Šis naujasis sandoris sudarytas po kito neseno susitarimo, susijusio su karine baze Kante, kur rusams buvo pratęsta sutartis naudotis baze iki 2032 m. už senos 200 mln. JAV dolerių (daugiau kaip 518 mln. Lt) skolos nurašymą (Rusija neturėjo jokių vilčių ją atgauti).
Kitas įsiskolinimas, kurį Rusija sumažino per buvusio Kirgizijos prezidento Kurmanbeko Bakijevo vadovavimo šaliai periodą 300 mln. JAV dolerių (daugiau kaip 777 mln. Lt), turėtų būti visiškai nurašytas per dešimties metų periodą, pradedant nuo 2016 m. Rusija tikrai turės iš to naudos iš skolų, kurių Rusija nebūtų atgavusi, nurašymo. Faktiškai, rusams teks mokėti apie 25 mln. dolerių (beveik 65 mln. litų) per metus, tuo tarpu amerikiečiai už naudojimąsi Manaso baze kasmet moka po 60 mln. dolerių (daugiau kaip 155 mln. litų).
Sudarius naująją sutartį dėl „Kyrgyzgaz“, prezidentas Almazbekas Atambajevas bei daugelis kirgizų laikosi nuomonės, kad ateities problemos dėl dujų tiekimo iš Uzbekistano ir Kazachstano pagaliau bus išspręstos, o šalis pagaliau atsibus iš dujų tiekimo problemų košmaro.
Pasak leidinio žurnalisto, žvelgiant į ekonominę ir energetinę Kirgizijos politiką, susidaro įspūdis, kad kitos problemos anksčiau ar vėliau išlįs į paviršių. „Kyrgyzgaz“ jau ilgus metus išlieka problemiška bei nesėkminga verslo prasme ir, iš esmės, yra praktiškai bankrutavusi.
„Gazprom“ turės skirti daug pinigų, kad pakeistų „Kyrgyzgaz“ veiklos neefektyvumumą, pasenusią įrangą bei nepastovų dujų tiekimą, – tai jau kelis kartus lėmė paslaugų tiekimo trikdžius ir sukėlė gyventojų nepasitenkinimą.
Remiantis pateikiamais skaičiais, „Gazprom“ teks investuoti daugiau kaip 600 mln. JAV dolerių (daugiau kaip 1,5 mlrd. Lt), tačiau nėra aišku, kam bus skirtos šios investicijos bei kaip tai bus vykdoma. Net ir užtikrinus investicijas, nėra jokios garantijos, kad bus užtikrintas nenutrūkstamas dujų tiekimas į Kirgiziją.
Anksčiau dujų tiekimo sutrikimai įvykdavo dažniausiai dėl to, kad Kirgizija nesugebėdavo atsiskaityti su tiekėjais iš Uzbekistano ir Kazachstano. Naujasis „Kyrgyzgaz“ savininkas tikrai nepasiūlys Kirgizijos vartotojams mažesnių įkainių už dujas, nes turi būti padengtos nusidėvėjimo bei naujų investicijų išlaidos.
Šiuo metu didžiąją dujų tiekimo skolininkių dalį sudaro Kirgizijos valstybinės organizacijos, tačiau nėra aišku, kaip joms pavyks padengti įsiskolinimus, kai Rusija perims šią dujų įmonę. Rusams greičiausiai teks įdiegti saugumo mechanizmą: „nėra apmokėjimo – nėra dujų“, o tai nuliūdins vartotojus bei sukels tų pačių problemų, kurias Kirgizija patiria metų metus bendradarbiaudama su Uzbekistanu ir Kazachstanu.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pažadėjo Kirgizijai didelių investicijų: ne tik 600 mln. JAV dolerių (daugiau kaip 1,5 mlrd. Lt), bet taip pat ir kelis milijardus dolerių Naryno upės bei „Kambarata 1“ hidroelektrinės projekto infrastruktūros vystymui. Viena vertus, Kinija skelbiasi siūlanti paskolų ir projektų už milijardus dolerių. Be abejo, tai dideli pinigai, kurių Kirgizija tikrai negalės grąžinti be politinio ir ekonominio prisijungimo prie Kinijos ir Rusijos, o tai lems didelės dalies suvereniteto praradimą.
Kalbant vaizdžiai, prekyba Kirgizijai suteikia galimybę išgyventi, ji balansuoja tarp Kinijos ir Rusijos, tuo pačiu ji tiesia ranką Europai bei flirtuoja su Jungtinėmis Valstijomis, kurios, kaip neseniai pranešta, turėtų pasitraukti iš tranzito centro iki 2014 m. pabaigos.
Kol Kinija ir Rusija žada dideles investicijas, JAV stato naują ambasados pastatą, kuriame dirbs keli šimtai darbuotojų, o tai paskelbto atsitraukimo iš Kirgizijos išvakarėse visai neturėtų jokios prasmės, nebent pažvelgtume į visa tai kitu kampu: Jungtinės Valstijos gali likti Centrinėje Azijoje ir Manaso oro uoste tarpininkaujant Rusijos vadovybei, kuri tęs savo veiklą tam, kad garantuotų saugumą Afganistane. Rusija toliau vertins investavimo į Kirgiziją privalumus ir trūkumus mainais į aiškią politinę įtaką Kirgizijos energetinėje politikoje, o Kinija tęs siūlomus infrastruktūrinius projektus bei plės savo prekybinę veiklą.
Kirgizija iš tiesų gali tęsti tranzitinio centro uždarymo procesą, tačiau amerikiečiai gali taip pat nuspręsti tiesiogiai derėtis su Rusija bei atšaukti sprendimą trauktis – vietoj to mokėti šiek tiek didesnę nuomos kainą bei pakeisti bazės pavadinimą.
Nepriklausomai nuo politinių fanfarų, verta paminėti, kad tranzito centro uždarymas kartu su NATO kariuomenės išvedimu iš Afganistano, visų pirma pakenks Rusijai, nes be investicinių projektų Kirgizijoje, rusams tektų įvesti tūkstantinius karinius dalinius į Afganistaną ir Kirgiziją, kad būtų užtikrintas saugumas, o tai tikrai nebūtų pigu. Be to, amerikiečių atsitraukimo atveju Rusija prarastų pelningą kuro tiekimo verslą bei turėtų investuoti milijardus dolerių į šalį, kuri per pastaruosius du dešimtmečius nepasirodė patikima partnerė.
Rusijos parama Kirgizijai per didžiules investicijas, kurios užtikrintų jai papildomą politinę įtaką, neatrodo gera verslo idėja ir bet kuriuo atveju jos įgyvendinimas bus brangus, rizikingas, o laimėjimų nebus daug.
„Be Rusijos mes neturime ateities“, - pasakė Kirgizijos prezidentas A. Atambajevas. Remiantis šiais prezidento žodžiais, Maskva gali pamanyti, kad pasikeitus scenarijui tie patys žodžiai gali būti ištarti ir Kinijai.