Princas Charlesas, matyt, gailisi būdamas ne olandu. Sulaukusi 74 metų, Nyderlandų karalienė Beatričė nusprendė perduoti sostą savo 45 metų sūnui princui Willemui Alexanderiui. O štai 86 metų karalienė Elžbieta II užimamų pareigų visiškai neketina perleisti savo 64 metų sūnui, nors Charlesas yra vyriausias visų laikų Velso princas.

Ar yra nors menkiausia tikimybė, kad Anglijos karalienė paseks kolegės iš Olandijos pavyzdžiu? Karališkosios šeimos reikalus išmanantys asmenys tvirtina, kad tokia viltis – mažai tikėtina.

„Ji neatsistatydins, - sako Sarah Bradford, knygos „Queen Elizabeth II: Her Life in Our Times“ (Karalienė Elžbieta II: jos gyvenimas mūsų laikais) autorė. - Jai tai nepriimtina, tai nepriimtina britų monarchijai. Čia nėra sosto atsisakymo tradicijos – tai prieštarauja mūsų konstitucinės santvarkos neformalioms taisyklėms. Tačiau Olandijos karališkajai šeimai tai priimtina“.

Karalienė Beatričė yra trečioji olandų sosto valdovė iš eilės, savanoriškai perduodanti valdžią įpėdiniui. 1948 metais Beatričės senelė, karalienė Vilhelmina, būdama 68 metų atsisakė sosto dėl prastos sveikatos. Šalį ji valdė 58 metus. Jos dukra karalienė Juliana soste išbuvo 32 metus, kol sulaukusi 71-erių jį perdavė savo dukrai Beatričei.

Nyderlandų karalienė Beatričė
Nors sosto atsisakymas Olandijoje jau kone tapo tradicija, nepanašu, kad šią madą perimtų ir Didžioji Britanija.

„Ryšiai tarp britų ir olandų karališkųjų šeimų yra stiprūs – karalienės Beatričės senelė karalienė Vilhelmina per Antrąjį pasaulinį karą buvo evakuota į Didžiąją Britaniją, - teigia S. Bradford. - tačiau tai nereiškia, kad jų požiūriai sutampa. Iš esmės, kai olandų karalius persikėlė čia, kaip Viljamas III, jis perėmė angliškas tradicijas ir sosto neatsisakė“.

Didžioji Britanija ne tik turi daugiau nei tūkstantmetį gyvuojančią monarchiją, bet ir monarchus, valdančius iki gyvenimo pabaigos.

Kartais ta pabaiga nelabai maloni: 1649 metais Čarlzas I neteko galvos, 1100 metais Viljamui II strėlė pataikė į plaučius, o 1485 metais Ričardas III žuvo Bosvorto mūšio lauke ir, kaip manoma, yra palaidotas po Lesterio savivaldybės automobilių stovėjimo aikštele.

Britų monarchams netgi leidžiama išprotėti, kaip tai nutiko Jurgiui III. Jie gali tapti atsiskyrėliais, kaip karalienė Viktorija, praminta Vindzorų našle, nes po princo Alberto mirties savanoriškai užsidarė Vindzorų rūmuose. Tačiau vienas dalykas jiems toks pats savaime suprantamas, kaip ir mėlynas kraujas – jie atlieka savo pareigą tol, kol sostą iš jų atima mirtis.

„Man labai gaila Velso princo, kuris nepaliauja laukti, o jo motina atrodo vis geriau ir geriau, - samprotauja S. Bradford. - Ji soste išlieka ne dėl kokių nors abejonių jo, kaip karaliaus, sugebėjimais. Karalienė tiesiog jaučia privalanti atlikti savo pareigą ir ji niekada net nesvarstė galimybės atsisakyti sosto“.