Baigiantis birželiui paskubomis sušauktoje sesijoje Lenkijos Respublikos Seimas (žemesnieji parlamento rūmai) vėl ėmėsi Nacionalinio atminimo instituto įstatymo. Šįkart politikai susirinko tam, kad pakoreguotų šių metų sausio mėnesį priimtą įstatymo pataisą. Per Antrąjį pasaulinį karą nacių padarytų nusikaltimų kontekste paminėjus Lenkiją, trejų metų įkalinimo bausmė nuo šiol nebegrės.
Nespėjo pasidžiaugti – ir vėl kritikuoja
Tai, kad Lenkijos valdančioji partija „Teisė ir teisingumas“ (PiS) nusprendė skubiai neutralizuoti savo pačios „atminimo įstatymą“, visiškai nestebina, rašo S. Sierakowskis. Pasak jo, buvusios šio įstatymo nuostatos kurstė tarptautinį susierzinimą, ypač iš Izraelio pusės. Net JAV prezidentas Donaldas Trumpas, kurį šiaip jau galima laikyti gana artimu Lenkijos nacionalistams, užsiminė, kad kol krizė nebus išspręsta, susitikti su Lenkijos lyderiais jis neketinąs.
Kad Lenkijos vyriausybė ėmėsi įstatymą tobulinti, – normalu, tačiau jos pasirinktas būdas – absurdiškas, mano rašinio autorius. Pradėti reikėtų nuo to, kad visas įstatymo keitimo procesas vyko slaptai. Tiek slaptai, kad tarpininkauti Lenkijos ir Izraelio santykiuose teko šių šalių žvalgybos tarnyboms – kad tik pagrindinis įstatymo šalininkas, Lenkijos teisingumo ministras Zbigniewas Ziobro, nesuuostų, kas vyksta.
Z. Ziobro yra ir pagrindinis šalies ministro pirmininko Mateuszo Morawieckio varžovas kovoje dėl įtakos su „Teisės ir teisingumo“ pirmininku Jaroslawu Kaczynskiu. Taigi kai naujoji pataisa jau buvo priimta, M. Morawieckis nepasikuklino nuopelnus už Lenkijos įvaizdžio išgelbėjimą prisiimti sau. Jis su Izraelio ministru pirmininku Benjaminu Netanyahu pasirašė bendrą deklaraciją ir taip padėjo tašką užsitęsusiame šiųdviejų šalių ginče. Ta proga Lenkijos vyriausybė užpirko ištisus puslapius reklamos pagrindiniuose viso pasaulio laikraščiuose, įskaitant tris didžiausius Izraelio dienraščius: idant su deklaracijos tekstu galėtų susipažinti visi.
Ir kai jau atrodė, kad visos Lenkijos vyriausybės bėdos – praeity, Izraelio Holokausto atminimo centras „Yad Vashem“ ir šalies švietimo ir diasporos reikalų ministras Naftali Bennettas šią deklaraciją aštriai sukritikavo. S. Sierakowskis atkreipia dėmesį, kad iniciatyva pasmerkti Lenkijos „atminimo įstatymą“ Izraelyje kilo būtent iš opozicijos, o B. Netanyahu prie šios iniciatyvos prisijungė tik dėl to, kad kito pasirinkimo paprasčiausiai neturėjo.
Tekstai lenkų ir hebrajų kalbomis – skiriasi
Šiuo atveju Izraelio premjerui – kuris ir pats iš principo yra populistas – terūpėjo išspręsti konfliktą su „Teisės ir teisingumo“ vyriausybe: juk nebūtų protinga susipriešinti su ištikimiausia savo sąjungininke iš visų Europos Sąjungos šalių. Tai leidžia geriau suprasti, kodėl visa kaltė, sietina su nacių mirties stovyklomis, bendroje deklaracijoje taip apdairiai priskiriama išskirtinai vokiečiams. Negana to, net susidaro įspūdis, kad antilenkiškumas ir antisemitizmas – blogio prasme kone lygiavertės sąvokos.
Įdomu tai, rašo S. Sierakowskis, kad lenkiškoje deklaracijos teksto versijoje pripažįstama, jog pavienių atvejų, kai lenkai žiauriai elgėsi su žydais, vis dėlto būta, o štai tekstas hebrajų kalba kur kas aptakesnis: „Mes pripažįstame ir smerkiame visas žiaurumo apraiškas“. Tačiau abiejose versijose tuojau pat konstatuojama: „Mums garbė prisiminti drąsius daugybės lenkų, ypač – Pasaulio tautų teisuolių, rizikavusių savo gyvybe tam, kad išgelbėtų žydus, poelgius“.
Toliau deklaracijos tekste atsargiai užsimenama apie šmalcovnikus, kurie, „nepriklausomai nuo savo kilmės, religijos ar pasaulėžiūros, atskleidė tamsiausiąją savo pusę“. Ir priešingai – apie lenkų, kaip tautos, heroizmą rašomą labai konkrečiai: „Lenkijos pogrindinės valstybinės struktūros, vadovaujamos Lenkijos emigracinės vyriausybės, sukūrė sisteminės pagalbos ir paramos žydams mechanizmą, o už bendradarbiavimą su vokiečių okupacinės valdžios institucijomis, įskaitant žydų persekiojimą, lenkai buvo teisiami teismuose.“
Šitokia istorija, pasak rašinio autoriaus, yra išgalvota istorija. Kaip pažymi N. Bennettas, nors atvejų, kai pavieniai lenkai teikė pagalbą žydams, iš tiesų buvo, „tokių atvejų buvo mažai ir jie nesudaro esmės“. Jo įsitikinimu, tai, kad deklaracijos tekste retos žmogiškumo apraiškos vertinamos kaip įprastas reiškinys, o plačiai žinomi atvejai, kai lenkai įduodavo žydus, kaip atsitiktinumas, nėra teisinga.
Lenkai elgėsi taip, kaip ir visi kiti
N. Bennettas savo žodžius grindžia išsamiais tyrimais. Pagrindinis šaltinis, kuriuo jis remiasi, – Barbaros Engelking ir Jano Grabowskio iš Lenkijos Holokausto tyrimų centro parengtas dviejų dalių istorijos leidinys „Naktis be pabaigos: žydų likimas pasirinktose okupuotos Lenkijos apskrityse“ (angl. Night Without an End: The Fate of Jews in Selected Counties of Occupied Poland). Knygoje nurodoma, kad devyniose vokiečių okupuotose Lenkijos apskrityse iš 250 tūkst. žydų, kuriems 1942 m. pavyko išvengti žydų getuose nacių vykdytos „likvidacijos“, du trečdaliai nužudyta 1945 m. – daugiausia lenkų arba lenkams dalyvaujant.
Žinoma, bendros deklaracijos šalininkai šioje vietoje pasakytų, kad žydus gelbėjusiais „Pasaulio tautų teisuoliais“ organizacija „Yad Vashem“ yra pripažinusi daugiau lenkų (6 863) negu bet kurios kitos tautos atstovų. Tačiau tokie argumentai, pasak S. Sierakowskio, – kuo gryniausias kazuizmas. Prieš karą Lenkijoje gyveno daugiau kaip trys milijonai žydų. Vokiečiai savo mirties stovyklas statė Lenkijoje. Tad kur kitur turėtų būti daugiausia „Pasaulio tautų teisuolių“, jei ne Lenkijoje?
Tuo rašinio autorius teigia nenorintis pasakyti, nei kad lenkai blogesni, nei kad geresni už kitų pasaulio tautų atstovus. Kad lenkai atitinkamomis aplinkybėmis elgėsi daugmaž taip pat kaip visi kiti, savo tyrimais patvirtina ir Jeilio universiteto (JAV) istorijos profesorius Timothy D. Snyderis, kuris neturi jokio pagrindo jausti kokią nors neapykantą lenkams.
Heroizmas – retas reiškinys. Būtent todėl už jį taip gerbiama. Jei herojiška galėtų būti visa tauta, šis terminas paprasčiausiai prarastų prasmę. S. Sierakowskio nuomone, J. Kaczynskio ir M. Morawieckio desperatiški mėginimai bent šiek tiek padailinti istorinę Lenkijos reputaciją – beprasmiai.
Pasak T. D. Snyderio, turbūt geriausiai šią mintį suformulavo Lenkijos pogrindžio lyderis Wladyslawas Bartoszewskis: „Tie žmonės, kurie norėjo padėti žydams, neprašė išankstinio lenkų tautos leidimo tai daryti“.