Nuo 2004-ųjų gruodžio Lenkijos tautos atminties institutas atlieka atskirą tyrimą, kuriame dalyvauja 16 lenkų prokurorų. Jį atlikti paprašė žuvusiųjų artimieji. Rusija, nepaisydama ankstesnių pažadų, atsisakė lenkams perduoti savo tyrimo aktus.
1940 metų kovo 5 dieną Stalino ir Molotovo įsakymu NKVD nužudė 22 tūkstančius lenkų karininkų, policininkų, gydytojų, mokslininkų ir kunigų. Tarp jų buvo 15 tūkstančių 1939 metų rugsėjo 17-ąją Sovietų Rusijai užpuolus Lenkiją į nelaisvę paimtų lenkų karininkų, kurie buvo laikomi koncentracijos stovyklose Katynėje, Starobielske ir Ostaškove.
SSRS iki 1990-ųjų tvirtino, kad žudynės - hitlerininkų rankų darbas, motyvuodami tuo, jog sušaudytieji buvo nužudyti iš vokiškų ginklų ir vokiškais šoviniais. Tik prasidėjus „perestroikai“ SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas galiausiai išdrįso pasakyti tiesą, jog lenkai sušaudyti Stalino įsakymu.
Antrojo pasaulinio karo pasekmių ir Katynės žudynių klausimai gerokai trikdo Lenkijos ir Rusijos santykius. Ypatingai po to, kai pernai rudenį atėjusi į valdžią konservatyvi brolių Lecho ir Jaroslawo Kaczynskių partija „Įstatymas ir teisingumas“ paskelbė vykdysianti morale bei istoriniu teisingumu pagrįstą politiką. Tikėtina, jog tai yra viena svarbiausių priežasčių, dėl ko Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, jau aplankęs Vengriją bei Čekiją, prie įtakingos regiono valstybės Lenkijos tik artėja lėtai.
Anot laikraščio „Nie“, Lenkija visą laiką reikalavo, kad Katynės įvykiai būtų vertinami kaip genocidas. Tuo tarpu Maskva siekia, jog tai būtų traktuojama kaip karo nusikaltimas. Be abejo, greta moralinės pusės esama kolizijos ir dėl kompensacijų. Lenkų istorikų vertinimu, stalinizmo aukomis buvusioje SSRS tapo 50 milijonų žmonių. Laikraštis ironiškai teigia, jog norint atsiskaityti su visais jų artimaisiais bei palikuonimis, Rusijai nepakaktų visos naftos, dujų, nikelio, aukso, ikonų ir net jos juvelyrinio paveldo - Faberger kiaušinių.
Savo ruožtu duodamas interviu lenkų dienraščiui „Wprost“, vienas įtakingiausių V. Putino patarėjų Glebas Pavlovskis sako, jog būtų kvaila nepripažinti praeityje padarytų daugybės nusikaltimų. Tuo pat metu jis atkakliai tvirtina, kad istorija negali būti tarpvalstybinių santykių pagrindas ir kad Lenkija su Rusija turi kitų svarstymo temų. Savaip simboliška ir tai, kad Katynės klausimas audrina abiejų šalių menininkus. Juk jiems slavų tautose dažnai suteikiamas garbingas visuomenės sąžinės balso rangas.
Šių metų kovą atvirą laišką Rusijos prezidentui laikraštyje „Trybuna“ paskelbė lenkų rašytojas Piotras Kuncewiczius. Už širdies griebiančiu atsakymu per tą patį „Trybuna“ kreipėsi maskvietis rašytojas Anatolijus Koroliovas.
Žiniasklaida informavo, jog žinomas lenkų režisierius Andrzejus Wajda šių metų pavasarį ketina pradėti kurti vaidybinį filmą apie Katynės tragediją. „Jau seniai ketinu padaryti filmą apie Katynę. Deja, labai sunku surasti scenarijų, kuris užtikrintų filmui pasisekimą. Manau, dabar esu teisingame kelyje", - praėjusių metų rudenį sakė režisierius.
Lietuvos žiniasklaidoje Katynės tragedijos paminėjimai turi proginį atspalvį. Pernai rudenį mūsų spaudoje šis pavadinimas šmėkštelėjo pasirodžius naujojo Lenkijos užsienio reikalų ministro Stefano Mellerio pareiškimui, jog jis ketina normalizuoti santykius su Rusija ir išsklaidyti neigiamą foną, susidariusį pastaruoju metu.
Pažymėtina, jog tomis dienomis, kai S. Melleris kalbėjo apie santykių normalizavimą, prie Lenkijos ambasados Maskvoje vyko mitingas su šūkiu „Katynė - tai ne NKVD, o vokiečiai“. Ministras tada sakė nekomentuosiąs šių jam neįtikimų dalykų.
Praėjusių metų pavasarį Maskvoje minint Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-ąsias metines, Europos parlamento deputatas Vytautas Landsbergis pavadino tai veidmainystės švente. „Jie sako, kad Antrasis pasaulinis karas buvo didvyriškiausias jų istorijos etapas. O kas ten buvo didvyriška - paktas su Adolfu Hitleriu ar Katynė?“ – klausė tada V. Landsbergis.
„Užsienio politikos komentaras“, šeštadienį 8.50 val. (kart. pirmadienį 6.55 val.).