Ištisus dešimtmečius NATO ir Europos Sąjunga ramiai dirbo išvien. NATO buvo būtina Europą sutelkianti platforma ir ES, nepaisant elito įtakos ir steitizmo apraiškų, visiškai atitiko tokios vienijančios struktūros viziją.
Šiuo metu NATO ir toliau turi ginti Vidurio ir Rytų Europą nuo Rusijos vykdomos ardomosios veiklos ir atvirai demonstruojamos agresijos.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, siekiantis Europos susiskaldymo, „Brexit“ turi vertinti kaip pergalę.
Dar niekad po Šaltojo karo Amerikos vadovavimas nebuvo toks svarbus NATO ir Europai. „Brexit“ – tai išbandymas, tenkantis ir dabartiniam, ir būsimam prezidentui.
Didžiausia grėsmė kyla NATO šalims, besiribojančioms su Rusija ir buvusia Sovietų Sąjunga, nuo Estijos šiaurėje iki Bulgarijos pietuose. 1990-aisiais šios šalys tikėjo, kad tragedijų paženklintas istorijos tarpsnis jau praeity.Dabar gi Lenkijoje gausėja dešiniųjų populistų, Vengrijoje viršų ima neoautoritarizmas, Rumunija ir taip palyginti silpna, be to, jos padėtį apsunkina korupcija, o Serbijai ir Bulgarijai ypatingai kenkia destruktyvūs Rusijos veiksmai bei vykdoma infiltracija.
Grįžtantis geopolitinis chaosas kai kuriais atžvilgiais primena 1930-uosius. Visuotinis saugumas tampa abstrakcija. Kuo didesnis Europos susiskaldymas, tuo mažiau tikimybės, kad bus vykdomas 5-asis NATO sutarties straipsnis, kuriame konstatuojama, kad vienos valstybės narės užpuolimas prilygsta visos ES užpuolimui.
Jungtinės Amerikos Valstijos tinkamai suderindamos diplomatines ir su karinėmis pajėgomis susijusias priemones galėtų be ypatingų pastangų išsklaidyti nerimą dėl rytdienos keliančias nuotaikas. Jei to nepadarytų, pergalė Šaltajame kare būtų anuliuota. Pradėti reikia nuo Jungtinės Karalystės.
Nuo Europos atsiribojusi Didžioji Britanija turi sustiprinti ryšius su JAV. Abi šalys galėtų vieningai sutelkti pajėgas žemyninės Europos teritorijoje iki pat Rusijos sienos. Tai ypač svarbu, nes „Brexit“ sužlugdė pagrindinį geopolitinį Didžiosios Britanijos tikslą – užkirsti kelią bet kokiam dominavimui žemyne.
Būtent to dabar ir gali siekti Vokietija. Kuri Europos valstybė galėtų su ja konkuruoti?
Prancūzija vis labiau traukiasi į antrines pozicijas, į kurias ją nubloškė populizmo banga (Marine Le Pen vadovaujamas „Nacionalinis frontas“), be to, nesugeba įvykdyti būtinų ekonominių reformų.
Vokietija ir Didžioji Britanija pastaruoju metu buvo sąjungininkėmis ir prekybos susitarimų nutraukti neketina. Bet nėra jokių garantijų, kad tokius racionalius santykius pavyks išlaikyti ir ateityje.
Nemažai Vokietijos kanclerių, pradedant Konradu Adenaueriu, daug dėmesio skyrė „atlanticizmo“ (ES, JAV ir Kanados bendradarbiavimo svarbą politikos, ekonomikos ir gynybos srityse akcentuojanti teorija) idėjai ir suvokė išskirtinę Vokietijos atsakomybę už taiką ir stabilumą Europoje.
Būsimų kanclerių strategija gali būti kitokia. Pasibaigus Angelos Merkel kadencijai vokiečiai gali išreikšti nepasitenkinimą dėl nuolat tenkančios užduoties spręsti su Graikijos skolomis ir Rusijos avantiūromis susijusias problemas.
Galbūt jie sudarys atskirą sandorį su Rusija arba pradės propaguoti populistinį nacionalizmą, kaip tai jau daro kitos Europos šalys.
Turint omeny tai, kad populizmas atskleidė, jog daugelis Europos politinių partijų tiesiog neturi pamatinių vertybių, Vokietijos partijos gali pasirodyti tokios pat.
Štai kodėl dabar, kaip niekad nuo pat Antrojo pasaulinio karo svarbu, kad JAV būtų užmezgusios diplomatinius santykius su Vokietija ir paskatintų bei palaikytų jos vykdomą užsienio politiką.
Kaip teigiama straipsnyje, Vašingtonas neturi atsiriboti nei nuo Londono, nei nuo Berlyno. Apibrėžti Europos kryptį – tai apibrėžti šių dviejų valstybių kryptis. Jei tai pavyks, visa kita irgi kaip nors susitvarkys.
Dar, žinoma, yra Rumunija ir Lenkija – demografiniai ir geopolitiniai pietryčių bei šiaurės vakarų Europos centrai. Gegužę JAV įsteigė priešraketinės gynybos skydą Rumunijoje ir panašią sistemą ketina sukurti Lenkijoje.
Kad ir vykdomos NATO, tai išskirtinai JAV inicijuotos operacijos. Po „Brexit“ jos įgijo daug didesnę svarbą.
Nors oficialiai jų tikslas – sulaikyti Iraną, karinė parama Rumunijai ir Lenkijai aiškiai nurodo V. Putinui, kad, nepaisant Europoje kilusio politinio chaoso, prieš ES šalis ir NATO nares nukreipta agresijos ir destrukciniai veiksmai gali brangiai atsieiti.
Balandį Rumunijoje, prie Juodosios jūros, nutupdyti du JAV reaktyviniai naikintuvai F-22 kuriam laikui sustabdė Rusijos skrydžius virš regiono.
Be to, prisimenant Rusijos sukeltus įvykius Bulgarijoje ir Gruzijoje, darosi aišku, kad Rumunijos pakrantė – tinkamiausia vieta JAV karinio laivyno pajėgų platformai Juodojoje jūroje.
Panašiai, Lenkijos padėtis yra patogi tokiai platformai Baltijos šalyse, virš kurių taip pat pastebėta Rusijos orlaivių.
Tai tik pirmieji „Brexit“ sukelti padariniai. Bėgant metams Europoje jų rasis vis daugiau.
Politinių ir ekonominių kontinento problemų JAV neišspręs, bet ji gali apginti Vidurio ir Rytų Europos demokratiją ir padėti užtikrinti Eurazijoje pasiskirsčiusių pajėgų balansą.
Žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, galingos Europos valstybės susilpnėjimą reikėtų vertinti teigiamai. Bet geopolitiniu požiūriu tokios tendencijos reikia vengti ir JAV turi priimti jai metamus iššūkius.