Nuo liepos 12 d. per rimčiausią susirėmimą nuo 2016 m. tarp dviejų buvusių sovietinių respublikų žuvo mažiausiai keliolika žmonių. Abi pusės dėl agresijos kaltina viena kitą.
Analitikų teigimu, ši rimta eskalacija ne tik baigėsi akivaizdžiomis pasekmėmis, bet ir kelia riziką išardyti trapią ir nestabilią Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Turkijos vadovo Recepo Tayyipo Erdogano partnerystę.
Kaip pastebi politico.eu, daugybė neseniai įvykusių karinių konfliktų, nuo Sirijos iki Libijos, pastaruoju metu nukreipė abu vadovus vieną prieš kitą, išbandydami jų pasiryžimą išlaikyti sudėtingą daugialypę partnerystę, paremtą abipusiu įtariu požiūriu į Vakarus ir ekonominiais ryšiais.
Nuo smurto protrūkio Kaukaze pradžios liepos viduryje Turkija susitelkė į savo musulmoniškosios sąjungininkės Azerbaidžano, su kuria ją sieja kalbiniai ir etniniai ryšiai, gynybą, siūlydama Baku tiekti naują ginkluotę. R. T. Erdoganas pažadėjo ginsiantis nuo „bet kokio išpuolio“ pigias gamtines dujas Turkijai tiekiantį Azerbaidžaną.
O štai Maskva praėjusią savaitę nurodė pietvakarinėje Rusijoje surengti plataus masto karines pratybas. Šalies gynybos ministerija paneigė, kad šios pratybos rengiamos dėl įsiplieskusio Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto, ir paragino sudaryti paliaubas bei pareiškė esanti pasirengusi abiem pusėms tarpininkauti.
Kaukazo regione esančios kaimynės į tarpusavio karus įsitraukė dešimtajame dešimtmetyje. Jų priežastis – Kalnų Karabacho regionas, dėl kurio kontrolės abi valstybės nesutaria. Pastaraisiais metais vyksta ginklų varžybos – Rusija abiem pusėms pardavinėja milijardų eurų vertės ginkluotę.
Šis konfliktas, vienas iš ilgiausiai trunkančių pasaulyje, paskatino ilgus sudėtingo tarptautinio tarpininkavimo metus. Nuo 2008 m. per pavienius susidūrimus ir apšaudymus žuvo šimtai žmonių.
Praėjusią savaitę paskelbtas Azerbaidžano pareiškimas, kad jo raketų sistema suteikia galimybę smogti sovietmečiu statytai Armėnijos atominei elektrinei, sukėlė baimę ir spėliones, jog konfliktas gali tapti nebekontroliuojamas. Jungtinės Valstijos praėjusią savaitę išreiškė „gilų susirūpinimą“ ir paragino abi sostines, Baku ir Jerevaną, aptarti problemą ir ieškoti sprendimo.
Skirtingai nei ankstesnių konfrontacijų atveju, šis naujausiasis konfliktas, pasižymintis sunkiųjų bepiločių orlaivių, tankų ir artilerijos puolimu, įvyko ne Kalnų Karabache, o 300 km nuo jo, teisiškai nustatytame Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje ir netoli Kaspijos naftos ir dujų vamzdynų bei geležinkelio, per Turkiją aprūpinančio pasaulio rinkas.
R. T. Erdoganas išreiškė retai išsakomą ir užmaskuotą kritiką galimam Rusijos vaidmeniui konflikte, pavadindamas puolimą „pranokstančiu Armėnijos galimybes“.
„Tai Rusijos kiemas, o konfliktas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano tęsiasi pagal Rusijos nubrėžtus parametrus“, – teigia Ozguras Unluhisarciklis, Germano Marshallo fondo Turkijos skyriaus vadovas. Pasak jo, Turkija šį „pastarąjį susidūrimą vertina kaip Rusijos siunčiamą žinutę, tačiau supranta, kad čia konfrontuoti su Rusija yra itin pavojinga netgi ir prisidengiant įgaliotinėmis. Nors Turkija pademonstravo tvirtą ir nuoseklią paramą Azerbaidžanui, tiesioginės intervencijos galimybės ji niekada nesvarstė“.
Turtingesnis ir karinės galios atžvilgiu Armėniją lenkiantis Azerbaidžanas pastaraisiais metais susilaikė nuo konflikto aštrinimo, nes žino, kad Armėnija gauna tylią Rusijos, išėjimo prie jūros neturinčioje šalyje vystančios karinę bazę, paramą. Dabar Azerbaidžanas siekia pagerinti santykius su Maskva, vildamasis, kad tai padės išspręsti Kalnų Karabacho konfliktą, kurio sureguliuoti Vakarams nepavyko.
Pasigirsta nuomonių, kad smurto protrūkis Kaukaze yra besikeičiančių priklausomybių kitose konfliktų zonose rezultatas.
Praėjusį mėnesį R. T. Erdoganas kalbėjo, kad Turkija galbūt atvers naują santykių su Jungtinėmis Valstijomis puslapį, mat jų interesai tiek Libijoje, tiek Sirijoje vis labiau sutampa. Ši naujiena nenudžiugino Maskvos, palaikančios Sirijos prezidentą Basharą al-Assadą ir vedusios derybas su Turkija, kurių pastarosios, vykusios kovo mėnesį, daug prisidėjo prie to, kad būtų numalšinta kova paskutinėje opozicijos tvirtovėje.
Libijoje Rusijos samdiniai drauge su Jungtiniais Arabų Emyratais ir Prancūzija remia sukilėlių vadą Khalifa Haftarą, kurio veiksmams sukliudė Turkijos įsitraukimas į pilietinį karą sausį, pasukęs situaciją tarptautinės bendruomenės pripažįstamos vyriausybės Tripolyje naudai.
„Esminė konkurencinio Turkijos ir Rusijos bendradarbiavimo dinamika ta, kad abi šalys jaučia, jog Vakarai jų vengia. O Turkijai imant bendradarbiauti su Jungtinėmis Valstijomis, šis Rusijos ir Turkijos aljansas pradeda byrėti. Šįkart savo atsaką Rusija išreiškia Kaukaze“, – aiškina O. Unluhisarciklis.
Neįprastai griežta Turkijos retorika Kaukaze taip pat yra vis stiprėjančios R. T. Erdogano užsienio politikos dalis, mat jis siekia paversti Turkiją geopolitine regiono galybe.
Tačiau Turkijos pastangos įsitraukti į konfliktą jai gali sugrįžti bumerangu, teigia Regioninių studijų centro, Jerevane įsikūrusios ekspertų grupės, direktorius Richardas Giragosianas. Azerbaidžano rėmimas gali nustumti jauną Armėnijos vyriausybę, atėjusią į valdžią po visuotinio sukilimo 2018 m. ir siekusią išlaikyti tam tikrą atstumą nuo Maskvos, atgal į gilų Rusijos glėbį.
„Turkijos karinio aljanso su Azerbaidžanu pavojus gali priversti Armėniją ir vėl tapti pernelyg priklausoma nuo Rusijos. Tai taip pat gali suteikti Rusijai galimybę Armėnijos ir Azerbaidžano konflikte, kuriame ji kariniu atžvilgiu iki šiol tiesiogiai nedalyvauja, dislokuoti taikdarius. O tiek Armėnija, tiek Azerbaidžanas, tiek Turkija yra prieš Rusijos karinių pajėgų įsitraukimą“, – teigia R. Giragosianas.