Dėl įspūdingos ekonomikos plėtros vienu iš Azijos tigrų vadinta Pietų Korėja Lietuvos žemėlapyje atsirado gana neseniai. Bet ne dėl netikėto Pchenjano išpuolio prieš Seulą 2010 metų lapkritį, kuomet dalis pasaulio nuogąstavo, jog Korėjos pusiasalis gali tapti naujuoju Afganistanu. Ir ne dėl Šiaurės Korėjos branduolinių programų ar brutalaus režimo, kuris vadinamas vienu žiauriausiu pasaulyje. Lietuvos užsienio politikos radarai Pietų Korėją visų pirma užfiksavo kaip potencialų strateginį investuotoją į Visagino atominę elektrinę bei valstybę, kurios verslininkai reiškia
susidomėjimą Lietuva.
Gal ir nieko keista, jog užsienio politikoje Korėja neužima tokios vietos kaip kaimyninės valstybės. Vis dėlto apmaudu, kad ir apie akademines prošvaistes ar įžvalgas kalbėti vis dar yra sudėtinga. Natūraliai kyla klausimas – jei pretenduojama būti tarptautinių santykių ekspertais, tai negi akademinis laukas apsiriboja Europa ir jos Rytinėmis kaimynėmis?
Ar Lietuvoje taip įsigalėjęs europocentristinis diskursas, ar tiesiog dauguma ekspertų yra užsidarę savo akademiškame vakuume, imituodami mokslą be jokio tiesioginio pažinimo?
Korėja galėtų būti ta akademinės mozaikos dalelė, kuri verstų daugelį ekspertų perlipti per posovietinio geto liniją ir kartu įrodytų, kad tarptautinių santykių disciplina Lietuvoje nėra žlugusi. Juo labiau, kad Korėja įdomi ne vien dėl to, jog patenka į pasaulio ekonomikų penkioliktuką, bet ir dėl minėto fragmentiško pažinimo ribų, dėl įvaizdžių, o kartais mitų, kurie tarsi susikertančių pasaulių šešėliai užtemdo asmens matymo lauką taip, jog, regis, net ir tiesioginė patirtis bei faktai nėra pajėgūs to pakeisti.
Nykstantis realybės jausmas
Atsidūrus Pietų Korėjos miesto Daegu (korėjietiškas Kauno atitikmuo) gatvėse, Lietuvos ir Korėjos paralelių paieškos atrodo bevertės. Kraštus skiria daugiau nei 7000 kilometrų, juo labiau, kad geografinis atstumas yra kur kas mažiau pritrenkiantis negu jausmas, tarsi būtum kitame pasaulyje.
Pasaulyje, kuriame tik pažįstami prekiniai ženklai (Dunkin’ Donuts, Starbucks ir kt.) neleidžia pamiršti, jog nesi Kim Ki-Duko filmo herojus.
Jeigu tenka aplankyti Pietų Korėjos regioninius miestus, jautiesi išskirtinis dėl praeivių žvilgsnių bei dėmesio dėl savo kitoniškumo. Politinio korektiškumo taisykles bei normas čia nustelbia smalsumas ir noras pažinti, tačiau tokia patirtis įmanoma tik už didžiųjų miestų – Seulo bei Busano – ribų. Atrodo, tarsi esi kreivų veidrodžių karalystėje ir gali suprasti, kaip jaučiasi azijietis Lietuvoje – aplinkinių smalsumas „atėjūnui“ nei šokiruoja, nei itin trikdo.
Korėjos „kiti“
Atėjūnų pusiasalyje būta, tačiau ir šiandien Korėjos istorija yra nuolatinis balansavimas tarp didžiųjų galių – Kinijos bei Japonijos. XX a. prie šių valstybių prisideda ir Rusija bei JAV. Didžiųjų galių apsupta Korėja savotiškai primena tarpukario Lietuvos geopolitinę situaciją.
Ypatingas vaidmuo tenka korėjiečių kalbai kaip tautą formuojančiam veiksniui. Itin sena korėjiečių kalba yra priskiriama Altajaus kalbų grupei, nors kai kurie kalbininkai laiko ją izoliuota kalba. Daugelį amžių krašto raštvedyboje vyravo kinų raštas. Tik XIX a. pabaigoje suformuotas korėjiečių raštas yra paprastesnis ir patogesnis vartoti, o šiandien suvokiamas kaip kertinis nacionalinis nepriklausomybės ir progreso simbolis bei pasididžiavimo šaltinis.
Vienos tautos istorijos paslaptys
Korėjiečiai teigia, jog tautos ištakų reiktų ieškoti dar 2333 metais prieš Kristų, kuomet Tangun tapo pirmuoju pusiasalio karaliumi. Teigiama, jog visus korėjiečius jungia mažiausiai trys bruožai – pirma, tautos, kalbos bei kultūros homogeniškumas ir beveik penkių tūkstančių metų patirtis; antra, korėjiečių rasės charakteristikos, įvardinant save „išrinktaisiais“; trečia, bendras istorinis likimas, priešinantis išorės jėgoms, ir kultūrinis paveldas.
Religija Korėjoje taip pat persipynusi – pusiasalyje iki budizmo atėjimo vyravo šamanizmas. Šiandien stebėtinai nemažą vaidmenį taip pat vaidina krikščionybė, nors ir pastaroji yra įgavusi savitų korėjietiškų elementų.
Korėjiečių tapatumas išskirtinis ne tik dėl kalbos, bet ir dėl ritualų, muzikos bei šokių. Vis dėlto dažniausiai pabrėžiama ne tai, kas jungia korėjiečius, o kuo jie skiriasi nuo kinų, japonų, ir, pastaruoju metu, amerikiečių.
Daugeliui europiečių iš pirmo žvilgsnio kinai, japonai ar korėjiečiai ne itin skiriasi. Vis dėlto net ir fenotipiniai skirtumai atidesniam stebėtojui matomi – tai ypač pasakytina apie veido formą, ryškesnius bruožus kaip nosis ir pan. Jei dėl muzikos ir kovos menų ginčijamasi, tai tradicinių patiekalų ar tautinių kostiumų išskirtinumas niekam nekelia abejonių.
Tiltas, kuriuo negrįžtama
Paradoksalu, bet vadinamoje bendro saugumo zonoje (angl. Joint Security Area) esantis tiltas ne jungia, bet skiria šiaurės bei pietų Korėjas. Ne viena korėjiečių šeima turėjo apsispręsti, kurią pusę pasirinkti – perėjus tiltą kitą dalį Korėjos turėdavai pamiršti, nesvarbu, kurioje pusėje namai, kiek giminaičių ar draugų likdavo už tilto.
Ta linija, dar žinoma 38-osios lygiagretės vardu – bene žymiausias Šaltojo karo reliktas, tarsi azijietiškas Berlyno sienos atitikmuo. Akivaizdžiai matoma žemėlapyje, neabejotinai regima ir patiriama fiziškai, bet paradoksaliai visiškai dirbtina – tiek fiziškai, tiek ir politiškai tarsi skalpeliu perrėžusi Korėjos pusiasalį. Daugeliui, tiems, kurie tiki karaliaus Tangun’o mitu, atrodo, jog šios sienos griūtis yra neišvengiama ateitis. Kitiems tai – didelių permainų grėsmė. Pietų Korėjoje ypač nuogąstaujama dėl galimų socialinių, ekonominių neramumų, nusikalstamumo protrūkio.
Visi puikiai supranta, jog tokiu atveju Pietūs išlaikys Šiaurę.
Trintuko efektas – ar realus Korėjų susijungimas?
Parašyta daug studijų apie abiejų Korėjų ideologinius skirtumus bei kultūrinius panašumus, o taip pat apie galimybes šiems kraštams susijungti. Oficiali Pietų Korėjos įtraukimo, vadinama „saulės šviesos“, politika rodo, kad tokia perspektyva nors ir kontraversiškai vertinama, tačiau yra įmanoma. Visgi dažniausia sąlyga tokiai vizijai yra amerikiečių karių pasitraukimas iš Pietų Korėjos. Labiausiai tuo suinteresuotos, žinoma, Kinija ir Rusija.
Vašingtone, savo ruožtu, taip pat diskutuojama dėl JAV – Pietų Korėjos sąjungos efektyvumo ir poreikio ją transformuoti. Yra netgi teigiančių, jog ši sąjunga yra „pasenusi, nereikalinga ir pavojinga“.
Net ir pašalinus geopolitines kliūtis, susijungimas reikštų milžiniškus iššūkius. Minėtas socio- ekonomines permainas keis ne mažiau jautrūs ir istorinio susitaikymo bei teisingumo, migracijos, energetikos, švietimo, sveikatos apsaugos ir daugelis kitų klausimų. Korėjos kontekste tai yra dar viena erdvė akademiniam smalsumui patenkinti.
Kur rodo kompasas?
Korėja, deja, toli gražu nėra vienintelis atvejis, kuomet nagrinėjant Lietuvos tarptautinių santykių žemėlapį reiktų padidinamojo stiklo – tą patį būtų galima pasakyti ir apie daugelį kitų Azijos, Afrikos, Okeanijos ar Pietų Amerikos valstybių. Ribotą pažinimą lemia riboti resursai? Galbūt. Ekonominio bendradarbiavimo plėtra ir keturis kartus išaugęs Lietuvos eksportas į 14-ąją pasaulio ekonomiką tą gali pakeisti. Juo labiau, kad lygiagrečiai didėja ir Korėjos – Lietuvos akademinio bendradarbiavimo perspektyvos. Visa tai leidžia tikėtis, jog sutrikusį tarptautinių santykių kompasą pradėsime reguliuoti ten, kur jis buvo išrastas – Tolimuosiuose Rytuose.