Eskaluojant konfliktą Vašingtone ilgai buvo bandoma suprasti, ko gi nori tie „draugai Rusijoje“: išsaugoti savo ginklų realizavimo rinką, apsaugoti karinio jūrų laivyno bazę Tartuse ar tiesiog paerzinti dėdę Semą? Visi šie paaiškinimai, kokiais viliojančiais jie beatrodytų, iškreipia Rusijos politiką Sirijoje, tvirtina „New Republic“ žurnalistė Julia Ioffe.
Norint suprasti Vladimiro Putino Sirijos viziją, svarbiausia – įsisąmoninti jo konservatyvumą. Rusijos prezidentas yra neįtikėtinas visko, kas nauja, priešininkas. J. Ioffe atkreipia dėmesį, kad jis po senovei rašo ranka ant popieriaus lapo.
„V. Putinas dažnai pavadinamas Šaltojo karo produktu, Sovietų Sąjungos vaiku, tačiau kur kas labiau jis yra jų dingimo produktas“, - įsitikinusi žurnalistė.
Straipsnyje teigiama, kad lemiamas jo politinės brandos momentas įvyko devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai sovietinį režimą su visais jo trūkumais ir sugedimu pakeitė chaosas, prievarta ir skurdas, o išdidūs KGB darbuotojai buvo pažeminti ir priversti tarnauti naujojo ekonominio elito asmens sargybiniais.
„V. Putinas neatsitiktinai kalba apie karčią revoliucinę Rusijos patirtį – šiai kategorijai jis priskiria ir 1991 metų įvykius – ir apie tai, kad bet kokius pakeitimus geriausia įvesti palaipsniui“, - pažymi „New Republic“ žurnalistė.
Šios baimės pažymėta ir jo užsienio politika. „Apskritai jo pasaulėžiūroje pasaulis yra tokioje chaotiškoje ir nesuprantamoje būsenoje, kad visi mėginimai paveikti jį tiesiogiai yra kontrproduktyvūs ir sulaukia priešingų rezultatų“, - teigia žurnalo „Rusija globalioje politikoje“ vyriausias redaktorius Fiodoras Lukjanovas.
Kitaip tariant, politologas įsitikinęs, jog tai nėra Šaltajam karui būdinga neapykanta viskam, kas amerikietiška, tai yra gilus V. Putino nepasitikėjimas tuo, jog JAV (ar kas nors kitas) gali išspręsti šalies vidaus problemas.
Svarbiausia V. Putino konservatyvumo sudedamoji dalis – JAV užsienio iniciatyvų patikrinimas, ar jos netaps precedentais, kurie gali atsigręžti prieš pačią Rusiją.
V. Putinas pasidarė atsargesnis, kai per buvusias sovietines respublikas nusirito „spalvotųjų revoliucijų“ banga, kurioje nebuvo apsieita be amerikiečių finansavimo. Dar vienu sukrėtimu Rusijai tapo įvykiai Libijoje. Kai JAV ir Europos šalių karinė operacija baigėsi Libijos lyderio Muammaro Gaddafi nuvertimu ir nužudymu, V. Putinas, anot gandų, pasibaisėjo. Jis buvo įsiutęs ant „techninio“ prezidento Dmitrijaus Medvedevo, įsakiusio Rusijos atstovui Jungtinėse Tautose susilaikyti per balsavimą Saugumo Taryboje ir, kaip sakoma, taip neteko antros kadencijos galimybės.
Vienintelis Rusijos tikslas Sirijoje – užkirsti kelią intervencijai, nes tai sukurs precedentą.
F. Lukjanovas svarsto: „Jeigu amerikiečiams bus leista pasiekti savo Sirijoje, tai jie galės daryti ką panorėję, tarkime, Baltarusijoje“.
Kita V. Putino pasaulėžiūros problema yra ta, kad to net nepavadinsi pasaulėžiūra.
„V. Putinas nesėdi ir negalvoja apie pasaulį, - aiškina politologas Glebas Pavlovskis. - Rusijos veiksmai dažnai yra atsakomojo pobūdžio, be išsamios analizės, nesvarstant apie mūsų tikslus ir mūsų vietą pasaulyje. Mes bet kokia kaina išlaikome status quo, nesuprasdami, kas tai yra. O kai status quo keičiasi, mes pradedame niršti ir ieškome priešo, kuris jį griauna“.