Mūšio, kuriame dalyvavo apie 500 Sirijos režimui lojalių karių, tarp kurių samdiniai iš Rusijos, ir kuris dar labiau pakurstė ir taip nemenką tarp Vašingtono ir Maskvos tvyrančią įtampą.
Mūšyje iš viso krito nuo 200 iki 300 kovotojų. Kitiems pavyko šiaip ne taip pasislėpti nuo amerikiečių ugnies ir vėliau sugrįžti į mūšio vietą susirinkti žuvusių kovos draugų palaikų. Nė vienas kovoje dalyvavęs amerikietis, kurių buvo apie 40, nenukentėjo.
Visos detalės apie vasario 7 dienos įvykius – iš interviu ir dokumentų, kuriuos pavyko gauti „The New York Times“. Juose – pirmoji Pentagono ataskaita apie vieną kruviniausių JAV pajėgų patirčių Sirijoje nuo pat kovos su „Islamo valstybe“ laikų.
Šį susirėmimą Pentagonas apibūdino kaip gynybą prieš Sirijos režimą palaikančias pajėgas. Per interviu Jungtinių Valstijų pareigūnai sakė, kad jie su siaubu savaitę prieš susirėmimą stebėjo šimtus besiartinančių priešininkų, lėtai slenkančias jų transporto priemones ir artileriją.
Rusijos karinių pajėgų ir amerikiečių karių susidūrimas jau kurį laiką atrodė neišvengiamas, nes septynerius metus trunkančiame pilietiniame Sirijos kare netiesiogiai susitiko Šaltojo karo laikų priešininkai.
Blogiausia, jog šis susirėmimas galėjo abi valstybes įmurkdyti į kruviną konfliktą. Net jei taip ir nenutiko, tarp Rusijos ir Jungtinių Valstijų tvyranti įtampa (ir ne tik Artimuosiuose Rytuose) tik dar labiau paaštrėjo.
Priešiškai nusiteikusių pajėgų vadai ilgai vengė vieni kitų, bendraudami dažnai naudojamomis specialiomis prevencinėmis telefono linijomis. Dar iki garsiojo vasario mūšio skirtingose Eufrato upės pusėse Rusija ir Jungtinės Valstijos teritorijoje, besiribojančioje su Iraku, rėmė skirtingas karines kampanijas prieš „Islamo valstybę“.
Jungtinių Valstijų kariniai pareigūnai ne kartą įspėjo apie telkiamas pajėgas, tačiau Rusijos atstovai sakė niekaip nekontroliuojantys netoliese upės besirenkančių karių, nors JAV žvalgybos įranga, fiksuojanti radijo ryšį, atskleidė, kad šios sausumos pajėgos tarpusavyje bendrauja rusų kalba.
Dokumentuose kovotojai įvardijami kaip „Sirijos valdantįjį režimą palaikančios pajėgos“, lojalios Sirijos prezidentui Basharui al Assadui. Joms priklauso ir Sirijos karinės pajėgos, ir sukilėliai kovotojai, tačiau, anot Jungtinių Valstijų karinių ir žvalgybos pareigūnų, didžiąją dalį jų sudaro samdyti Rusijos kariai, greičiausiai priklausantys „Vagner“ grupei (tai bendrovė, per kurią Kremlius siekia tikslų, kurių nenori viešai sieti su Rusijos valdžia).
„Rusijos pajėgų vadai Sirijoje mus užtikrino, kad tai ne jų žmonės“, – gegužę Senate pareiškė JAV gynybos sekretorius Jimas Mattisas. Jis teigia nurodęs generolui Josephui F Dunfordui jaunesniajam „minėtąsias pajėgas sunaikinti“. Tai ir buvo padaryta.
Lemtinga diena prasidėjo be ryškių ženklų, jog nutiks kažkas tokio svarbaus.
Maždaug 30 „Delta“ pajėgų karių ir reindžerių iš Jungtinio specialiųjų pajėgų štabo kartu su kurdų ir arabų pajėgomis darbavosi nedideliame dulkėtame poste visai šalia „Conoco“ dujų gamyklos netoliese Deir el Zuro miesto.
Už kiek daugiau nei dvidešimties kilometrų, bazėje, kuri atliko misijos paramos funkciją, „Žaliųjų berečių“ ir jūrų pėstininkų būrys sėdėjo, sukišę nosis į kompiuterių ekranus, stebėdami bepiločių siunčiamus duomenis ir perduodami informaciją amerikiečiams. Tuo metu dujų gamyklą iš visų pusių supo kariai.
Maždaug 15 val. Sirijos pajėgos pradėjo artėti prie „Conoco“ dujų gamyklos. Ankstyvą vakarą susirinko daugiau nei 500 karių ir 27 transporto priemonės, tarp kurių buvo ir tankų bei šarvuotų kovos mašinų.
Jungtinių Valstijų karinių oro operacijų bazėje Al Udeide Katare bei Pentagone pasimetę kariniai pareigūnai ir žvalgybos analitikai stebėjo, kaip klostosi įvykiai. Vadai apie situaciją informavo pilotus ir pajėgas ant žemės. Perspėti ir veiksmams pasirengę buvo kone visi regiono kariniai orlaiviai, teigia kariniai šaltiniai.
Bet grįžkime į misijos palaikymo postą, kur jau minėtosios „Žaliosios beretės“ ir jūrų pėstininkai rengė nedideles greitojo reagavimo pajėgas – vos iš 16 karių ir keturių minoms atsparių karinės transporto technikos vienetų. Jos turėjo būti pasirengusios bet kurią akimirką ginti „Conoco“ gamyklą. Jie paruošė savo ginklus ir patikrino, ar sunkvežimiuose yra pakankamai prieštankinių raketų, termooptikos, pakankamai maisto ir vandens atsargų.
Pusę devynių vakaro trys Rusijoje pagaminti T-72 tankai – beveik 50 tonų sveriantys ir 125 milimetrų pabūklais ginkluoti monstrai – pajudėjo „Conoco“ gamyklos link. Ruošdamosi atakai, „Žaliosios beretės“ pasiruošė duoti nurodymą greitojo reagavimo pajėgoms.
Poste JAV kariai stebėjo, kaip tankų ir kitų šarvuotų transporto priemonių kolona ima judėti link jų. Skelbiama, kad jie pasirodė iš gyvenamosios teritorijos, kur prieš tai susirinko ir tarp namų pasislėpė nepastebėti.
Po maždaug pusvalandžio Rusijos samdiniai ir Sirijos pajėgos smogė.
„Conoco“ postas buvo apšaudytas tankų, artilerijos, haubicų, teigiama dokumentuose. Visur buvo dulkės ir šrapnelis. JAV komandosai susirado priedangą, šiaip ne taip nusigavo prie prieštankinių raketų ir pradėjo atsakomąją ugnį.
Pirmas 15 minučių JAV kariai visaip bandė susisiekti su savo kolegomis iš Rusijos ir ragino sustabdyti ataką. Deja, tokie įkalbinėjimai naudos nedavė, tad amerikiečiai į mašinas ir haubicą paleido seriją įspėjamųjų šūvių.
Perspėjimai buvo bevaisiai – kariai užtikrintai artėjo.
Į įvykių sūkurį skubėjo greitojo reagavimo komanda. Remiantis dokumentais, tuo metu jau buvo tamsu, keliai buvo duobėti, aplinkui vien nuolaužos. Kiek daugiau nei 20 kilometrų ilgio kelias buvo virtęs tikru iššūkiu, nes sunkvežimiai negalėjo važiuoti įsijungę šviesas, tad vienintelės priemonės, padėjusios naviguoti, buvo terminės naktinio matymo kameros.
„Žaliosioms beretėms“ ir jūrų pėstininkams artėjant prie „Conono“ gamyklos, likus maždaug pusvalandžiui iki vidurnakčio, jiems teko sustoti. Važiuoti pro artilerijos užtvarą buvo pernelyg pavojinga – reikėjo palaukti, kol bus nutildytos priešų haubicos ir tankai.
Gamykloje komandosai iš visų pusių buvo apšaudomi priešo artilerija. Naktinį dangų trumpam vis nušviesdavo priešlėktuviniai ginklai ir tratantys automatai.
Maždaug pirmą valandą nakties, artilerijos ugniai ėmus rimti, jūros pėstininkų ir „Žaliųjų berečių“ komanda priartėjo prie „Conoco“ posto ir pradėjo šaudyti. Tuo metu dalis JAV karo lėktuvų jau buvo sugrįžę į bazę, nes išseko tiek degalų, tiek amunicijos atsargos.
Jungtinių Valstijų kariai, kurių tuo metu buvo apie 40, stengėsi iš paskutiniųjų gintis. Paraleliai samdyti Rusijos kariai lipo lauk iš savo transporto priemonių ir pėsčiomis traukė posto link.
Grupelė jūrų pėstininkų šaudė automatiniais ginklais ir raketų paleidimo sistemomis, išslapstytomis tarp pastatų ir sunkvežimių. Dalis jūrų pėstininkų ir „Žaliųjų berečių“ ėmėsi šaudyti iš improvizuotų slėptuvių. Dar kiti taip ir liko savo sunkvežimiuose, kur, pasitelkę terminius ekranus ir nuotolinio valdymo pultus, kontroliavo ant stogų įkurdintus sunkiasvorius automatinius ginklus.
Keli komandosai, tarp kurių karinių oro pajėgų kontrolieriai, radijo ryšiu davė nurodymų kitai bombonešių flotilei, skrendančiai į mūšio lauką. Mažiausiai vienas jūrų pėstininkas pateko į ugnį, kai raketų stebėsenos kompiuteriu ieškojo taikinių lokacijos ir perdavinėjo nurodymus antskrydžius organizavusiems komandosams.
Praėjus valandai, priešininkai pradėjo trauktis, ir Jungtinių Valstijų kariai liovėsi šaudę. Iš savo pozicijų komandosai stebėjo, kaip Sirijos kovotojai ir samdyti Rusijos kariai renka mūšyje kritusių kovos draugų palaikus. Nedidelė JAV karių grupelė nenukentėjo. Buvo sužeistas vienas Sirijos kovotojas.
Tikslus vasario 7 dienos mūšio aukų skaičius nežinomas.
Iš pradžių Rusijos pareigūnai sakė, kad žuvo tik keturi Rusijos piliečiai, nors iš tikrųjų – dešimtimis daugiau. Vienas Sirijos pareigūnas tvirtino, kad žuvo apie 100 Sirijos karių. Dokumentuose, kurie pateko į „Times“ rankas, teigiama, kad iš viso per susirėmimą žuvo nuo 200 iki 300 Sirijos valdančiajam režimui lojalių kovotojų.
Mūšio baigtis ir kai kurios jo techninės detalės leidžia daryti išvadą, kad Rusijos samdiniai ir jų sąjungininkai iš Sirijos, panorėję paprastai užsipulti JAV karinę poziciją, tam pasirinko labai netinkamą pasaulio kampelį. Nuo 2003 metų invazijos į Iraką, JAV centrinė vadavietė kaip reikiant ištobulino strategiją, kaip tinkamai tarpusavyje derinti atakas tiek ore, tiek sausumoje, siekiant išgauti geriausią efektą.
Vis dar neatsakyta nemažai klausimų, pavyzdžiui, kas buvo tie samdyti Rusijos kariai, ir kodėl jie puolė.
Jungtinių Valstijų žvalgybos pareigūnai sako, kad vadinamoji Vagnerio grupė (toks pavadinimas prilipo dėl jai vadovaujančio buvusio Rusijos kariuomenės pareigūno pavardės) Sirijoje turi užduotį veikti B. al Assado režimo vardu ir perimti bei saugoti naftos ir dujų laukus. Samdiniams tenka dalis naftos ir dujų pajamų iš jų perimtų laukų, akcentuoja pareigūnai.
Samdyti kariai gana abstrakčiai koordinuoja savo veiksmus su Rusijos kariuomene Sirijoje, nors Vagnerio grupės lyderiai, kaip skelbiama, yra gavę Kremliaus apdovanojimų, o ir tie patys samdiniai treniravo ir mokėsi Rusijos gynybos ministerijos bazėse.
Rusijos valstybinės pajėgos Sirijoje ir toliau tvirtina, kad minėtame mūšyje nedalyvavo.
„Šiuo metu Sirijoje esame atsidūrę agresyviausio įmanomo elektroninio karo aplinkoje, tuo pasirūpino mūsų priešininkai. Jies mums siunčia išbandymų kiekvieną dieną“, – neseniai kalbėdamas apie elektroninį karą kalbėjo JAV specialiųjų operacijų vadavietės vadas generolas Tony Thomasas.