aA
Svarbiausių Rusijos cerkvių varpai, suskambę pokomunistiniais stačiatikybės atgimimo metais, nulieti Valerijaus Asimovo įkurtoje liejykloje. Taigi tada, kai sužinojo apie netoli Maskvos kylantį milžinišką soborą, kuriame religinius simbolius buvo nutarta derinti su karinės galios akcentais, 63-ejų metų liejyklos vadovas negalėjo sėdėti rankų sudėjęs.
© Itar-Tass / Scanpix

Nors niekas jo nekvietė, vyras apsilankė planavimo tarybos susirinkime ir entuziastingai pareiškė, kad parūpins varpus ir padarys tai nereikalaudamas jokio atlygio.

„Nė vienas reikšmingas varpų gamybos projektas šiuolaikinėje Rusijoje nevykdomas man nedalyvaujant, – sakė V. Asimovas, kai buvo nulietas paskutinis 10 tonų sveriantis katedrai skirtas varpas. – Negalėjau leisti, kad tokio masto iniciatyva apsieitų be manęs.“

Pagrindinė Rusijos ginkluotųjų pajėgų katedra turėtų būti trečia pagal aukštį Rusijoje veikianti stačiatikių šventovė, rašoma Laisvosios Europos radijo / Laisvės radijo (RFE/RL) portale. Ji statoma iškirsto miško vietoje, netoli greitkelio, parko „Patriot“ teritorijoje. Pastarasis – karinei temai skirtas poilsio ir pramogų kompleksas, įkurtas 2016-aisiais, realizuojant Rusijos gynybos ministerijos sumanymą.

Katedros statybą planuojama baigti po metų. Numatyta net konkreti diena, nuo kada šventovė pradės laukti tikinčiųjų. Tai – 2020 m. gegužės 9 d. – 75-osios Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinės. Data, savaime aišku, parinkta neatsitiktinai. Juk katedra turėtų būti tiesiog paradinis memorialas, atspindintis ir Rusijos stačiatikybės tradiciją, ir ypač garbstomą šalies istorijos epizodą – sovietų pergalę prieš nacius kovojant kare, kurį rusai neretai vadina Didžiuoju Tėvynės karu.
Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu, pirminės šios katedros idėjos autorius, pageidavo, kad kiekvienas šventovės metras turėtų simbolinę prasmę.

Pirmiau minėtas V. Asimovas tėra vienas iš begalės verslininkų, menininkų ir dizainerių, dalyvaujančių grandioziniame projekte, oficialiai finansuojamame iš aukų ir priklausančiame nuo savanoriško, neatlygintino darbo. Visgi iš tų, kurie padeda S. Šoigui viziją paversti realybe, tikrai ne visi pritaria militaristiniam projekto tonui ir siunčiamai žinutei. Ir tarp stačiatikių bažnyčios vadovų, aktyviai dalyvaujančių planavimo darbuose, jau sukirbėjo baimė, kad po dešimtmečiais trukusių sovietų vyriausybės represijų religinę instituciją ima atakuoti ideologiškai kryptingi valdžios perėmėjai.

„Tai ypač šiurkštaus cerkvės pritaikymo militaristiniams tikslams ir vyriausybės reikalams pavyzdys, – sakė Sergejus Čapninas, buvęs oficialaus Maskvos patriarchato žurnalo redaktorius. – Gyvename pasaulietinėje valstybėje ir kai ji stengiasi įtraukti bažnyčią į savo kampanijas, tampa akivaizdu, kad viskas daroma ne dėl tikėjimo, bet dėl vyriausybinės propagandos.“

Dėmesį patraukė ne vien projekto mastas.

Gynybos ministerija maksimaliai pasistengė, kad atrodytų, jog pinigai suaukoti visuomenės, tačiau ką nors konkretaus apie lėšų rinkimo akciją pasakyti sunku. Biudžetas taip ir liko nepaskelbtas. Reikalą dar labiau aptemdė gandai, kad kartais aukojimas buvo ne savanoris, o priverstinis.

Anot kritikų, projekto sėkmę neva lėmusios visuotinės mobilizacijos, pasireiškusios per verslo sektoriaus dosnumą, nemokamą informacijos sklaidą ir milijardus suaukotų rublių, galėjo ir neįvykti, o kalbos apie ją tebuvo bandymas užmaskuoti akivaizdžią apatiją, apėmusią Rusijos visuomenę, vis kritiškiau vertinančią statybų vajų, kurio rezultatas – 25 cerkvės, pastaraisiais metais pastatytos vien šalies sostinėje.

„Visuomeninio intereso rinkti pinigus katedros statybai tikrai nėra. Tai tik iš viršaus nuleista iniciatyva, – sakė Rusijos gynybos analitikas Aleksandras Goltsas, internetinio žurnalo „Ježednevnyj žurnal“ (ej.ru) redaktorius. – Tai į ginkluotųjų pajėgų planus įeinanti užduotis pradėti naujos rusiškos ideologijos kampaniją.“

Prašymas „padėti iš tyros širdies“

Projektas, reikia pasakyti, nenukrypsta nuo ilgamečių Rusijos tradicijų. Dar XII a. cerkvės čia buvo statomos pažymint karines pergales: XIV a. prieš mongolus, XVIII a. prieš švedus, XIX a. prieš Napoleoną. Po visą buvusią imperiją išsibarsčiusios šventovės – ne tik maldos, bet ir pergalingų kovų priminimo vietos.

Kaip skelbia Gynybos ministerija, naujoji katedra bus pirmoji, skirta pergalei Didžiajame Tėvynės kare, tapusiai kertiniu akmeniu formuojantis šiuolaikiniam rusiškam identitetui. Jos atidarymas kitų metų gegužę bus vienas iš pompastiškos Pergalės dienos šventės renginių.

Rugpjūčio mėnesį startavo ministerijos įkurtas labdaros fondas „Voskresenije“, turėjęs tapti lėšų rinkimo įrankiu. Akcijos svetainėje skelbiama iš aukų surinkta suma jau viršija 2,46 mlrd. rublių (33,6 mln. eurų), skirtų daugiau nei 55 tūkst. privačių asmenų ir įmonių, daugeliu atvejų susijusių su ginkluotosiomis pajėgomis arba atitinkamomis antrinėmis struktūromis.

Kampanijos varikliu tapo visoje Maskvoje išstatyti reklaminiai stendai ir valstybiniais žiniasklaidos kanalais transliuojamos apžvalgos. Su projektu susijusios interneto svetainės pasipildė vaizdo klipais, kuriuose begalė visuomenei pažįstamų personų – dainininkai, sportininkai, teisininkai ir Kremliaus poziciją ginantys žurnalistai – aktyviai ragina piliečius prisidėti prie akcijos.

„Kviečiu visus: padėkite, kiek galite, bet tyra širdimi, nesitikėdami dėkingumo, – sakė žinomas kino režisierius Nikita Michalkovas, vadovaujantis Rusijos kinematografininkų sąjungai. – Turime pasiųsti aiškią, visos tautos skelbiamą žinią.“

Vladimiras Putinas, Sergejus Šoigu
Vladimiras Putinas, Sergejus Šoigu
© AP / Scanpix

Menamų rėmėjų sąraše – ne vienas Rusijos elito atstovas, įskaitant S. Šoigu, oligarchą Ališerį Usmanovą ir Maskvos patriarchą Kirilą. Jame taip pat – stambiausios energetikos bendrovės, kaip antai „LUKoil“ ir „Nornickel“, finansinė korporacija „Sistema“ ir bankai VTB, „Gazprombank“ bei „Alfa Bank“. Centrinė šventovės ikona buvo apmokėta paties Rusijos prezidento Vladimiro Putino. Šią žinią kovo mėnesį paviešino valstybės vadovo atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas, bet sukonkretinti sumą atsisakė.

Fondo „Voskresenije“ portale kol kas paskelbta tik viena finansinė ataskaita, apimanti laikotarpį nuo 2018-ųjų rugpjūčio 20 iki gruodžio 11 dienos. Joje nurodoma, kad 126 mln. rublių (1,7 mln. eurų) buvo skirta statyboms, 932 314 (12,7 tūkst. eurų) – kasdienei fondo veiklai, o 106 514 (1,5 tūkst. eurų) sudaro banko mokesčiai. Jokios išsamesnės analizės nepateikta. Kitoje vietoje galima rasti detalų vis dar reikalingų medžiagų ir įrangos aprašą. Jame paminėti šeši buldozeriai už 20 mėnesių nuomos mokestį ir 20 tūkst. tonų cemento.

Fondo „Voskresenije“ atstovė spaudai Svetlana Žemčugova apie neviešinamą projekto biudžetą nieko konkretaus pasakyti nesutiko. Jo atskleisti nepanoro ir įmonė, kurią S. Žemčugova įvardijo kaip pagrindinį rangovą, – Pagrindinis karinės infrastruktūros departamentas.

Įmonės atstovas spaudai Maksimas Pastuchovas tepasakė, kad katedros biudžetas pildomas iš aukų ir tai – ne vien pinigai. Jis paminėjo keletą būdų, kaip Rusijos įmonės sugebėjo prisidėti. Pavyzdžiui, raudonas plytas vidinėms šventyklos sienoms, pasak jo, parūpino ginklų gamybos koncernas „Kalanšnikov“.

„Tai tik maža dalis katedros statybai surinktų aukų, kurioms būtų sudėtinga arba neteisinga suteikti piniginę išraišką, – dėstė jis elektroniniame laiške. – Tai žmonių geros valios vaisiai.“

Būta ir priverstinai suaukotų sumų?

Visgi šiokie tokie duomenys verčia abejoti tokiais tvirtinimais.

Gruodžio mėnesį Chabarovske (regionas Rusijos Tolimuosiuose Rytuose) tarnaujantis šauktinis, bendraudamas su vietiniu naujienų kanalu, prisipažino, kad jis ir toje pačioje karinėje bazėje tarnybą atliekantys bičiuliai buvo priversti paaukoti projektui po 500 rublių (7 eurus) iš apgailėtinų savo algų.

„Visiems vadams buvo liepta surinkti aukas iš jiems pavaldžių karių pagal pateiktą sąrašą. Į jį buvo įtraukta net kito tikėjimo asmenų“, – naujienų portalui DVHAB sakė anonimiškumą panoręs išsaugoti šauktinis.

Praėjus keturioms dienoms per interviu Rusijos nepriklausomam televizijos kanalui „Dožd“ DVHAB žurnalistė Marina Jemeljanenko pasakė, kad šauktinis, šiaip jau netikintis, pasisakyti nutarė pasipiktinęs priemonėmis, kurių buvo imtasi, kad visi „paaukotų“.

„Šauktinių algos tiesiogiai priklauso nuo jų elgesio“, – paaiškino M. Jemeljanenko.

Komentuodama šauktinio prašymą neviešinti jo pavardės, M. Jemeljanenko tepasakė, kad paaiškėjus taip pasisakiusio asmens tapatybei, jis tiesiog netektų premijos ir jo šeima liktų be lėšų pragyvenimui.

Chabarovske tarnaujantys šauktiniai jokio atsako į socialiniuose tinkluose pateiktus klausimus nepateikė. Tik vienas kanalui RFE/RL užsiminė neturįs jokios teisės diskutuoti šia tema.

Olegas Utiomovas, anksčiau Chabarovske tarnavęs kariškis, pirmiau minėtą pranešimą pavadino melagingu.

„Ten tarnavau daugiau nei 25 metus, be to, palaikau nuolatinį ryšį su tenykšte kariškių bendruomene. Patikėkite, tas pareiškimas neturi absoliučiai jokio pagrindo“, – pasakė jis kalbėdamas telefonu.

O. Utiomovas pareiškė manąs, kad galbūt kuo nors nusivylęs šauktinis tiesiog panoro diskredituoti kolegas.

„Sistemos nuskriaustų žmonių esama visur“, – samprotavo jis.

Gynybos ministerija, savo ruožtu, visas kalbas apie priverstines aukas paneigė net nesvarsčiusi. Aukos, esą, yra visiškai savanoriškos ir apsispręsti šiuo klausimu yra kiekvieno šauktinio asmeninis reikalas.

Tokio pobūdžio pranešimus neigė ir „Voskresenije“ atstovė spaudai S. Žemčugova. „Atlikus patikrą įsitikinta, kad pranešimai apie priverstines aukas – nepagrįsti“, – pasakė ji.

S. Žemčugova taip pat pridūrė, kad organizacijos skambučių centras yra sulaukęs daugiau nei 120 tūkst. skambučių, tačiau nusiskundimų dėl lėšų rinkimo kampanijos kol kas išgirsti neteko.

Kaip liejama bronza

Visai neseniai netoli Voronežo, Rusijos pietuose, skysta iki 1,2 tūkst. laipsnių įkaitusi bronza buvo supilta į tarpą tarp dviejų molio formų. Į viršų, maždaug per porą metrų nuo sūkuriuojančios skysto metalo masės, pakilo žalios spalvos liepsna.

Vėliau ant stingstančios formos buvo užpiltas ne vienas maišas anglių, turėjusių sulėtinti aušimo procesą. Praėjus savaitei buvo gatavas didžiausias iš 18 varpų, skirtų militaristinės dvasios katedrai.

V. Anisimovui, sugebėjusiam išlaviruoti posovietinėje Rusijoje suvešėjusiose laukinio kapitalizmo džiunglėse, katedros statybos projektas tėra verslas ir ne daugiau.

Varpų liejyklą jis įkūrė 1989-aisiais, kai Sovietų Sąjunga merdėte merdėjo. Liejykla sparčiai plėtėsi ir labai greitai tapo didžiausia Rusijoje. Čia nulieti varpai gaudžia svarbiausiose ir žinomiausiose Rusijos cerkvėse, pradedant Maskvos Kristaus Išganytojo katedra ir baigianti vienuolynu Valaamo saloje.

2008-aisiais, kai Harvardo universitetas grąžino Rusijai 18 varpų rinkinį, amerikiečio filantropo išgelbėtą nuo sunaikinimo Josifo Stalino vykdyto „Didžiojo valymo“ metais, būtent V. Anisimovo liejykla apsiėmė nulieti universitetui skirtas varpų kopijas.

Taip buvo verslo klestėjimo metais. Tačiau nuo 2014-ųjų metinė gamybos apimtis sumažėjo kone perpus – varpams lieti skirtos bronzos poreikis nuo 200 tonų nukrito iki 120-ies. Dėl to, aišku, kalta nukritus naftos kainoms paaršėjusi ekonominė krizė, taip pat sankcijos, kurias Vakarai paskelbė Rusijai dėl invazijos į Ukrainą.

Taigi, V. Anisimovo ir Gynybos ministerijos sutartis yra abipusiai naudingas sandoris, pagal kurį ministerija įsipareigojo pristatyti 22 tonų varpams skirtos bronzos (vario ir alavo mišinio), o liejykla prisiėmė atsakomybę už įrangą ir darbo jėgą. Kaip atlygis, V. Anisimovą visiškai tenkina galimybė atgauti prestižą ir pasididinti žinomumą.

„Manome, kad tai dar vienas reikšmingas ir patrauklus projektas, į kurį verta įsitraukti, – sakė jis. – Išskirtinis jis yra todėl, kad taps dovana šaliai.“

Tada, kai į liejyklą atvyko Rusijos valstybinės televizijos reporteriai, V. Anisimovas kuo puikiausiai žinojo, kad jo prekės ženklas bus išreklamuotas.

Ar reikia kalbėti apie naują ideologiją?

Dvasinis tėvas Romanas Ogryzkovas elgiasi daug apdairiau. Kaip varpų centro Maskvos Danilovo vienuolyne (jame įsikūrusi Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchato rezidencija) direktorius, R. Ogryzkovas turėjo galimybę stebėti, kaip dirba menininkai, įpareigoti sukurti V. Anisimovo nulietų varpų dizainą. Padedami atstovų iš Grekovo karo meno studijos, varpus jie papuošė ne tik stačiatikių ikonų atspaudas, bet ir scenomis, primenančiomis apie pergalę Antrajame pasauliniame kare.

Duodamas interviu, R. Ogryzkovas pripažino, kad yra sunerimęs dėl Bažnyčios dalyvavimo projekte, kuris gali pasitarnauti militaristinių idėjų propagavimui ir iškreipti karo metų atminimą.

„Didžiojo Tėvynės karo tema vis labiau panėšėja į sportą. Nemanau, kad taip elgtis etiška. Atrodo, kad tai tampa ideologijos dalimi“, – sakė jis.

Tokius būgštavimus R. Ogryzkovas išsakė liepą, kai Gynybos ministerija įkūrė Pagrindinį karinį-politinį direktoratą – skyrių, turintį populiarinti kariuomenės įvaizdį ir militaristines vertybes tarp Rusijos žmonių. Direktoratui vadovaujantis Andrejus Kartapolovas, kalbėdamas su leidiniu „Vojeno promyšlenyj kurjer“ (VPK), išreiškė viltį, jog Rusijoje prigis nauja ideologija, pagrįsta dvasingumu, steitizmu ir patriotizmu.

Gynybos ekspertas A. Goltsas mano, kad cerkvės statybos projektas šį tą paaiškina. Juk sieti ideologiją su kokia nors politine partija arba sistema Rusijoje ir posovietiniais laikais yra tabu, todėl kariuomenė ideologijos nešėjo vaidmenį priskyrė Stačiatikių Bažnyčiai.

Katedros statyba yra pirmoji R. Ogryzkovo ir Rusijos kariuomenės bendro darbo patirtis. Šventikas patikino, kad po susitikimo su S. Šoigu jo nerimas sumažėjo: jis buvo įtikintas, kad parke „Patriot“ esantis kompleksas nebus panaudotas piktnaudžiaujant karo atminimais.

„Teko kalbėti su projekte dalyvaujančiais žmonėmis, įdedančiais į šį darbą visą širdį, – sakė R. Ogryzkovas. – Esu įsitikinęs, kad elgiamės saikingai, priskirdami varpui ir taikos, ir Evangelijos simbolį.“

Vis dėlto abejonių liko.

„Jokių mūšių scenų arba politinių šūkių, kiek žinau, nepanaudota“, – sakė dvasininkas, komentuodamas varpų dizainą. Akimirką pasvarstęs jis pridūrė bent manąs, kad yra taip, kaip sako.
Panašių nuogąstavimų turi ne vienas stačiatikių bažnyčios hierarchas.

Rugsėjo mėnesį diakonas Andrejus Kurajevas, tiesioginis stačiatikių misionierius, kalbėdamas su RFE/RL pasakė, kad cerkvė efektyvi todėl, kad gana tiksliai atitinka dabartinį laikmetį. „Užmaskuota imperija. Pompastika dėl pompastikos“, – sakė jis.

Sergejus Čapninas, buvęs Maskvos patriarchato leidinio redaktorius, mano, kad nepasitenkinimas projektu byloja apie platesnio masto nusivylimą, mažinantį patriarcho Kirilo autoritetą dvasininkijos akyse. S. Čapninas užsimena apie pyktį, kylantį dėl šventikams užkrautos biurokratinės naštos, gerokai padidintų bažnyčios mokesčių ir atitinkamų mechanizmų, įgalinančių provincijos cerkvėms skirtų pinigų nutekinimą į Maskvos patriarchatą.

Visgi didžiausią nemalonę, anot S. Čapnino, Maskvos patriarchatas užsitraukė tada, kai dėl patriarcho Kirilo sprendimo palaikyti Kremlių per 2014-aisiais įvykdytą Krymo aneksiją, taip pat dėl paskesnio jo pritarimo rusų remiamam separatizmui Ukrainoje ėmė atrodyti prisitaikėliškas. Šios aplinkybės tik sustiprino Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios norą atsiskirti nuo Maskvos.

Ukrainos praradimas, pasak S. Čapnino, Rusijos šventikus ypač papiktino. Be to, turint omeny akivaizdžią bažnyčios ir valstybės vienybę, Ginkluotųjų pajėgų katedra gali tapti monumentu, simbolizuojančiu valstybės diktuojamą militaristinį etosą, kuriam dalis Rusų Stačiatikių Bažnyčios jau ėmė priešintis.

„Tam tikra prasme tai monumentas pastaraisiais metais vykdytai agresyviai Kremliaus politikai, apie kurią byloja karas su Gruzija ir konfliktai Ukrainoje bei Sirijoje, – sako S. Čapmanas. – Visa tai reikėtų priskirti militaristiniam patriotizmui, kurį cerkvė, bent oficialiu lygiu, neabejotinai palaiko.“

Anūkai žinos, kad tuos varpus nuliejo senelis

Vieną balandžio popietę parkas „Patriot“ ištuštėjo. Prie jame eksponuojamų tankų, raketnešių ir šarvuotųjų visureigių nebuvo matyti nė vieno turisto. Suvenyrų parduotuvės personalas ruošėsi birželį nusimatančiam turistų antplūdžiui. Jo tikimasi sulaukti per parodą „Armija 2019“ – pažangiausių rusiškų ginklų ir karinės įrangos šou.

Kitoje pusėje, prie Minsko greitkelio, per 60 kilometrų nuo Maskvos, toli nuo bet kurio miesto centro, galima matyti pro medžius besišviečiantį mūrą. Tai – Pagrindinės Rusijos ginkluotųjų pajėgų katedros raudonų plytų sienos. Ant kelio, vedančio į statybų aikštelę, minėtą dieną grupelė darbininkų aptarinėjo būsimus darbus.

Tuo tarpu V. Anisimovo varpų liejykloje, atvėsus bronzai, iš formų buvo išimtas įspūdingas varpas, užimsiantis garbingą vietą katedros varpinėje. Jis kabos virš laiptų, kylančių link įėjimo, išgrįsto iš išlydytų ginklų, kitados priklausiusių naciams. Taip pat virš ikonos, nutapytos ant drobės, išpjautos iš XVIII a. datuojamo medinio pabūklo lafeto, ištraukto iš Nevos upės, Sankt Peterburge.

Per visą cerkvės perimetrą nusidrieks 33 mln. karių veidų ekspozicija. Tarp jų bus ir krikščionių, ir musulmonų, ir judėjų, ir ateistų. Veidai bus suskirstyti į atskiras grupes. Iš viso tokių grupių bus 1 418, t. y. tiek, kiek dienų truko Didysis Tėvynės karas.

V. Anisimovo indėlis įgyvendinant didžiausios simbolinės reikšmės projektą tėra lašas jūroje, ir savo darbą jis jau atliko.

„Esu pragmatikas, tvirtai ant žemės stovintis, laiko užgrūdintas žmogus ir suprantu, koks bus šio projekto rezultatas, – sakė jis, kalbėdamas telefonu. – Tačiau taip pat žinau, kad mano vaikai ir anūkai kada nors žiūrės į tą cerkvę ir sakys: „Senelis tuos varpus nuliejo kaip dovaną tautai.“

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(14 žmonių įvertino)
1.8571

Top naujienos

Brundza siūlo nesustoti su automobilių mokesčiu: apie tai kalbu daugiau nei 10 metų (12)

„Tai tik nedidelis žingsnelis, ir tai, ne į priekį, o įstrižai“, – taip apie trečiadienį...

Apžvalgininkai: tai buvo pagrindinė ir esminė Karbauskio klaida (128)

„Klaida buvo į savo rinkimų sąrašą priimti labai skirtingus žmones, turbūt orientuojantis tik...

Užkalnis. Valdžia pasmerkta ir pasirašė sau nuosprendį (93)

Ši valdžia turi tiek pat jėgų, kiek subliuškęs balionas – ir tai buvo aišku dar prieš...

Sostinėje – prabangių drabužių išpardavimas, į kurį veržėsi net per užrakintas duris (6)

Trečiadienio rytą sostinėje kelioms dienoms duris atvėrė vardinių drabužių pop-up...

Turistų traukos taikinys Lietuvos pakraštyje – žmonės netingi atvykti net iš tolimiausių šalies miestų (34)

Savaitgaliais į Paliesiaus kaimą, esantį Ignalinos rajone, suvažiuoja nemažai automobilių,...

Per ištaigingus Putino vizitus – kuriozinės situacijos (45)

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pirmadienį apsilankė Saudo Arabijoje, taip...

Elegijus Strasevičius prakalbo apie patirtį kalėjime: realybė Lietuvoje yra baisi

Sugrįžęs iš ilgos kelionės motociklu žinomas prodiuseris ir atlikėjos Džordanos Butkutės...

Didžiulis gaisras Alytuje: skelbiama ekstremali padėtis, sprendžiama dėl laikino mokyklų uždarymo (151)

Dėl trečiadienį Alytuje, padangų perdirbimo įmonėje, kilusio gaisro skelbiama ekstremali...

Į garsiojo Lietuvos kriptomilijonieriaus įkvėptos komedijos premjerą Audrius Bružas atvyko „Lamborghini" (35)

Trečiadienio vakarą žinomi žmonės rinkosi į naujausios Tado Vidmanto komedijos „Pats sau...

Kai Violetai diagnozavo paskutinės stadijos vėžį, sūneliui tebuvo 11 mėnesių (9)

Kai Violetai Ilgūnei diagnozavo vėžį, sūneliui nebuvo ir metų. Emigracijoje tuo metu gyvenusiai...