Charkivo gyventojas Ivanas Lopatčenka prieš karą pardavinėjo knygas. Jo ramus gyvenimas buvo apibūdinamas žodžiu – puikus. Jis dirbo Charkive įsikūrusioje didžiausioje Ukrainos leidykloje „Šeimos laisvalaikio klubas“ viešųjų ryšių vadovu. Gyveno didžiausiame Charkivo rajone – Saltykovkoje, kuriame gyvena maždaug 600 tūkst. žmonių.
Praėjus kelioms dienoms po karo pradžios jam su šeima pavyko palikti šį rajoną, o kitą dieną po išvykimo į jų butą pataikė rusų sviedinys. Laimei, nesprogo, tad liko gulėti kambaryje ir laukia išminuotojų.
I. Lopatčenka pasakoja, kad vasario 24-ąją, penktą valandą ryto, jo, kaip ir daugelio kitų, gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė apie ataką prieš Ukrainą, o I. Lopatčenka prisimena, kad po dešimties minučių į Charkivą pataikė pirmasis „Točka-U“.
Nuo jo sprogimo pakilo dūmų ir ugnies debesis, panašus į branduolinį grybą.
„Mane tai taip pribloškė, kad pasakiau: renkamės daiktus ir bėgame į metro. Vyriausioji dukra, savo akimis pamačiusi, kaip prasidėjo karas, drebėjo dar tris dienas“, – prisimena I. Lopatčenka.
Tada jie kartu su dar keliais Charkivo gyventojais apsigyveno darželio rūsyje. Suaugusieji miegojo ant grindų, o vaikai – mažose lovelėse. Maždaug ketvirtą karo dieną prasidėjo naujas etapas – Rusijos kariuomenė pradėjo aktyviai bombarduoti gyvenamuosius rajonus. Iš pradžių apšaudė artilerija, o paskui – „Grad“ sistemomis.
I. Lopatčenka prisimena, kad tarp apšaudymų žmonės išėjo į lauką vandens ir ten „tapo taikiniais“.
„Mano uošvis ėjo į prekybos centrą ir pasakojo, kad ten nukrito kasetinė bomba, ir jam prieš akis skeveldros užmušė eilėje stovėjusį vyrą. Tai įvyko gyvenamojo rajono viduryje“, – sako I. Lopatčenka.
Vėliau rusų kariai bandė pulti nedidelėmis grupėmis, pavyzdžiui, siuntė šarvuočius su desantu, tačiau jie prastai orientavosi Charkive, pasiklydo ir Ukrainos pajėgos juos sunaikino.
Istorikas: ironiška, kur pataikė Rusija
Charkivo istorikas Antonas Bondarevas teigia, kad neseniai vos per vieną dieną buvo iššauti 69 sviediniai. Be to, A. Bondarevas stebisi – jam, kaip istorikui, visiškai nesuprantama, kodėl niokojamas miesto centras, juk Charkivas buvo trečias pagal svarbą Rusijos imperijos miestas.
Ir iškart priduria, kad mieste dvarus statė geriausi Sankt Peterburgo ir Maskvos architektai.
„Beje, todėl nuo neatmenamų laikų sakoma, kad Charkivas panašus į Sankt Peterburgą. Ir juokinga, kai Rusijos Federacijoje kalbama apie didžią rusų kultūrą, kurią, iš tikrųjų, naikina rusų įsibrovėliai. Ir nekilnojamojo turto kainos, beje, iki revoliucijos kai kuriose Charkivo vietose buvo didesnės nei Maskvoje ar Sankt Peterburge. Pikta ironija, kad, pavyzdžiui, tiesiog stulbinantis draudimo bendrovės „Rusija“ pastatas nukentėjo nuo apšaudymo. Rusijos sviedinys pataikė į „Rusiją“, – sako A. Bondarevas.
Istorikas priduria, kad draudimo bendrovės „Rusija“ pastatas buvo pastatytas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Įdomu tai, kad jame yra skulptūrinė kompozicija „Rusija gina engiamas tautas“. Šis pastatas buvo stipriai apgadintas po Rusijos lėktuvų antskrydžio.
Arba kitas pavyzdys, tęsia A. Bondarevas, Dangiškosios šimtinės herojų aikštėje stovėjo stulbinantis teismo pastatas. Charkivo istorikas aiškina, kad ten buvo didžiausias Rusijos imperijoje teismo pastatas, kurį suprojektavo garsūs architektai. Jame buvo kelios teismo salės, posėdžių kambarys, teismo archyvas.
„Apšaudymo metu pastatas buvo labai smarkiai apgadintas. Charkive buvo sugriauti didingi XX amžiaus pradžios modernistinio stiliaus dvarai – miesto puošmena. Viskas buvo negailestingai subombarduota. Manau, kad Charkivą užpuolę rusai manė, kad bus sutikti išskėstomis rankomis, bet jie žiauriai suklydo“, – sako A. Bondarevas.
Dabar Rusijos kariai įsitvirtino už maždaug dvidešimties kilometrų į šiaurės rytus ir šiaurės vakarus nuo miesto, slepiasi miškuose ir apšaudo gyvenamuosius rajonus. Kartais vietiniai gyventojai sako, kad raketos „Iskander“ atskrenda tiesiai iš Belgorodo srities.
Didžioji dalis aukų – civiliai
Kalbinti Charkivo gyventojai teigia, kad didžioji dalis aukų – civiliai, o ne kariškiai. Patvirtintais duomenimis, nuo karo pradžios Charkive įsibrovėliai ciniškai nužudė daugiau nei 500 civilių, 88 iš jų teko traukti iš griuvėsių. Be to, infrastruktūros objektai arba įrenginiai, susiję su švietimo veikla ar prekyba, dažnai yra visiškai sunaikinami. Taip nukentėjo keli universitetai, pavyzdžiui, Charkivo nacionalinis universitetas, gerai žinomas „Barabašovo“ turgus.
„Neseniai sviedinys pataikė į statybinių medžiagų turgų, kuriame pardavinėja dažus, alyvą ir kitus statyboms reikalingus daiktus. Turgaus plotas nedidelis, bet kilo toks gaisras ir juodi dūmai, kad buvo panašu į pasaulio pabaigą“, – sako I. Lopatčenka.
Net ir po tokio masinio apšaudymo teikiamos komunalinės paslaugos – išvežamos šiukšlės, remontuojami elektros laidai. Jekaterina Tarasenko kilusi iš Donbaso, bet jau daug metų gyvena Charkive. Nuo pat karo pradžios ji tvirtai apsisprendė nepalikti apgulto miesto. Dabar ji labai padeda pagyvenusiems Charkivo gyventojams, kurie kasdien balansuoja tarp gyvybės ir mirties – atneša jiems maisto ir vaistų.
„Pasilikimas mieste – savotiška pasipriešinimo forma. Kaip ir pagalba žmonėms. Negaliu pasipriešinti su ginklu rankose, todėl pasirinkau tokią protesto formą“, – sako J. Tarasenko.
Ji sako, kad atėjus pas pagyvenusius ir silpnus senolius pirmoji jų reakcija – nuostaba, nesusipratimas. Kai kurie net siūlė pinigų. Charkivo gyventoja aiškina, kad kai kurie jos prižiūrimi senoliai netikėjo, kad galima taip paprastai padėti nepažįstamiems žmonėms. Situaciją apsunkina tai, kad vyresnio amžiaus žmonės dažniausiai yra vieniši arba apleisti.
„Šiandien šie seneliai yra mano draugai / draugės. Jie man skambina, yra linkę pasikalbėti. Pasakoja apie savo vaikus. Nekalba apie juos blogai. Visada juos pateisina – taip atsitiko, jis geras vaikinas, tiesiog...“ – apie savo prižiūrimus senelius J. Tarasenko pasiruošusi kalbėti ilgai.
A. Bondarevas yra vienas iš tų, kurie nusprendė nepalikti savo mylimo miesto. Savo poziciją jie apibūdina taip: miestas – ne sienos, ne žemė, o miestiečiai. Miestas yra gyvas, kol jame yra gyventojų.
„Man visiškai nepatinka išvykusiųjų retorika. Jie sako, kad likusieji mieste, neva, trukdo Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms. Bet aš pasakysiu taip – tokie žodžiai skaudina. Tikiu, kad tie, kurie liko mieste yra miesto gyventojai iš didžiosios raidės, nes kol žmonės lieka mieste, yra kam padėti“, – sako jis.
Dabar jis su draugais rūsyje. Šią vietą vadina „maža ukrainiečių bendruomene“. Ten žmonės padeda vieni kitiems maistu, būtiniausiomis priemonėmis. A. Bondarevo bendražygiai paima grynaveislių kačių ir šunų, kuriuos išvykstantys šeimininkai paliko gatvėje. Kalbėdamas apie tai, Charkivo istorikas prasmingai nutyla.
Kalbant apie Charkivą, reikėtų paminėti vieną įspūdingiausių faktų – beveik kas trečias Charkivo gyventojas turi giminių Rusijoje. Kaip sako vietiniai, juk atstumas nuo sienos vos 40 km. Tačiau dabar, kai daug kas pasikeitė, žmonės po pirmojo šoko „kaip jie galėjo mus užpulti“ nutraukia santykius su giminaičiais Rusijoje.
„Svarbiausia, kad posakį „Charkivas – Rusijos miestas“ jau galima palikti kažkur istorijos paraštėse, išmesti į šiukšlių dėžę. Patys rusai iššvaistė, subombardavo šią tezę, paversdami Charkivą pažangiu Ukrainos miestu, kuriame, esu tikras, netrukus prasidės tikras Renesansas, koks ir turėtų būti po ordos invazijos“, – pažymi A. Bondarevas.
Ir galiausiai priduria, kad per Pirmąjį pasaulinį karą, po vokiečių-fašistų kariuomenės puolimo, Charkivui niekada nebuvo suteiktas „Didvyrio miesto“ titulas. O šių metų kovo 7-ą dieną viskas pasikeitė. Ukrainos valdžia po ilgos Rusijos karių apgulties suteikė jam garbingą, sunkiai užtarnautą „Ukrainos didvyrio miesto“ titulą.
