Karo pramonės komisijos prie Rusijos Vyriausybės pirmininko pavaduotojas Olegas Bočkariovas gegužės 26 dieną, kalbėdamas su žurnalistais po Kazanėje vykusios konferencijos, pareiškė, kad Maskvos atsisakymas imti desantinius sraigtasparnių nešėjus – „jau įvykęs faktas“ ir teliko susitarti „dėl pinigų, kurie turi būti grąžinti Rusijos federacijai, sumos“. Laikraščio „Kommersant“ duomenimis, tai galėtų būti nuo 784,6 mln. iki 1,63 mlrd. eurų.

Tą pačią dieną Prancūzijos Gynybos ministerija pranešė, kad šalies prezidentas Francois Hollande'as galutinai nenusprendė, o Karo pramonės komisijos vadovas, Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas išbarė pavaldinį už pirmalaikį, jo teigimu, pasisakymą.

Visi šie niuansai į antrą planą nustūmė pagrindinį klausimą: kam Rusijai iš pat pradžių prireikė būtent šios klasės laivų?

Logiškai mąstant, jai reikia strateginių povandeninių laivų, kreiserių kovai su povandeniniais laivais ir lėktuvnešiais, ir priešraketinės gynybos eskadrinių minininkų. Net teoriškai, kur Rusijos laivynas gali išlaipinti desantininkus? Netgi prognozuojant patį blogiausią scenarijų, Ukraina, Užkaukazė ir Centrinė Azija turi su Rusija ilgas sausumos sienas.

Po konflikto su Gruzija 2008 metų rugpjūtį tuometinis Karinio jūrų laivyno vyriausiasis vadas Vysockis viešai svajojo apie tai, kaip jis, turėdamas panašų laivą, „per 40 minučių“ permestų prie jos krantų jūrų pėstininkus. Tačiau nuo to laiko strateginė situacija pasikeitė. Rusija perėmė Rokio tunelio kontrolę, o nuo jo išėjimo iki Tbilisio – mažiau nei pusantro šimto kilometrų.

Suprantamo paaiškinimo visuomenė nesulaukė nei 2010 metais, kai laivai „Mistral“ buvo užsakomi, nei dabar.

Sausumos pajėgos

Didžioji Britanija, Prancūzija ir JAV tapo jūrų valstybėmis ne dėl užgaidos, o dėl savos geografijos. Rusija yra kontinentinė valstybė – ko gero, labiausiai kontinentinė pasaulyje.

Šalies vadovai, pradedant Petru I, norėjo „įsteigti laivyną“ grynai prestižo sumetimais, tačiau, neskaitant trumpos žvaigždžių valandos per Rusijos ir Turkijos karus antroje XVIII amžiaus pusėje, jis niekuo ypatingai nepasižymėjo ir didelės naudos neatnešė.

Krymo karo metais laivai buvo iškart paskandinti įplaukiant į Sevatopolio įlanką, o jūreiviai ir patrankos nusiųstos į sausumos pozicijas.

Visą Pirmąjį pasaulinį karą Baltijos laivynas prastovėjo nejudėdamas Kronštate, jūreivius vargino nieko neveikimas, o galiausiai jis užsitraukė gėdą aktyviai dalyvaudamas bolševikų perversme ir masinėse vadų žudynėse.

Istoriko Igorio Buničo duomenimis, po Kronštato sukilimo Leninas buvo nusiteikęs apskritai likviduoti karinį jūrų laivyną, pakeisdamas jį Valstybinės politinės valdybos jūrų pasienio apsauga.

Karo su Suomija metu Baltijos laivynas, turėdamas triuškinantį materialinį pranašumą, neįvykdė nei vienos jam iškeltos užduoties, atakavo vienuolika, o nuskandino penkis iš 349 priešininko transportinių laivų.

Antrojo pasaulinio karo metais jūros teatruose taip pat neįvyko nieko ypač įsimintino.

Nesugebėjo paaiškinti

„Kaip konkrečiai naudoti laivus „Mistral“, admirolai suprantamai paaiškinti taip ir nesugebėjo, taip, panašu, kad ir patys iki galo neapsisprendė“, – Rusijos BBC tarnybai sakė laivyno istorijos ir šiuolaikinių problemų specialistas Andrejus Sojustovas.

„Galvose viešpatavo nesutarimai, buvo išsakomos skirtingos nuomonės. Viešpatavo logika: užsakysime, o paskui sugalvosime, kur juos kišti. Todėl nėra ypatingo nusivylimo kilus tiekimo problemoms“, – pridūrė jis.

Juo labiau, karinių analitikų vertinimu, sprendimo logika pasikeitė, nors grynai kariniai sumetimai atliko antraeilį vaidmenį. Rusija be laivų „Mistral“ išgyvens, tačiau, jeigu sandoris būtų įvykęs, laivus būtų buvę galima panaudoti įvairioms paskirtims, teigia ekspertai.

Viduržemio jūros eskadros flagmanas?

„Mistral“ – toli gražu ne vien tik desanto išsodinimo priemonė. Užduočių, kurias jis gali atlikti sąrašas gerokai platesnis. Pavyzdžiui, būti Viduržemio jūros eskadros, apie kurios sukūrimo, tiksliau, atkūrimo būtinybę Karinio jūrų laivyno vadovybė kalba jau seniai“, – įsitikinęs nepriklausomas karo ekspertas, besispecializuojantis jūros reikaluose, Prochoras Tebinas.

„Rusijoje „Mistral“ vienašališkai vadinamas dideliu desantiniu laivu, tačiau pagal užsienio klasifikaciją tai yra universalus paramos laivas, – tikina A. Sojustovas. – Svarbiausia jame visai ne gebėjimas išsodinti desantą neįrengtoje pakrantėje, o galingos ryšio ir jūrų bei oro erdvės kontrolės sistemos, galimybė panaudoti kaip kompleksinio pergrupavimo „smegenis“, kaip valdymo laivą atskirose akvatorijose, pavyzdžiui, prie Sirijos krantų. Plius kaip laivas-ligoninė ar transportavimui skirtas laivas“.

Ekspansijos instrumentas?

Bet kokiu atveju, kalba eina apie užjūrio operacijas už šimtų ir tūkstančių kilometrų nuo savo teritorinių vandenų.

Išeitų, kad Maskva, kaip II Pasaulinio karo išvakarėse ir viso sovietinio laikotarpio metais, vėl galvoja ne apie tėvynės gynybą ir galimo puolimo atrėmimą, o apie ekspansiją?

„Didelė valstybė visada turi interesų už savo ribų, tačiau tai nebūtinai reiškia norą kažką užpulti, – sako P. Tebinas. – Galima su kažkuo draugauti, galima su kažkuo draugauti prieš kažką. „Mistral“ pakankamai efektingai žiūrėtųsi, tarkime, bendruose mokymuose su Kinijos kariniu jūrų laivynu“.

„Apskritai, galimybė pasiųsti tokį laivą į bet kurį pasaulio tašką – tai priemonė, kurią dėl viso pikto verta turėti kišenėj. Kaip sakė Bismarckas, svarbiausia ne ketinimai, o potencialas“, – pridūrė jis.

„Galima telefonu pasamdyti žudikus, o galima iškviesti „greitąją pagalbą“, – vaizdingai paaiškino A. Sojustovas.

P. Tebinas mano, kad laivus „Mistral“ galima būtų panaudoti ir taikiais tikslais.

„Rusijos ir draugiškų šalių evakuacija iš „karštųjų taškų“, tokių kaip Jemenas, padedant denio sraigtasparniams ir kateriams, o Ramiajame vandenyne – pagalba potvynių ir žemės drebėjimų aukoms“, – patikslino jis.

Anot A. Sojustovo, „Mistral“ sunku vertinti kaip „agresijos laivą“, nes jis didelis ir silpnai apginkluotas, kovinių veiksmų atveju reikalautų galingos palydos ir pridengimo iš oro, o jei ir tiktų ginkluotam konfliktui, tai ne su lygiu priešininku.


Vėliavos demonstravimas

Kai viskas tik prasidėjo, daug kas laivų „Mistral“ įsigijimą vertino pirmiausia kaip viešųjų ryšių akciją.
Norint pademonstruoti „atsistojimą nuo kelių“, ginkluotosioms pajėgoms reikėjo kažko galingo ir telegeniško.

Didelis laivas – kaip tik tai, ko reikia. Savo pramone, matyt, nepasitikėjo, užsieniečiai lėktuvnešio ar kreiserio nebūtų pardavę net geriausiais laikais, o su „Mistral“ galėjo gautis, jeigu ne Ukrainos krizė.

„Žodis „piaras“ (viešieji ryšiai, red.) Rusijoje suvokiamas neigiamai, tačiau pakeiskite jį į „karinę jūrų diplomatiją“ ir frazė nuskambės kitaip, – teigia P. Tebinas. – Galingas laivas, kuris nekelia tiesioginės karinės grėsmės, kaip, tarkime, „Petras Didysis“, idealiai tinka bendriems moksliniams ir draugiškiems vizitams. Viena vertus, galios simbolis, kita vertus, ne toks grėsmingas ir konfrontacinis. Kas tame blogo?“

Technologijų šaltinis

A. Sojustovas primena, kad didelis laivas reikalingas ne tik kaip kovinis vienetas, „tai dar ir daugybė su juo susijusių technologinių „skanumynų“.

„Projektas padėjo atgaivinti denyje bazuojamų sraigtasparnių kūrimą ir pilotų ruošimo sistemą, – priminė jis. – Kartu su laivais turi atkeliauti informacinės sistemos, kurių pas mus sukurti nesigauna“.

„Surinkti korpusus mes, ačiū dievui, mokame. Tačiau bendras darbas su prancūzais padėjo perimti „Jungtinei laivų statybos korporacijai“ svarbią projektavimo, stambių projektų vykdymo, logistikos, darbo organizavimo gamykloje patirtį“, – nurodo P. Tebinas.

Diplomatinis žingsnis

Pasak analitikų, sprendimą užsakyti laivus „Mistral“ nulėmė dar vienas svarbus, jei ne esminis motyvas. „Tai buvo palankus žingsnis Prancūzijos atžvilgiu, kuri ne tai kad palaikė Rusiją konflikte su Gruzija, bet aktyviai prisidėjo jį sureguliuojant. Žinoma, kalba eina ne apie „kyšį Sarkozy“, kaip rašė kai kurie žurnalistai, bet apie tam tikrą gestą“, – tvirtina P. Trebinas.

„Manau, prioritetine prielaida tapo siekis kažkaip pasitarnauti Prancūzijai „karo 888“ įvykių sūkuryje: užimti Sen Nazero laivų statyklas, sukurti darbo vietas“, – sutinka A. Sojustovas.

„Aš sudėliočiau prioritetus taip: pirmoje vietoje bendradarbiavimas su Prancūzija, antroje – naujų technologijų gavimas, toliau jau visa kita“, – įsitikinęs jis.

Ar reikia išradinėti dviratį

O. Bočkariovas pareiškė, kad Rusija pati pasistatys „Mistral“, nors „laikantis kiek kitokio požiūrio“.

Rusijos karo pramonės komplekso atstovai panašius pareiškimus kartoja jau nuo 2010 metų.
Ko čia daugiau: valstybinio intereso ar siekio, kaip sakydavo sovietiniais laikais, „įsisavinti lėšas“? Ar pasikeitusių aplinkybių fone nevertėtų visko dar kartą pasverti?

„Pastatyti tai jie gali, tačiau kiek tai kainuos ir kiek prireiks laiko? Kažin ar yra gamybos pajėgumų, neužimtų kitais projektais“, – abejoja P. Tebinas.

Pasak eksperto, atsižvelgiant į turimą patirtį, net jeigu sprendimas bus priimtas rytoj, iki pirmojo laivo atsiradimo karinio jūrų laivyno sudėtyje praeis ne mažiau kaip dešimt metų, jeigu projektas bus pradėtas nuo švaraus lapo.

A. Sojustovas įsitikinęs, kad dvyniai „Mistral“ Rusijos laivynui nereikalingi. Jis primena, kad Nevos projektavimo ir konstravimo biuras ir laivų statykla „Jantar“ nuo 1998 metų stato didelį desantinį laivą „Ivanas Grenas“, ir ragina užbaigti esamą projektą.

„Tai laivas su mažesne vandentalpa, užtat atkaklesnis už „Mistral“, pastatytas pagal civilinius standartus. Darbas užsitęsė dėl admirolų nesutarimų, kurie negalėjo nuspręsti, ko nori, ir vertė laivų statyklą viską perdaryti. Su pirmu serijos laivu, iš esmės, tai leistina, toliau, jeigu bus skirtas pakankamas finansavimas, viskas turi eitis greičiau“, – įsitikinęs analitikas.

Karo pramonės kompleksas ir viešumas

D. Rogozinas ne tik išbarė O. Bočkariovą, tačiau ir pažadėjo įdiegti bendravimo su spauda reglamentą, pagal kurį pavaldiniai galės teikti komentarus tik gavę jo leidimą.

Rusijos karinės pramonės komplekso kuratorius ne pirmą kartą išreiškia skeptišką požiūrį į viešumą. 2012 metų vasarį tuometis Generalinio štabo viršininkas Nikolajus Makarovas pareiškė, kad kariškių netenkina tiekiamų šarvuočių kokybė.

D. Rogozinas sureagavo taip, kad, esą, jeigu prireiks, N. Makarovui bus nurodyta pirkti tėvyninius šarvuočius, o savo pretenzijas jam dera išsakyti konstruktoriams ir gamintojams už uždarų durų.

„Vieša diskusija apie gynybos ir karinės pramonės komplekso klausimus neabejotinai būtina, nes tai prisideda prie skaidrumo, korupcijos sumažinimo, mokesčių mokėtojų supratimo, kur ir kodėl keliauja jų pinigai. Kitas reikalas – prieštaringi pareiškimai, pakertantys pasitikėjimą pareigūnų žodžiais, ypač jeigu kalbama apie derybas su užsienio partneriais“, – sako P. Trebinas.

„Šiuo atveju Bočkariovo žodžius galėjo suprasti taip, kad Rusija nutraukia kontraktą savo iniciatyva, o tai blogai turint omenyje kompensacijos gavimą. Tačiau negaliu atmesti ir tyčinio prancūzams adresuotos informacijos nutekinimo. Tuomet Rogozinas pyko dėl akių“, – tikina A. Sojustovas.

„Iš esmės atvirumas būtinas. Be visuomenės kontrolės žinybinis interesas pranoks visuomeninį. Jeigu mes nekalbame apie problemas, vadinasi, užmerkiame prieš jas akis ir gyvename su jomis toliau, kas geruoju nesibaigia“, – įsitikinęs ekspertas.