Nepaisant to, kad Belgijoje gyvena vos 11 milijonų žmonių, šalis užregistravo daugiau mirties nuo koronaviruso atvejų nei Kinija. Iš 100 000 gyventojų čia miršta maždaug 57, taigi mirštamumas vienam gyventojui yra didžiausias pasaulyje – beveik keturis kartus didesnis nei JAV.
Belgijos pareigūnų teigimu, tokių šiurpių skaičių priežastis – ne perpildytos ligoninės (net pačiame krizės įkarštyje 43 proc. intensyvios terapijos lovų stovėjo laisvos), bet biurokratinis griežtumas.
Skirtingai nei kitur, šioje šalyje, kur įsikūrusios svarbiausios Europos Sąjungos institucijos, mirtys slaugos namuose priskiriamos koronavirusui net tuo atveju, jei nebuvo patvirtintos infekcijos.
„Mes dažnai sulaukiame kritikos – „oi, jūsų dėka Belgija atrodo niūriai“ – tačiau mes manome, kad yra kaip tik priešingai, – teigia Stevenas Van Guchtas, Sciensano visuomenės sveikatos instituto virusinių ligų skyriaus vadovas, pokalbio metu išlaikydamas būtiną 1,5 metro atstumą. – Jei norite palyginti mūsų skaičius su daugybės kitų šalių, iš esmės turite padalyti juos pusiau.“
Aiškesnis vaizdas
Apie 95 proc. COVID-19 mirčių senyvų žmonių globos namuose nebuvo diagnozuota, tačiau Belgija nusprendė jas vis tiek registruoti, remdamasi simptomais ir tuo, su kuo tie žmonės bendravo. Tikslas – susidaryti aiškesnį ligos protrūkio vaizdą ir geriau identifikuoti karštuosius taškus.
Kiekvieno susitikimo pradžioje Karališkuosiuose rūmuose, esančiuose už kelių žingsnių nuo Europos Komisijos, Belgijos pareigūnai detalizuoja dienos statistiką prancūzų ir olandų kalbomis. Jie skiria ypatingą dėmesį tiems, kurie mirė ne ligoninėje – paprastai tai sudaro apie pusę visų mirčių.
Koronaviruso poveikis pažeidžiamiems globos namų gyventojams tampa vis didesne problema. Nors Europa žinojo, kad virusui atkeliavus iš Kinijos prireiks daugiau ventiliatorių ir intensyviosios terapijos pajėgumų, poveikis Europos slaugos namams buvo netikėtas, teigia Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro vyresnioji ekspertė Agoritsa Baka.
„Tai katastrofa, – sako ji. – Mes nesuvokėme, koks pražūtingas bus COVID-19, jei įsimes į šias populiacijas.“
Perteklinis mirštamumas
Vis dėlto ne visos Europos šalys poveikį matuoja vienodai, o tai reiškia, kad koronaviruso mirčių skaičius tikriausiai yra tūkstančiais didesnis nei oficialioji statistika – daugiau kaip 110 000.
Nenuoseklios praktikos pasekmės ypač akivaizdžios Prancūzijoje. Kai balandžio pradžioje šalis pirmą kartą pranešė duomenis iš kai kurių slaugos namų, mirusiųjų juose skaičius buvo beveik dvigubai didesnis, nei mirusiųjų ligoninėse.
Praėjusią savaitę Ispanijai teko pakoreguoti savo duomenis po to, kai Katalonija į savo statistiką ėmė įtraukti žmones, kurie turėjo simptomus, tačiau jų testas buvo neigiamas. Šią savaitę vietinis radijo transliuotojas pranešė, kad daugiau kaip 6800 pagyvenusių žmonių Ispanijos slaugos namuose mirė su simptomais, tačiau nebuvo įtraukti į oficialiąją statistiką.
Neįprastai mažam Vokietijos mirštamumui galėjo padėti tai, kad šalyje skaičiuojamos tik tos koronaviruso mirtys, kurių testas buvo teigiamas.
Tokie neatitikimai pasireiškia tuo, kas vadinama „pertekliniu mirštamumu“ – kai mirčių skaičius viršija tipiškas tendencijas. Belgijoje kasdien miršta kiek daugiau nei 300 žmonių, tačiau šiemet šis skaičius išaugo iki beveik 600.
Projektas EuroMOMO, iš pradžių sukurtas gripo epidemijų mastui įvertinti, dabar yra naudojamas koronaviruso poveikiui Europoje nustatyti.
Geresnis stebėjimas
Belgijos praktika reiškia, kad kiekvieną savaitę užregistruojamos beveik visos įvykusios mirtys, tuo tarpu kaimyniniuose Nyderlanduose apie 1000 mirčių lieka neapibrėžta. Kai kuriose šalyse mirtys nuo koronaviruso sudaro maždaug šeštadalį jų perteklinio mirštamumo rodiklių.
Geresnis stebėjimas galėtų padėti pagerinti Europos reagavimą į protrūkius, ypač dabar, kai regionas pamažu švelnina karantino apribojimus, padidindamas antrosios bangos protrūkių tikimybę. Koordinuotos procedūros taip pat galėtų išsklaidyti įtampą, kol Europa bando vėl atsistoti ant kojų.
„Mes vis dar esame tokioje situacijoje, kai Europos Sąjungoje mirtys neskaičiuojamos vienodai, o tai gali sukelti politinių nesusipratimų, – teigia Pascalis Canfinas, ES Parlamento aplinkos ir sveikatos komiteto pirmininkas. – Tai lemia skirtingą krizės suvokimą.“
Tuo tarpu pasaulio akys neturėtų būti nukreiptos į Belgiją, nes, pasak S. Van Guchto, bent jau problemos mastas yra žinomas.
„Kai turi gerą stebėjimo sistemą, praneši apie daugybę atvejų, – sako jis. – Vertėtų labiau jaudintis dėl tų šalių, kurios praneša apie labai mažą mirusiųjų skaičių arba išvis nepraneša.“
