Nors teroristinis išpuolis šį kartą ir buvo surengtas kitame pasaulio gale, jį suplanavęs ir įgyvendinęs asmuo deklaravo savo veiksmus ėmęs planuoti grįžęs iš kelionės po Prancūziją. Vyras teigė, jog jį įkvėpė Europos Sąjungoje pastaruoju metu garsiai girdimo radikalios dešinės sparno idėjos.
Sąsajų būta akivaizdžių ir 73 puslapių manifeste, parengtame šio baltųjų viršenybės propaguotojo, socialiniame tinkle „Twitter“ besivadinančio Brendonu Tarrantu. Manifestą įtariamasis žudikas paskelbė norėdamas paaiškinti, kodėl per penktadienio pamaldas Naujosios Zelandijos Kraistčerčo miesto mečetėse nušovė 49 besimeldžiančius musulmonus.
Nors didžioji dalis rasistinio dokumento skirta rasistinių memų aptarimui ir vidiniams juokeliais su bendraminčiais iš „8chan“ pokalbių platformos, jame taip pat gausu užuominų apie įvykius Europoje, asmenybes ir idėjas (pradedant pačiu dokumento pavadinimu). Pavadinimas „Didysis pakeitimas“ paimtas iš 2011 metais paskelbto Prancūzijos dešiniojo sparno intelektualo Renaud Camus darbo. Kaip teigia pats savo netradicinės orientacijos neslepiantis buvęs akademikas ir šios sąmokslo teorijos autorius, jo pagrindinė idėja gana paprasta: baltuosius katalikus europiečius be gailesčio išstumia kitų rasių žmonės.
R. Camus knyga „Le Grand Remplacement“ didelio susidomėjimo nesulaukė, jos kopijų nupirkta labai mažai, tačiau jos pagrindinė mintis, jog baltuosius prancūzus šalyje keičia masiškai iš buvusių kolonijų Šiaurės Afrikoje atvykstantys musulmonai, labai greitai tapo populiari radikaliosios dešinės politinių jėgų mantra.
Radikalios dešinės pažiūrų buvęs spaudos laisvės aktyvistas, galiausiai tapęs Prancūzijos Bezjė miesto meru, Robertas Ménard šiuo pavydžiu įvardija tai, kas šiuo metu vyksta jo regione. Tą patį yra sakęs dešiniųjų polemikas Ericas Memmouras, knygos „Le Suicide Français“ autorius, ir „Académie Française“, besirūpinančios prancūzų kalbos apsauga, narys Alainas Finkielkrautas.
Demokratai didžiojo pakeitimo teoriją smerkia kaip rasistinę ir neturinčią nieko bendro su mokslu. Nepaisant to, pati idėja, kurios pradžia galima laikyti XX amžiaus 4-ojo dešimtmečio rasinius mokslus ir antisemitinius nacių eros leidinius, ir po šiai dienai atrodo labai patraukli. Anot ekspertų, viskas dėl jos klaidinančio paprastumo.
Labai tikėtina, kad įtariamasis Kraistčerčo žudikas jau prieš kelerius metus taip pat buvo susipažinęs su bent jau šia idėja (galbūt, skaitė ir pačią knygą). Kaip rašoma jo manifeste, jis Prancūzijoje viešėjo 2017 metais – tais metais šalyje vyko rinkimai, o prieš juos radijo bangomis ir interneto bendruomenėse (kurioms jis pats ir priklausė) sklido prieš imigrantus nukreipta retorika. Patirtis Prancūzijoje ir akistata su „mitais“, kuriuos skaitė apie musulmonus, galėjo dar sustiprinti jauno vyro ryžtą žudyti.
„Daug metų girdžiu ir skaitau apie Prancūzijoje vykstančią ne baltųjų invaziją. Daugumą tų gandų ir istorijų iš pradžių vertinau kaip spalvų tirštinimą, bandymą prastumti konkretų politinį naratyvą. Bet pats atvykęs į Prancūziją supratau, kad tos istorijos ne tik teisingos, bet ir nepaprastai sumenkintos. Kiekviename Prancūzijos mieste, kiekviename Prancūzijos miestelyje pilna įsibrovėlių“, – rašė B. Tarrantas.
Jo formuluotės priminė siaubą, kurį 2017 metais prezidento rinkimų kampanijos metu sėjo radikalioji dešinė. Nors Prancūzijos radikaliosios dešinės lyderė Marine Le Pen viešai ir atmetė didįjį pakeitimą kaip „konspiracijos teoriją“, kai kurie jos sąjungininkai, tarp kurių ir dukterėčia Marion Marechal Le Pen, nebuvo tokie kategoriški. Likus metams iki rinkimų, naujesnioji Le Pen dalyvavo renginyje, kurio žvaigždė buvo pats jau minėtasis R. Camus. Ji dažnai viešai gynė idėją, esą, Prancūzija smarkiai rizikuoja per užsieniečius prarasti savo krikščioniškąją tapatybę. Vyresnioji Le Pen, kurią savo manifeste įtariamasis žudikas įvardija kaip „nacionalistę apsimetėlę, pernelyg minkštą savo deklaruojamoms pažiūroms“, rinkimų kampanijos metu taip pat po truputį artėjo prie tokios nuomonės, galiausiai balsavimą įvardydama „civilizuotu pasirinkimu iš dviejų“ – imigrantų gynėjų ir imigrantų nepageidaujančių.
Lieka neaišku, kiek atidžiai B. Tarrantas stebėjo Prancūzijos prezidento rinkimų kampaniją, jeigu tai darė išvis. Prancūzų pareigūnams dar reikia oficialiai patvirtinti jo lankymosi šalyje faktą. Kaip ten bebūtų, garsiai minimos idėjos – tiek didžiojo pakeitimo, tiek dar ekstremalesnis jo variantas baltųjų genocidas, labai lengvai rado kelią į angliškai kalbantį interneto pasaulį, o rinkimų metu virto memais. Taigi, jam įtaką padarė ir balsavimo baigtis: M. Le Pen pralaimėjo, kaip pats teigė, prieš baltuosius nusiteikusiam Emmanueliui Macronui. Pastarojo pergalė pavadinta lūžio tašku, paskatinusiu grįžus į Australiją imtis planuoti išpuolį.
Politikos mokslininkui Jeanui Yvesui Camus (jis neturi nieko bendro su didžiojo pakeitimo teoretiku) B. Tarrantas pirmiausia yra užkietėjęs baltųjų pranašumo skelbėjas. Tokią išvadą leidžia daryti pats manifesto tekstas: „Privalome užtikrinti mūsų žmonių ir baltųjų žmonių egzistavimą“. Pasaulio, kuriame baltieji arba arijai laikomi pranašesniais už kitus, vizija yra žymiai ekstremalesnė už Le Pen ar net Camus idėjas, ji kalba apie tamsiausiuose interneto užkambariuose užgimusį žudiką.
Nėra jokių abejonių, kad šiuo metu Europoje susiklosčiusi situacija tapo tiesioginiu įtariamojo žudiko įrankiu. Susižavėjimo kupinos užuominos apie britų fašistą Oswaldą Mosley‘į, neslepiamas žudiko iš Norvegijos Anderso Breiviko šlovinimas ir faktas, jog save vadina fašistu, leidžia daryti neraminančią išvadą – išpuolis Naujojoje Zelandijoje tiesiogiai susijęs su Europa.
„Tai idėjos, užgimusios Prancūzijoje, bet paplitusios toli ir plačiai. Dabar jos formuoja nemenkos dalies Europos politinį diskursą“, – teigia J. Y. Camus.