Kandidatai buvo raginami pasisakyti aktualiausiais ES politikos klausimais ir paieškoti būdų, kaip spręsti svarbiausia problemas ir ginčus.
Saugumo iššūkis Europos šalims
Pirmoje klausimų sesijoje politikai gavo progą pasisakyti ES kariuomenės kūrimo klausimu. Dauguma jų sutarė nepalaikantys Europos kariuomenės idėjos ir tik vienos debatų dalyvės, „Aušros Maldeikienės traukinio“ atstovės A. Andronovos, nuomonė skyrėsi. Politikė patikino palaikanti Europos kariuomenės kūrimo idėją, nes mano, jog ES ir NATO pajėgų interesai nesikirstų, o skirtingos organizacijos papildytų viena kitą.
V. Čmilytė-Nielsen laikėsi kitos nuomonės: „Aš esu prieš, nes manau, kad neturi būti dubliuojama NATO, tačiau tuo pat metu turi būti didinamas bendradarbiavimas kibernetinių grėsmių akivaizdoje ir tai yra labai svarbu <...>. Esminis dalykas yra tas, kad būtų stiprinama NATO ir kad tai liktų įeinančių šalių prioritetu“, – nuomone dalijosi politikė.
Panašios pozicijos laikėsi ir Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas J. Sabatauskas, paraginęs verčiau ieškoti bendrų sutarimo ir sanglaudos taškų tarp skirtingų ES valstybių.
R. Lapinskas taip pat nepritarė Europos kariuomenės idėjai, bet pasiūlė sprendimą, kuris galėtų veikti nenumatyto karinio konflikto metu. „Egzistuojanti NATO priėmimo procedūra iš principo negarantuoja, kad čia, Lietuvoje, konflikto su išorės trečiąja jėga atveju greitai, valandų laikotarpiu, atsiras žymesnis NATO kariuomenės kontingentas. Todėl galbūt reikėtų svarstyti apie labai ribotą ir labai mobilų, su tam tikru mandatu, ES dalinį, kuris galėtų nedelsiant atsirasti konflikto vietoje ir padėti nacionalinei kariuomenei, NATO kariuomenei ir priimtų iššūkį, neleistų užimti teritoriją.“
Lietuvos valstiečių-žaliųjų partijos kandidatas M. Bastakis pasidalijo abejone, ar nevertėtų, visų pirma, galvoti apie ES šalių, kurios nepriklauso NATO, įtraukimą į aljansą, nes priešingu atveju saugumo lygmens užtikrinimas ES tampa iššūkiu. „Tos šalys [kurios nėra NATO narės] turi kelti prioritetą įstoti į NATO, nes jeigu mes kuriame ES gynybą, atskirą bloką, tai reikės papildomo finansavimo, kariuomenės ir t.t. <...> Aišku, gali būti keliamas kibernetinės gynybos klausimas, bet vėlgi NATO kontekste.“
Tuo tarpu I. Stankovičius įsitikinęs – kalbant kariuomenės kūrimo klausimais, visų pirma, reikia tinkamai vartoti sąvokas. „Kada kalbame apie Europos kariuomenę, turbūt nesuprantame, apie ką mes kalbame, nes ir NATO kariuomenės nėra. Yra NATO šalių narių nacionalinės kariuomenės ir tikrai yra aptartas aiškiai tų kariuomenių sąlytis, mechanizmai ir jų valdymas.
NATO, kaip žinot, teikia pagalbą pagal 5 straipsnį. Jeigu ji buvo užpulta, laikoma, kad buvo užpultos visos NATO narės, bet jeigu neveikia 5 straipsnis, tai NATO nesikiš, nes to nėra sutartyje. Tai jeigu mes galvojame apie kariuomenę kaip apie objektą, <...>, tai priklausys nuo to, kaip vystysis ES. Jeigu įeis į federaciją, neišvengiamai bus kariuomenė ir turbūt NATO sutartis bus persvarstyta. Tada Europos federacija bus NATO narė. Šiandien apie NATO kariuomenę nekalbame, yra nacionalinės, apie Europos kariuomenę irgi negalim kalbėti, bet ES gali sutarti ir paruošti mechanizmą, kada neveikia bendras NATO straipsnis ir neveikia NATO, tai nepriešina ES aptarti nacionalinių ginkluotųjų pajėgų bendro valdymo ir struktūros“, – aiškino I. Stankovičius.
Skiepai: priversti negalima, bet šviesti būtina
Šilutėje vykusiuose debatuose prisimintas ir dar iki galo nenumalšintas tymų protrūkis Lietuvoje ir skiepų vengimo problema. Kandidatų buvo klausiama, ar jie pritartų priverstiniam piliečių skiepijimui. Dauguma jų teigė įžvelgiantys privalomo skiepijimo būtinumą, bet abejojo, kokiomis priemonės reikėtų raginti žmones skiepytis.
Liberalų sąjūdį atstovaujanti V. Čmilytė-Nielsen pabrėžė, kad bet kokios formos prievarta kardinaliai prieštarauja liberalų vertybėms, tačiau teigė tikinti švietimo galia. „Iš tiesų, aš sakyčiau, kad mes turėtume kovoti su tymų protrūkiu, su tomis sąmokslo teorijomis, kurios skatina žmones nesiskiepyti, per švietimą. <...> Tai yra veiksmingiausias metodas, nes numatydami bausmes mes dar labiau nustumsime tas visuomenės grupes, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių bijo [skiepytis] į paraštes ir, mano galva, tos problemos iš esmės neišspręsime, – teigė opozicijos lyderė ir pridūrė, – mano požiūriu, privalomumas yra grindžiamas atsakomybės numatymu. Šioje vietoje man kyla klausimų, nes Lietuvoje esame diskutavę, kad vaikams būtų draudžiama eiti į darželį, mokymo įstaigas ir štai čia mes atsiduriam labai pavojingoje situacijoje, nes tie žmonės, kurie bijo skiepų, jie gali dar labiau užsisklęsti ir savo rateliuose ugdyti vaikus“, – nuogąstavimais dalijosi V. Čmilytė-Nielsen.
R. Lapinskas į šią problemą siūlė žvelgti humaniškai: „Naudojimasis teise apsispręsti, ar skiepytis ar ne, negali pažeisti kitų asmenų teisių. Tas nesiskiepijantis, tarkim, pažeidžia mano teisę į sveikatą, į sveiką gyvenimą, taigi, manau, kad privalomi skiepai nuo tam tikrų ligų turėtų būti, o, be abejo, apie kažkokias bausmes mes nekalbėsim. Aš pritariu, kad švietimas yra labai svarbu“, – tvirtino kandidatas.
J. Sabatauskas prisiminė Italijos pavyzdį. Pasak jo, šioje šalyje vaikai pradėti privalomai skiepyti nuo 11 ligų tik kilus jų protrūkiui. „Kalbant apie tymų protrūkį Lietuvoje, jis dar nėra pasibaigęs, jau yra virš 600 atvejų, ačiū dievui, dar niekas nemirė, tačiau šiemet nuo meningokokinės infekcijos mirė jau du kūdikiai, tai nuo tam tikrų ligų turėtų būti privalomas skiepijimas. Kaip dabar išvažiuojant į kažkurias šalis, jeigu jūs nebūsit paskiepyti, niekas jūsų ten neįleis“, – pastebėjo pašnekovas.
M. Bastakis prieš darant bet kokius sprendimus siūlė pirmiausia peržiūrėti skiepijimo tvarką: „Galbūt reikėtų peržiūrėti skiepų skyrimo tvarką, nes, tarkim, vaikučiai gimsta ir iškart gauna hepatito A skiepą. Ligoninė yra sterili, gal reikėtų peržiūrėti, ar pas žmogų yra antikūnių“, – svarstė jis.
I. Stankovičius, tuo tarpu, baiminosi visuomenės supriešinimo ir patarė ieškoti būdų, padėsiančių išvengti tam tikrų visuomenės grupių izoliacijos. „Žinoma, kas bijo – užsisklendžia ir kitaip nebus. Jeigu netaikyti sankcijų, tai žmogus, atsisakęs savo vaikus skiepyti, iš esmės juos izoliuoja. Čia galima galvoti – baust, nebaust, bet sociumas pradės šalintis. Žiūrėkit, kaip žiūri į AIDS, kaip sukeliamas nesveikas požiūris į tą žmogų, tai negi mes norim, kad į nesiskiepijančius būtų toks požiūris? Manau, kad reikia skiepytis, bet prievartinių sankcijų nereikia taikyti.“
Vengrijos klausimu liko diplomatiški
Debatuose kandidatai taip pat aptarė šių dienų Europos politikos aktualijas, ypatingą dėmesį atkreipdami į Vengrijoje vykstančius procesus. Dauguma debatų dalyvių palaikė diplomatišką poziciją Vengrijos ir panašių šalių, kuriose veši antieuropietiška politika, atžvilgiu – ieškoti bendrų taškų, įkvėpti demokratinį procesą, perspėti, bet ne bausti. Už balso teisės atėmimą tokioms šalims kaip Vengrija pasisakė tik A. Andronova, bet pridūrė – prieš tai reikėtų siekti dialogo.
V. Čmilytė-Nielsen balso teisės atėmimą įvardijo kaip visiškai kraštutinę priemonę, kuri „gali būti taikoma tik kai yra išsemtos visos kitos poveikio, diskusijų dialogų priemonės.“
„Šiai dienai [Vengrijos atžvilgiu] dialogo priemonės dar nėra visiškai išsemtos ir žinau, kad Vengrijoje yra opozicijos politikų, kurie yra labai drąsūs, jie smarkiai kovoja. Labai svarbu su jais palaikyti dialogą, juos palaikyti ir tikėtis, kad iš to išaugs stipresnės jėgos, stipresnės demokratinės tendencijos šioje šalyje“, – kalbėjo politikė.
R. Lapinskas, kaip ir M. Bastakis, akcentavo ES šalis jungiančias vertybes: „Reikia suvokti, kad ES, visų pirma, yra vertybių sąjunga. Mus jungia bendras požiūris į tam tikrus klausimus, susiformavęs per daugelį amžių. Teisės viršenybės principas yra pamatinis principas, kuris leidžia mums kartu koegzistuoti ir mūsų visuomenėms būti tokioms, kokios jos yra <...>, todėl tai yra absoliučiai svarbu, bet aš pritariu, kad dialogas privalo būti, tiesiog kiekviena valstybė narė savanoriškai stojo, tikėjosi augimo kartu, ji turi žinoti, kad privalo priimti tas taisykles ir žaisti vienodai, kitu atveju gali būti taikomos tam tikros sankcijos.
Kalbant apie pačią Vengriją, reikia pasakyti, kad dialogas veikia ir veikia neblogai, nes Vengrija vis atsitraukia. Labai aštriai derasi iki paskutinės minutės ir finale atsitraukia,“ – pastebėjo R. Lapinskas.
J. Sabatauskas įžvelgė pavojingas tendencijas Vengrijos ministro pirmininko V. Orbano veiksmuose: „Vengrija yra sudėtingesnis atvejis, kadangi jų vadovas V. Orbanas veikia šiek tiek gudriau ir netgi bando formuoti tam tikrą koaliciją per įvairias priemones, per investicijas į kitų šalių tam tikrus objektus, netgi strateginius objektus, panašiai kaip tai daro Kinija, tik V. Orbanas tai daro grynai savo tikslais.“
I. Stankovičius, debatuose užbaigdamas Vengrijos klausimo svarstymą, taip pat palaikė dialogo siekį ir pasiūlė bendrųjų ES vertybių nesilaikančios šalims svarstyti atimti veto teisę.
