D. Trumpas, kuris dar praėjusiais metais paragino grįžti prie G8 formato, antradienį pareiškė, kad Rusijos įtraukimas būtų „logiškas“, nes „daugelis dalykų, apie kuriuos kalbame, yra susiję su Rusija“. Tai, be abejo, yra faktas; net jei JAV politiniame diskurse Rusijos vaidmuo susitraukė iki kišimosi į rinkimus, V. Putino vaidmuo ardant JAV vadovaujamą tarptautinę tvarką yra kur kas įvairiapusiškesnis.
Be to, atsižvelgiant į perkamosios galios paritetą, Rusija yra šeštoji pagal dydį pasaulio ekonomika – taigi, jei narystę G7 lemia ekonominės produkcijos dydis, Rusija (kartu su Kinija, Indija, Indonezija ir Brazilija) į ją pretenduoti turi daugiau teisių nei kai kurie dabartiniai nariai (nors, atmetus šią pataisą, ji būtų tik 12-oji pagal dydį).
Didžiojo septyneto klubui šiuo metu priklauso Kanada, Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija, Didžioji Britanija ir JAV.
Skirtumas šiais metais yra toks, kad D. Trumpas, regis, aktyviai lobizuoja kitus narius, ypač E. Macroną, kurį laiko visų Europos lyderių įgaliotiniu, kad šie sugrąžintų Rusijai klubo narystę. Kol kas Prancūzijos prezidentas neatrodo įtikintas: skirtingai nuo D. Trumpo, jis nori, kad Rusijai būtų leista grįžti su sąlyga, kad būtų pasiektas Ukrainos krizės sprendimas pagal Minsko susitarimus.
Visa tai šiek tiek panašu į šachmatų ėjimų planavimą neatsižvelgiant į tai, kaip ketina žaisti priešininkas.
Nuo 2014 m. V. Putinas daugybę kartų yra sakęs, kad Rusijai neberūpi G8 formatas ir kad ją labiau domina įvairūs regioniniai tinklai ir klubas G20, apimantis ir kitas didžiąsias besivystančios ekonomikos šalis, arba BRICS (trumpinys, reiškiantis Braziliją, Rusiją, Indiją, Kiniją ir Pietų Afriką).
Paskutinį kartą jis tai pareiškė pirmadienį po susitikimo su E. Macronu. Šiuos teiginius būtų neteisinga interpretuoti kaip posakį „vynuogės dar rūgščios“.
Prieš tai, kai 2014 m. Rusija buvo pašalinta iš G8, likę nariai vis tiek buvo linkę nesutikti su V. Putinu dėl beveik visko, o jo dalyvavimas diskusijose nepadėjo sustabdyti Vakarų karinių intervencijų, ypač Irake ir Libijoje.
Tuo tarpu ekonominius klausimus – tokius kaip tarptautinis mokesčių skaidrumas, vienas iš V. Putino „arkliukų“ dėl Rusijos kapitalo nutekėjimo problemos – natūraliau atrodo spręsti platesniame G20 rate.
Būti vėl pakviestam į G7 V. Putinui nereikštų jokių apčiuopiamų naudų ir nesušvelnintų Vakarų nustatytų sankcijų. Jam tai tebūtų dar viena proga susitikti su Vakarų lyderiais – bet jam šių reguliarių susitikimų ir taip netrūksta.
Tam tikra prasme diskusijos apie Rusijos kvietimą V. Putinui žada daugiau nei pati narystė. Daugiausia klausimų kelia tai, ar E. Macronas pareikalaus pilno Minsko susitarimų įgyvendinimo, kad stotų D. Trumpo pusėn – ir tokiu būdu, tikėtina, vėl pakviestų į klubą V. Putiną, atsižvelgiant į tai, kad Japonija ir Italija greičiausiai neprieštarautų.
Jei visų užsibrėžtų tikslų pasiekti nepavyktų ir nepripažintos prorusiškos „liaudies respublikos“ rytų Ukrainoje nebūtų perduotos Kijevo vyriausybei, galbūt Europos sankcijos vis tiek galėtų būti panaikintos.
Net jei „liaudies respublikos“ būtų grąžintos garbingomis sąlygomis, ar Rusija tikrai būtų pakviesta į G7, neatsisakydama Krymo? V. Putinui tai – neperžengiama raudona linija.
Taigi Rusijos užsienio reikalų ministerija į Vakarų suaktyvėjimą sureagavo pareikalaudama patikslinimo.
„Pasiūlymai, jei tokie bus, turi būti suformuluoti ir perduoti Rusijos pusei apsvarstyti, – radijui „Govorit Moskva“ sakė Užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova. – Nes dabar sunku suprasti, apie ką konkrečiai kalbama.“
V. Putinas žino, kad Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, nepaisant neįprastai didelės galios, kurią įgijo, kai jo partija laimėjo absoliučią daugumą parlamente, pajustų galingą pasipriešinimą, jei bandytų įgyvendinti visus Minsko susitarimus.
Jais remiantis reikalaujama, kad Ukraina pakeistų savo konstituciją ir rytiniams Ukrainos regionams būtų suteiktas ypatingas statusas; tai iš esmės suteiktų Rusijai teisėtą pagrindą kištis į Ukrainos politiką. Ukrainiečiams tai labai nepatiktų. Savo ruožtu V. Putinas nenori leisti Ukrainai susigrąžinti „liaudies respublikų“ jokiomis kitomis sąlygomis. Tačiau galima tikėtis, kad jis neprieštaraus V. Zelenskio pastangoms nuraminti rytinę Ukrainą – ir įvertins atsakomąją E. Macrono reakciją.
Pirmuoju jo žingsniu greičiausiai taps apsikeitimas belaisviais su Ukraina. Trečiadienį Maskvos laikraštis „Kommersant“, turintis gerų šaltinių Kremliuje, pranešė, kad apsikeitimas įvyks iki rugpjūčio pabaigos ir kad į sandorį bus įtraukti Ukrainos jūreiviai, kuriuos Rusija sulaikė Kerčės sąsiauryje praėjusių metų pabaigoje.
Tai sukurtų geranorišką pagrindą tolesnėms deryboms, ir galbūt būtų rastas tarpinis sprendimas, kuris paskatintų E. Macroną sutikti su D. Trumpo nuomone.
Vis dėlto G7 nariams vakariečiams kyla vienas svarbus klausimas: ką jie gauna, leisdami V. Putinui žaisti šį žaidimą? Jis tikriausiai bet kokiu atveju nagrinėtų įvairias santykių su V. Zelenskiu galimybes – ir ar jie tikrai nori matyti V. Putiną naujoje G8 versijoje?
Vakarai netektų pasitikėjimo, išsiuntę V. Putinui kvietimą į klubą, nors jis nė neketina grąžinti Krymo. Toks kvietimas taip pat suteiktų jam galimybę atsisakyti – o tai jau būtų gėdinga.
