Po rinkimų kampanijos, kuri buvo grindžiama ramios, savo darbą išmanančios ir pasitikėjimą įkvepiančios euro zonos krizės tvarkytojos A.Merkel įvaizdžiu, jos konservatyvioji Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) pirmąkart per pusę šimtmečio priartėjo prie absoliučios daugumos federaliniame parlamente.

„Merkel respublika“, – skelbė savaitraščio „Der Spiegel“ tinklalapyje paskelbto apžvalginio straipsnio antraštė. Tame straipsnyje pažymima, kad po triuškinamos pergalės, atveriančios kanclerei trečią kadenciją, „Vokietija pagaliau tapo Angela Merkel-landu“.

Ištikima savo įvaizdžiui A.Merkel pažadėjo, kad „mes naudosimės šiais rezultatais atsakingai ir apdairiai“, tačiau pažymėjo, jog tikisi vadovauti vyriausybei iki pat kadencijos pabaigos 2017-aisiais. Tuo tarpu džiūgaujantys jo šalininkai skandavo „Angi, Angi!“.

CDU ir jos sąjungininkai Bavarijoje sutriuškino savo centro kairiuosius oponentus, surinkdami 41,5 proc. balsų. Švytinti A.Merkel tai vadino „superrezultatu“ – jis buvo geriausias per pastaruosius 23 metus.

Tačiau sukrėtimu tapo faktas, kad iš parlamento iškrito A.Merkel koalicijos liberalieji partneriai – Laisvųjų demokratų partija (FDP), be pertraukos dirbusi jame ilgiau nei pusę šimtmečio. Dėl šios priežasties kanclerei teks ieškotis naujų partnerių savo koalicijai.

Labiausiai tikėtina kandidatė – centro kairioji Socialdemokratų partija (SPD), kuri surinko kiek mažiau nei 26 proc. balsų. Jos kandidatas Peeras Steinbrueckas sekmadienio vakarą sakė, kad „kamuolys yra Merkel pusėje. Ji turi suburti daugumą.“

Mažiau tikėtina atrodo A.Merkel koalicija su kairiosios pakraipos ekologine Žaliųjų partija, surinkusia 8,4 proc. balsų, nors abi partijos per kampaniją neigė tokios sąjungos galimybę dėl didelių politinių skirtumų.

A.Merkel, kaip visada atsargi ir santūri, sekmadienio vakarą sakė palauksianti galutinių rezultatų ir tik tuometi pradėsianti veikti „žingsnis po žingsnio“.

„Nepradėsime žaidimo „va banque“, – pažymėjo ji, naudodama itin rizikingą lošimą apibūdinantį terminą.

Anksčiau koalicijose su A.Merkel dalyvavusios partijos prarasdavo politinių taškų, todėl kanclerė kėlė prielaidą, kad „gal neberasime, kas norėtų su mumis susidėti“.

Tačiau apžvalgininkai prognozuoja, kad bet kokiu atveju tarp potencialių partnerių įtemptos derybos dėl politikos ir ministrų portfelių gali trukti kelias dienas ar net savaites.

Kad ir kokį pavidalą įgytų naujoji vyriausybė, komentatoriai kelia prielaidą, kad šių rinkimų poveikis euro zonai ir visam pasauliui nebus didelis.

Žvelgdamas kairiųjų ir dešiniųjų didžiosios koalicijos scenarijų, banko „Berenberg“ analitikas Holgeris Schmiedingas apibendrino, kad „SPD palaiko Merkel politiką dėl euro zonos“, įskaitant jos nepritarimą euroobligacijoms.

SPD per kampaniją akcentavo socialinio teisingumo klausimus ir pagalbą neturtingiems darbininkams, todėl tikėtina, kad ši partija norės sušvelninti kai kurias savo griežtas darbo rinkos reformas, kurių buvo imtasi prieš dešimtmetį, ir reikalaus šalies mastu nustatyti minimalų darbo užmokestį.

Partijos tikriausiai susitars dėl kitų nedidelio masto skatinamųjų priemonių, įskaitant infrastruktūros plėtros finansavimo programas, santūraus pajamų mokesčio padidinimo daugiausiai uždirbantiems ir laipsniško subsidijų saulės bei vėjo energetikai mažinimo, sakoma „Berenberg“ pranešime.

Sąjunga su SPD, panaši į koaliciją, kuriai A.Merkel vadovavo 2005–2009 metais, palengvintų kanclerės pastangas, kad jos politiniai sprendimai būtų priimami parlamento aukštųjų rūmų, atstovaujančių 16 Vokietijos žemių. Juose daugumą turi opozicinis „raudonųjų ir žaliųjų“ aljansas.

Naujai euroskeptiškai partijai AfD nedaug trūko, kad ji patektų į parlamentą, tačiau jai vis dėlto nepavyko peržengti 5 proc. balsų slenksčio.

Labiausiai per šiuos rinkimus nukentėjo FDP, pirmąkart nuo 1949 metų iškritusi iš federalinio parlamento. Partija, kurią krėtė didelės vidinės rietenos, nusmuko 10 procentinių punktų, lyginant su paskutinių federalinių rinkimų rezultatais.

Vicekancleris Philippas Roesleris tai vadino „karčiausia ir liūdna valanda“ savo partijai, kuriai taip pat priklauso kadenciją baigsiantis užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle.

Tikėtina, kad FDP imsis nuodugniai aiškintis savo nesėkmės priežastis ir turbūt keis savo vadovybę.

Šios nedidelės partijos pralaimėjimas buvo naudingas CDU, sustiprindamas jos pozicijas dalijantis vietas parlamente.

Ironiška, tačiau konservatoriai surinko mažiau balsų negu jungtinis kairysis frontas – SPD, žalieji ir kraštutinė kairioji partija „Die Linke“, už kurią balsavo 8,6 proc. rinkėjų.

Tačiau pastaruoju metu SPD ir žalieji atkakliai neigė galimybę sudaryti koaliciją su „Die Linke“, kuri yra Rytų Vokietijos komunistų partijos įpėdinė.