Kaip rašo apžvalgininkai, 4 000 žmonių pritardami plojo, kai A. Hitleris pasmerkė „bailius žydus, prikalusius prie kryžiaus pasaulio išvaduotoją“ ir prisiekė „nenurimti, kol žydai... negulės sutriuškinti ant žemės“. Vėliau žmonės giedojo kalėdines giesmes ir nacionalistų himnus prie Kalėdų eglės. Atėjusieji darbininkų klasės atstovai gavo labdaringų dovanų, rašoma thedailybeast.com straipsnyje.
Praėjusio amžiaus trečią ir ketvirtą dešimtmetį žinomi švenčių ritualai, nacionalistinė propaganda ir antisemitizmas vokiečiams nebuvo naujiena. Didėjant Nacių partijai ir plečiantis jos užmojams (1933 m. ji atėjo į valdžią), pasišventę propagandininkai toliau „nacifikavo“ Kalėdas. Kitaip pavadindami įprastas tradicijas, kurdami naujus simbolius ir ritualus, jie tikėjosi per populiarias šventes transliuoti pagrindinius nacionalinio socializmo principus.
Turint omenyje, kad valstybė kontroliavo privatų žmonių gyvenimą, nieko stebėtino, jog nacių pareigūnams pavyko paskleisti ir įdiegti savo Kalėdų versiją per besikartojančius radijo pranešimus ir straipsnius laikraščiuose.
Tačiau, kaip ir kiekviename totalitariniame režime, gali būti didelis skirtumas tarp viešai matomo ir privataus gyvenimo, tarp ritualų miesto aikštėje ir tarp to, kas vyksta namuose. Šio straipsnio autoriui buvo įdomu, kaip nacių simboliai ir ritualai prasiskverbė į šeimų šventes, toli nuo partijos lyderių žvilgsnių.
Dalis vokiečių atsilaikė prieš politizuotą mėgstamiausios vokiečių šventės pateikimą, bet daugelis priėmė „nacifikuotą“ šventę, kurioje buvo akcentuojama šeimos vieta rasinėje valstybėje, laisvoje nuo žydų ir kitų pašaliečių.
Viena ryškiausių privataus šventimo ypatybių nacių laikotarpiu buvo Kalėdų paskelbimas neopagoniška, Šiaurės Europos švente. Užuot koncentravusis į religinę šventės kilmę, nacių versijoje buvo švenčiamas tariamas arijų rasės paveldas.
Anot nacių intelektualų, buvo puoselėjamos tradicijos – žiemos saulėgrąžos ritualai, praktikuoti „vokiečių“ genčių, prieš priimant krikščionybę. Pavyzdžiui, degančios žvakutės ant eglutės priminė pagonių troškimą, kad po trumpiausios metų dienos sugrįžtų šviesa.
Mokslininkai atkreipė dėmesį į manipuliuojamąją šių ir kitų išgalvotų tradicijų funkciją. Tiesa, nėra priežasčių manyti, kad jos buvo nepopuliarios. Nuo 19 a. septinto dešimtmečio vokiečių istorikai, teologai ir rašytojai tvirtino, kad vokiečių kalėdiniai šventimai buvo ikikrikščioniškų pagoniškų ritualų ir populiarių liaudyje prietarų derinys.
Kadangi šios idėjos ir tradicijos turėjo ilgą istoriją, nacių propagandininkai be vargo pateikė Kalėdas, kaip pagoniško vokiečių nacionalizmo šventimą. Didžiulis valstybės aparatas (su nacių propagandos ir švietimo ministru) užtikrino, kad Trečiojo Reicho laikais viešumoje dominuotų „nacifikuotas“ Kalėdų šventimas.
Tiesa, du nacių Kalėdų versijos aspektai buvo gana nauji.
Pirma, – kadangi nacių ideologai laikė organizuotą religiją totalitarinės valstybės priešu, – propagandininkai siekė sumenkinti ar apskritai panaikinti krikščioniškus Kalėdų aspektus. Oficialiuose šventimuose galėjo būti minimas Dievas, tačiau didžiausia reikšmė buvo teikiama saulėgrąžai ir „šviesos“ ritualams, turėjusiems atspindėti pagonišką švenčių kilmę.
Antra, kaip galima spręsti iš 1921 m. A. Hitlerio kalbos, nacių kalėdiniai šventimai skatino rasistinį grynumą ir antisemitizmą. Iki naciams ateinant į valdžią 1933 m., šventinė propaganda apėmė ir bjaurius, atvirus išpuolius prieš Vokietijos žydus.
Po 1933 m. rėksmingas antisemitizmas daugiau mažiau dingo, režimui siekiant stabilizuoti nuo politinių nesantaikų pavargusios visuomenės kontrolę, nors nacių šventimuose vis dar buvo ignoruojami tie, kuriuos režimas skelbė antrarūšiais. Žiniasklaidoje figūravo šviesiaplaukių, žydraakių vokiečių šeimos prie Kalėdų eglutės – tai iliustravo rasinio tyrumo ideologiją.
Kalėdų laikotarpiu plykstelėdavo atviras antisemitizmas. Daugelis boikotuodavo žydų parduotuves. O ant vieno kalėdinių dovanų katalogo puikavosi šviesiaplaukės moters, pakuojančios dovanas, nuotrauka su prierašu, kad parduotuvė priklauso arijams.
Nedidelis, beveik banalus, tačiau daug sakantis pavyzdys. Nacių Vokietijoje net dovanų pirkimas galėjo iškelti antisemitizmą ir įtvirtinti žydų „socialinę mirtį“ Trečiajame Reiche.
Aiškiai norėta pasakyti – tik „arijai“ gali dalyvauti Kalėdų šventime.
Anot nacionalinio socializmo teoretikų, moterys, ypač motinos, buvo svarbiausia grandis, stiprinanti privataus gyvenimo ir nacistinės vokiečių valstybės „naujos dvasios“ ryšį.
Kasdieniai šventinio laikotarpio elementai – dovanų vyniojimas, namų puošimas, „vokiškų“ šventinių valgių gaminimas, šeimos švenčių organizavimas buvo siejami su sentimentalaus „šiaurietiško“ nacionalizmo kultu.
Propagandininkai skelbė, kad vokietės motinos, kaip vaidilutės, namų ir širdžių saugotojos“, pasitelkdamos Kalėdas galėtų atgaivinti vokiškų namų dvasią. Moteriškuose žurnaluose, „nacifikuotose“ kalėdinėse knygose ir nacių kalėdinėse dainose buvo aukštinami šeimos papročiai ir režimo ideologija.
Toks ideologinis manipuliavimas įgavo kasdieniškų formų. Moteris ir vaikus skatino gaminti namuose Odino saulės rato formos žaisliukus, kepti kilpos (vaisingumo simbolis) formos šventinius sausainius. Degančios žvakutės ant kalėdinės eglutės turėjo sukurti „pagoniškų dvasių magijos“ atmosferą.
Dainuojančios šeimos įkūnijo akytas ribas tarp privataus ir oficialaus šventimo.
Propagandininkai nepailsdami liaupsino „nacifikuotas“ kalėdines dainas, kurios pakeitė krikščioniškus motyvus režimo rasistinėmis ideologijomis. Garsiausia nacių kalėdinė giesmė „Kalėdų naktis“ buvo atspausdinta nacių dainų knygose, skambėjo per radiją, buvo atliekama daugybė viešų švenčių ir dainuojama namuose.