Vokietijos kanclerė A. Merkel brangiai sumokėjo už kontroversišką 2015 m. sprendimą įsileisti milijonus migrantų iš Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių. A. Merkel vadovaujama Krikščionių demokratų sąjunga sekmadienio rinkimuose užėmė pirmąją vietą, gavusi 33 proc. balsų, tačiau tai buvo blogiausias rezultatas nuo partijos įkūrimo 1945 m.
A. Merkel politika pabėgėlių atžvilgiu, o ypač problemos integruojant imigrantus, lėmė tai, kad 1,1 mln. rinkėjų, kurie už jos partiją balsavo 2013 m., šįkart perbėgo pas nacionalistinę „Alternatyvą Vokietijai“, kuri gavo net 13 proc. balsų. Antra vertus, A. Merkel nesugebėjimas nuosekliai paremti laisvosios rinkos politiką paskatino 1,3 mln. buvusių jos partijos šalininkų per šiuos rinkimus balsuoti už liberalios pakraipos laisvuosius demokratus, kuriuos parėmė dvigubai daugiau rinkėjų nei 2013 m. ir kurie vėl tapo parlamentine partija.
Tad didžioji rinkimų naujiena, pasak J. Fundo, yra ta, kad A. Merkel yra susilpnėjusi ir greičiausiai bus priversta koaliciją sudaryti su skirtingoms politinio spektro pusėms atstovaujančiomis Laisvųjų demokratų ir Žaliųjų partijomis. Ji atmetė bet kokią galimybę sudaryti susitarimus su partija „Alternatyva Vokietijai“, kurią liberali Vokietijos visuomenė įvardija kaip antidemokratinę, rasistinę ir ksenofobišką. Šios partijos politiniai oponentai negaili dar griežtesnių epitetų. Žaliųjų vadovai Katrin Goring-Eckardt ir Cemas Ozdemiras per savo porinkimines kalbas savo rėmėjams teigė, kad „parlamente vėl bus nacių“.
Toks etikečių kabinimas, straipsnio autoriaus manymu, užgožia tikrąsias priežastis, lėmusias „Alternatyvos Vokietijai“ sėkmę. Nors daugiau kaip 80 proc. vokiečių yra patenkinti savo ekonomine padėtimi, buvusiose komunistinėse žemėse, kurios 1990 m. tapo suvienytos Vokietijos dalimi, gyvenimas yra sunkus, o galimybės įsidarbinti – menkos. Tuose regionuose už „Alternatyvą Vokietijai“ balsavo 22 proc. visų rinkėjų ir 27 proc. rinkėjų vyrų (šioje grupėje tai geriausiais rezultatas iš visų partijų).
Be to, daugelis vokiečių mano, kad, A. Merkel krikščionims demokratams ir kairiesiems socialdemokratams sudarius didžiąją koaliciją, politiniai debatai Vokietijoje buvo nuslopinti, todėl nebuvo tikrų diskusijų dėl tokių klausimų kaip migracija, nusikalstamumas, pagalba nuo krizės ypač nukentėjusioms euro zonos šalims ir Vokietijos suverenumo apribojimas.
Visi balsavusieji už „Alternatyvą Vokietijai“ žinojo, jog ši partija nepateks į valdžią, tačiau daugelis tiesiog norėjo, kad jie turėtų galimybę pasisakyti. Visuomenės grupės, kurios mano nukentėjusios dėl šalyje vykstančių ekonominių ir kultūrinių pokyčių, ypač norėjo sudrumsti ramų politinį gyvenimą Berlyne, rašo J. Fundas.
Pažymėtina, kad „Alternatyvą Vokietijai“ parėmė įvairių politinių pažiūrų rinkėjai. Už juos balsavo ne tik 1 070 000 A. Merkel Krikščionių demokratų sąjungos rinkėjų. Beveik tiek pat rinkėjų (970 000) nusigręžė nuo socialdemokratų, žaliųjų, taip pat nuo Kairiųjų partijos (pastarosios šaknys – Rytų Vokietijos komunistinio režimo epochoje) ir balsavo už nacionalistinę partiją, kuri priešinasi tiek radikaliam islamui, tiek didesniam valstybės vaidmeniui. Po rinkimų Kairiųjų partijos vadovė Katja Kipping išreiškė apgailestavimą, kad „pirmą kartą šiuolaikinės Vokietijos istorijoje progresyvūs kairieji gavo mažiau nei 40 proc. balsų“.
Kaip paaiškinti tokius dramatiškus pokyčius? Pasak politikos klausimais rašančio amerikiečių tinklaraštininko Henry Olseno, Vokietijos rinkimai turi panašumų su referendumo dėl „Brexit“ rezultatais ir su D. Trumpo pergale JAV: „Dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių leiboristų rinkėjai balsavo už „Brexit“, o B. Obamos šalininkai atsisakė paremti Hillary Clinton, Vakarų politikoje vis ryškesnė skirtis ne tarp kairės ir dešinės, o tarp uždarumo ir atvirumo. Jei priklausote elitui, tikėtina, kad parėmėte darbininkų klasės atstovams nepriimtiną politiką.“
H. Olsenas nėra tikras, ar A. Merkel ir jos vadovaujami konservatoriai tinkamai sureaguos į tokį rinkėjų antausį. Jo manymu, jei gremėzdiška konservatorių, laisvųjų demokratų ir žaliųjų koalicija vargais negalais bus sudaryta, tačiau neužtikrins esminių pokyčių, tai jėgos, kurios skatina partijos „Alternatyva Vokietija“ populiarumą, tik stiprės. „A. Merkel gali būti nepajėgi įgyvendinti ekonominio liberalizmo ir kultūrinio konservatizmo nuostatų, už kurias, kaip galima spręsti iš rinkimų rezultatų, pasisakė vokiečiai, – teigė H. Olsenas. – Tačiau, jei ji nesugebės pateisinti rinkėjų lūkesčių, krikščionims demokratams teks rasti lyderį, kuris bus pajėgus tai padaryti.“