Jeigu Ukraina liautųsi kovojusi, Europa ir Jungtinės Valstijos liktų vienos. Ukrainos „bičiuliai“ privalo apsispręsti: ar mes norime, kad Ukraina kovotų už mus, ar esame pasirengę gintis patys?
Norėdami išvengti būtinybės rinktis, jie privalo pasirūpinti, kad Ukraina turėtų galimybių apsiginti pati.
Pastarosios Ukrainos kančios Paului Roderickui Gregory primena Tolstojaus „Ivano Iljičiaus mirtį“. Levas Tolstojus pasakoja apie lėtą turtingos rusų šeimos galvos galą. Prieš pačią pabaigą jo šeima ir draugai linki jam mirties – kad greičiau išsivaduotų nuo jo aimanų. Panašiai ir Ukrainos „bičiuliai“ – „Europa ir Jungtinės Valstijos laukia šalies galo „diplomatinio sprendimo“ formatu, kuriame be užuolankų paminamos ambicijos tapti nepriklausoma į Vakarus orientuota valstybe. Jeigu pavyktų Ukrainą – kaip kokį Ivaną Iljičių – patraukti iš kelio, galėtume grįžti prie įprastų reikalų ir tikėtis, kad V. Putinas bus patenkintas.
Galbūt ir skamba žiauriai, tačiau puikiai suprantame, kad „Europos diplomatinis sprendimas, dar vadinamas antruoju Minsko susitarimu, pasisako už Ukrainą, Maskvos remiamiems separatistams suteikiančią veto teisę sprendžiant šalies likimą, už Ukrainą, atiduodančią merdėjantį Donbaso regioną, už Ukrainą su atviromis sienomis su Rusija – kiek tik akys užmato. Ką Kijevas gauna mainais? Trapias paliaubas, žlugusias joms dar net neįsigaliojusios. Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Francois Hollande‘as vis dar tikisi, kad antrasis Minsko susitarimas suveiks.
Jeigu būčiau Ukraina, teigia P. R. Gregory, galbūt nusileisčiau dėl Donbaso ir Krymo – tačiau de facto, o ne de jure. Tokių sąlygų Rusija netoleruos. Lai Donbasas (ar bent jau ta dalis, kurią šiuo metu kontroliuoja Rusija) lieka Rusijos ir separatistų galvos skausmas; svarbiausia neleisti save lyderiais savavališkai pasiskelbusiems veikėjams formuoti Ukrainos politikos.
Kai ateis palankus metas, Donbasą bus galima susigrąžinti. P. R. Gregory pasisako už galingą kariuomenę, galinčią apginti likusias Ukrainos provincijas, nuoširdžiai nekenčiančias V. Putino.
Įsivaizduokite, kad Odesa, Kijevas, Zaporožė ir Lvovas sulaukia agresyviai nusiteikusių Maskvos statytinių, kurie atvyksta kurti savarankiškai pasiskelbusių respublikų. Kas gali žinoti? Jeigu liausis aktyvūs veiksmai, galbūt netgi JAV prezidentas Barackas Obama sutiks Ukrainą aprūpinti gynybai skirtais ginklais. Ką jau ką, o užverti vartus, įlėkus žirgui, jis tikrai sugeba.
Ukrainos vadovybė, kuri vis dar kontroliuoja apie 80 proc. Ukrainos teritorijos, galėtų sutelkti dėmesį į reformas, kurių Maidano revoliucija teisėtai reikalavo. Ukraina turėtų atidžiai įsiklausyti į patarėjų iš Europos Sąjungos žodžius, tačiau nepuoselėti tuščių vilčių greitai patekti į Sąjungą, kas galėtų kaip reikiant nuliūdinti V. Putiną.
Europos ir tarptautinės institucijos turėtų padėti Ukrainai finansiškai – taip bent iš dalies kompensuoti sprendimą palikti Ukrainą likimo valiai.
Jeigu Ukrainai pavyktų sėkmingai aktyvuoti visus pakeliamuosius tiltus aplink visą šalį, V. Putinui tektų turėti reikalų su priešiškai nusiteikusias ir ginkluotais vietiniais, galinčiais kaip reikiant nuskriausti Rusijos kariuomenę, bebandančią brautis gilyn į Ukrainos teritoriją (mitas apie „pilietinį karą“, kurį kariauja patriotiškai nusiteikę prieš Kijevą nusiteikę maištininkai, jau nebeaktualus).
Jeigu Ukraina apsispręs liautis kovojusi, kokioje padėtyje atsidurs Europa ir Jungtinės Valstijos?
Jeigu V. Putinui liko bent lašelis racionalumo, Rytų Europa, Baltijos valstybės, Pietų Europa ir Arktis gali labai greitai pakeisti Ukrainą – atsidurti lengvai nuraškomo vaisiaus vietoje. Turint omenyje Vakarų bailumą, neapsisprendimą ir kovoti galinčių jėgų bei valios trūkumą, V. Putinas neabejotinai bandys patikrinti visas silpnąsias vietas.
Europai sėkmės atveju V. Putinas pirmiausia gali atkreipti dėmesį į Moldovą, Gruziją, Azerbaidžaną ar Kazachstaną – Europai liks laiko giliai įkvėpti. Jeigu Europa ir Jungtinės Valstijos būtų atkreipusios dėmesį į Rusijos prezidento pareiškimus ir skelbiamą propagandą, neabejotinai būtų pastebėjusios, kad Ukraina tikrai nėra pagrindinis Rusijos priešas.
Greičiau tai visa Europa arba, kaip sako pats V. Putinas, Ukraina tėra blogųjų Vakarų, žeminančių Rusiją, laužiančių pažadus ir iš pasalų ruošiančių ataką Rusijos žemėje, „užsienio batalionas“.
Mes puikiai žinome, kad V. Putinas sugeba būti itin nuoseklus. NATO, Jungtinių Valstijų ir Europos įvykdyta išdavystė jo schemose mirga nuo pat 2007 Miuncheno. Kodėl jis turėtų būtent dabar keisti toną?
Jeigu tiek Europa, tiek Jungtinės Valstijos yra priešai, jie yra tie, kuriuos būtina palaužti – ir visai nesvarbu, ar fone figūruoja Ukraina, ar ne. Dėl šalyje klestinčios precedento neturinčios korupcijos ir vis prastėjančios šalies ekonomikos būklės V. Putinui kaip oras būtinas išorės priešas, kurį būtų galima viešai pliekti ir pergalėmis prieš kurį viešai džiaugtis. Likęs be priešų, V. Putino režimas atsidurtų rimtame pavojuje.
Jeigu ekspertai iš Europos ir Amerikos mano, kad nuo Rusijos karinių avantiūrų prieš NATO valstybes nares apsaugo NATO Penktasis straipsnis, jiems vertėtų pagalvoti dar kartą. Rusijai tereikia pakurstyti „pilietinius kartus“, pavyzdžiui, Baltijos šalyse, pasinaudojant jose gyvenančiomis rusų bendruomenėmis.
Kuri Europos valstybė Rusijos hibridinio karo sukeltame chaose sureaguotų į Penktojo straipsnio raginimą, kai V. Putinas bando įtikinti pasaulį, kad tai tėra vienas iš tų nelemtų pilietinių karų, kuriuose jis tėra tik paprasčiausias stebėtojas?
Ukrainą sąjungininkai Europoje ir Jungtinėse Valstijose išdavė nesugebėję aprūpinti šalies priemonėmis savigynai nuo to, ką visi pagaliau vadina tikruoju vardu – galingos Rusijos kariuomenės.
Po Minske pasiekto antrojo susitarimo Ukraina puikiai suvokia nepriimtino diplomatinio sprendimo, kuris atrodo tinkamas Europai ir Amerikai, kontūrus. Kam kariauti tiek brangiai kainuojantį karą dėl tų, kurie tave paliko likimo valiai?
Vakarų patirtis Artimuosiuose Rytuose, Afganistane ir Afrikoje buvo bergždžias bandymas rasti patikimų sąjungininkų, kurie būtų pasirengę pasirūpinti pasitikėjimą keliančia „karine galia“.
Ukraina, kur gyvena daugiau nei 45 mln. žmonių, turi tokį sąjungininką, tačiau jis paradoksaliai atsisako suteikti šaliai galimybių apsiginti pačiai, tačiau noriai ginkluoja sąjungininkus Sirijoje, Irake ir Libijoje.
A.Merkel, F. Hollande‘as ir B. Obama turėtų pagalvoti apie pasaulį, kuriame Ukraina jau palikusi mūšio lauką, o jie likę vieni. Tuomet jiems lieka du pasirinkimo variantai: finlandizuota Europa, šokanti pagal Kremliaus dūdelę, arba kovai prastai pasirengusi Europa, bandanti bet kokia kaina atsilaikyti, tačiau neturinti realių vilčių laimėti.
Kuris variantas? Mes puikiai žinome pacifistinės Europos atsakymą. Viskas, ką tereikia padaryti V. Putinui, yra pažvanginti taktiniais branduoliniais ginklais, ir Vokietijos, Prancūzijos, Nyderlandų ir Italijos keliai sulinks. Tik nereikia pagalbos žvalgytis į Ameriką – bent jau kol prezidento pareigas užima nuolat dvejojantis B. Obama. Esate vienui vieni.