Žiniasklaida tiesiog mirga įžvalgomis apie tai, ką I. Khano pergalė reiškia sunkumų slegiamai šaliai. Tačiau tikruosius sprendimus Pakistane priima niekieno nerinkti žmonės iš kariuomenės, o visas šis pareigingai žiniasklaidos transliuojamas srautas – tai nepajudinamo ilgamečio valdžios elito propagandos pergalė.
Taigi pamirškite rinkimus. Kariškių valdomos šalies ateitis priklausys nuo jos ryšių su Pekinu, įsitikinęs amerikiečių akademikas, „The Wall Street Journal“ apžvalgininkas Walteris Russelas Meadas.
Pasak jo, Pakistane vykusių rinkimų galima nesureikšminti, tačiau paties Pakistano – jokiu būdu. Pakistanas – vienintelė pasaulyje branduolinė valstybė, palaikanti itin glaudžius ryšius su teroristinėmis grupuotėmis.
Pakistano nacionalinio saugumo elitas įsitikinęs, kad šaliai lemta amžinai konkuruoti su Indija – gerokai didesne, turtingesne ir technologiškai pažangesne pietine kaimyne. Tačiau Pakistanas, jų požiūriu, paprasčiausiai neturi pakankamo ekonominio pajėgumo, kad šiose varžybose galėtų tikėtis bent jau neatsilikti.
Tai vyksta nuo atsidalijimo 1947-aisiais, o dar akivaizdesnis varžymasis prasidėjo po to, kai Indija padėjo Rytų Pakistanui 1971 m. tapti nepriklausoma valstybe – Bangladešu.
Demokratija – tik spektaklis
Prasta Pakistano saugumo padėtis visada darė didžiulę įtaką šalies politikai. Dėl pusiausvyros trūkumo visa Pakistano galia susikoncentravo kariuomenės rankose, o iš Indijos kylančias konvencinio karo grėsmes nuspręsta pažaboti branduoliniais ginklais.
Negana to, siekdama užglaistyti finansinius sunkumus, šalis tapo priklausoma nuo įvairių globėjų ir finansuotojų, ir vis labiau kliovėsi ir kliaujasi islamu, kaip teisėtumo garantu.
Tokiomis aplinkybėmis vietos demokratijai nelabai ir lieka – bent jau taip mano tie, kurių rankose Pakistano valdžia. Tačiau W. R. Meadas neabejoja, kad jie puikiai supranta demokratijos spektaklio naudą. Kaltę dėl įvairiausių problemų (kad ir kas tai būtų – nuotekos, keliai ar mokyklos), kurias dažnai dar labiau pagilina išteklių apribojimai, kariuomenės įvedami dėl saugumo, galima suversti politikams.
Kai politinės partijos įsipainioja į korupcijos skandalus, kariuomenė save pateikia kaip švarią ir patriotišką alternatyvą ir stoja į vieną gretą su paprastais žmonėmis kovai prieš išsigimusį elitą.
Politinė šventė, kuria dabar taip mėgaujasi žiniasklaida, nukreipia dėmesį šalin nuo fakto, kad šalį iš tikrųjų valdo kariškiai, ir nekelia jokios grėsmės nacionalinio saugumo valdžios elito užimamai pozicijai. Net kalbos, esą rinkimų procesas buvęs nesąžiningas, padeda diktatūrai išlikti veiksmingai užsimaskavusiai.
Rašinio autorius W. R. Meadas teigia nenorintis įpiršti minties, kad rinkimų konkurencija Pakistane neturės visiškai jokių pasekmių. Rinkimus laimėję politikai, pasak jo, neįgyja galių nulemti strateginės valstybės krypties, tačiau apsirūpina valstybinėmis darbo vietomis, gali gerai apmokamomis sutartimis sušelpti savo šeimos narius ir draugus ir dar gauna daugybę kitų su naujosiomis pareigomis susijusių priedų ir pamaloninimų. Besivaržantys klanai ir etninės grupės, remiančios Pakistano politines partijas, nuoširdžiai nori, kad jų pusė laimėtų.
Galimybė prieiti prie valstybinės taupyklės pasitaiko toli gražu ne kiekvienam. O mažumėlę pakolaboruoti procese, kuris padeda kariuomenei išlikti valdžioje, – palyginti nedidelė kaina.
Kur veda naujų sąjungininkų paieškos?
Vis dėlto svarbiausia, ką reikėtų akcentuoti šiandien kalbant apie Pakistaną, nėra I. Khano – labiausiai kariuomenės pageidaujamo kandidato – sėkmė rinkimuose. Svarbiausia yra tai, kad Jungtinių Valstijų, pagrindinių Pakistano sąjungininkių tiek Šaltajame kare, tiek kovoje su terorizmu, daugiau nebedomina galimybės subsidijuoti partnerį, kuriuo pasitikėti galima vis mažiau ir mažiau – ir kurio, tiesą sakant, reikia vis mažiau. Todėl Pakistaną valdantys kariškiai ieško naujo globėjo, o Kinija susidariusią tuštumą užpildytų labai noriai.
Pekiną Pakistanas masina dėl daugelio priežasčių. Žvelgiant iš geografinės perspektyvos, Pakistanas Kinijai būtų koridorius į Artimuosius Rytus, o tai Kinijai itin aktualu įgyvendinant iniciatyvą „Vienas diržas, vienas kelias“.
Žvelgiant iš ekonomikos perspektyvos, tai, kad Pakistanui būtinos infrastruktūros investicijos, kaip ir tai, kad ši šalis gali pasigirti didele vidaus rinka, atvertų nuostabias galimybes Kinijos verslui.
Na, o iš politinės perspektyvos, Kinijai verkiant reikia sąjungininkų prieš Jungtines Valstijas; tvirti santykiai su Pakistanu jos pozicijos tikrai nesusilpnintų.
Bet, pasak W. R. Meado, Pakistanas – probleminis sąjungininkas. Ar šalis, rėmusi teroristines grupuotes Afganistane ir priglaudusi Osamą bin Ladeną, bus tokia pat nelojali ir Pekinui, kokia buvo Vašingtonui? Jei Kinija imsis pernelyg uoliai globoti Pakistaną, ar tai nebus paskata galingesniajai kaimynei Indijai dar artimiau susibičiuliauti su Amerika?
Kas suteiks lemiamą paramą?
Na, o kol kas, jei Pakistanas nenori nusmegti skradžiai, jam reikia milžiniškų paskolų. Jau dabar girdėti kalbų, esą kitąmet Pakistanas ketina kreiptis į Tarptautinį valiutos fondą dėl 10, o gal 12 mlrd. dolerių paskolos. Kinijos paskolos, susijusios su iniciatyva „Vienas diržas, vienas kelias“, dažnai pasižymi griežtais terminais ir išankstinėmis sąlygomis; pagal tai, kokio dydžio finansinę injekciją Kinija sušvirkš Pakistanui, bus galima spręsti, kur link šiųdviejų valstybių santykiai kryps toliau.
Pakistano vyriausieji tikisi, kad Kinija bus partnerė be išlygų – kad Pakistano ekonomiką ji subsidijuos amžinai, kad užstos jį prieš Indiją ir kad nepastebės glaudžių jo saugumo valdžios elito sąsajų su radikaliais islamistais.
I. Khanas ištikimai rems naująją Pakistano kryptį ir ilgam įtvirtins iliuziją, kad Pakistano civilių politikų rankose – reali valdžia.
Jungtinių Valstijų prioritetams kintant, Islamabado ir Pekino santykiai pamažu įgauna formą. Kad ir ką kalbėtų ar darytų bejėgiai civiliai Pakistano politikai, pavojingiausių pasaulyje šalių ir regionų ateitį nulems santykiai tarp Pakistaną valdančių kariškių ir Kinijos komunistų partijos.