodį. Karys kalba sunkiai, nes sprogimo metu buvo pažeistos jo balso stygos. Šiuo metu vyrui įdėta dirbtinė plastikinė trachėja.
Ilja yra Ukrainos kariuomenės karys. Vyras tarnavo Ilovaiske, tačiau iš lemtingos dienos papasakoti gali ne daug ką.
„Stovėjome patikros poste prie Ilovaisko. Prasidėjo artilerijos ataka. Pamenu tik tas sekundes, kai viskas šalia sproginėjo ir liepsnojo. Tuomet pajaučiau tarsi kažkas peiliu būtų perrėžęs man gerklę. Kuomet atsimerkiau, jau gulėjau reanimacijoje“, – kalba vyras.
Iljai automatinio minosvaidžio AGS minos skeveldra perrėžė kaklą ir pažeidė trachėją. Praradusį sąmonę vyrą apšaudymo metu išgelbėjo draugas, sugebėjęs jį įsitempti į apkasą. Už poros akimirkų, karių teigimu, vietą, kurioje Ilja susmuko išrausė artilerijos minos.
Nukentėjo važiuodamas vandens
Trečiąjame ligoninės aukšte Gastroenterologijos skyriuje tamsioje palatoje, nukabintoje vaikų piešiniais, gydosi Antonas Konfetkinas. Vyras yra kilęs iš Dnepropetrovsko, jis tarnavo 25-ojoje desantininkų brigadoje.
Karys buvo vienas tų, kurie gynė Luhansko oro uostą rugpjūčio mėnesio pabaigoje.
„Pamenu, kaip važiavome prie šaltinio parsivežti vandens. Staiga išgirdome „Grad“ raketų keliamą garsą. Slėptis buvo per vėlu, tad tiesiog šokau iš mašinos ir kritau ant žemės. Raketa pataikė tiesiai į mašiną, kuri buvo vos keli metrai nuo manęs, tačiau sulaikė smūgį. Viena iš skeveldrų ir pataikė į nugarą“, – skaudžiais prisiminimais dalijasi Antonas. Sprogimo metu buvo pažeistas jo stuburas, sužalotos kepenys ir kiti vidaus organai.
Antonas teigia tik po savaitės supratęs kas įvyko.
„Viską prisimenu kaip per rūką. Buvau nuvežtas į ligoninę, ten sekė keletas operacijų, tarp kurių nespėdavau deramai atsigauti po narkozės. Todėl tik po kurio laiko pailsėjęs išgirdau visą pasakojimą“, – sakė vyras.
Artūras Morozovas – specialiai DELFI iš Ukrainos.