aA
Olandiškai rašantis persų rašytojas Kaderas Abdolah teigia nekenčiantis fundamentalistų ir teokratinio Irano režimo. Tačiau jis sako išaugęs ir iš jaunystėje puoselėtų kairuoliškų idealų apie tobulą santvarką, kurioje visi žmonės turi darbus ir kur medicina absoliučiai visiems nemokama.
Kaderas Abdolah
Kaderas Abdolah
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

„Tais laikais aš buvau pogrindinės kairiųjų partijos nariu, buvau prieš šachą ar, tiksliau, už laisvę. Tais laikais mūsų idealai buvo Che Guevara, Fidelis Castro, žavėjomės Sovietų Sąjunga, nes gi Iranas turėjo baisiai ilgą sieną Sovietų Sąjunga. Žodžiu, buvau labai stiprus kairysis. Dabar manau, kad kai kur klydome, bet mes vis tiek norėjome gerų dalykų arba tiesiog norėjome būti laisvi“, - interviu DELFI sakė iš Irano pasitraukęs rašytojas, savaitgalį viešėjęs Vilniaus knygų mugėje.

Kaderas Abdolah yra autoriaus slapyvardis, tikrais jos vardas – Hosseinas Sadjadi Ghaemmaghami. Teherano universitete K. Abdolah studijavo fiziką, tačiau prisijungė prie pogrindinio kairiųjų judėjimo, kuris buvo nukreiptas prieš JAV remiamą šachą Mohamedą Rezą Pahlavį.

Šalį sukrėtus 1979-ųjų metų islamo revoliucijai ir į valdžią atėjus ajatolos Ruhollah Khomeini vadovaujamiems islamistams, K. Abdolah 1988-aisiais per Turkiją pabėgo į Nyderlandus. Šioje šalyje K. Abdolah tapo rašytoju apie Iraną rašančiu olandiškai. Lietuviškai išleisti du K. Abdolah romanai: „Mečetės namai“ ir „Mano tėvo užrašų knygelė“.

- Dabartinis teokratinis Irano režimas, kaip suprantu, kelia jums alergiją, tačiau jis grįstas religija, todėl noriu paklausti, koks jūsų santykis su religija, islamu? Ar esate tikintis?

Kaderas Abdolah
Kaderas Abdolah
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

- Aš nesu tikintis, tačiau Biblija, Koranas ir Tora, mano nuomone, yra pačios puikiausios ir nuostabiausios knygos, kurias žmonija sukūrė. Tai tikrai stebuklai. Aš jas myliu. Ir tikrai pavyzdžiu pranašui Mahometui, Jėzui bei Mozei – jie tikrai įstabūs žmonės, padarė daug gerų ir blogų dalykų, tačiau būtent kaip žmonės.

Šie žmonės, labai panašūs į mane, jie padarė klaidų ir net tokių pačių, kokias darau aš. Būtent dėl šios priežasties man patinka apie juos skaityti, domėtis jų darbais, gyvenimais, meile ir jų klaidomis.

- Ar jums skauda širdį, kad Irane įsitvirtinęs teokratinis autoritarinis režimas savo veiklą grindžia Alacho vardu?

- Labai, tai labai skausminga. Man gėda dėl Irano režimo, jie yra diktatoriai ir aš jų nekenčiu. Tačiau viskas, ką jie daro, labai skiriasi nuo to, kas parašyta Korane. Koranas ir Biblija – tai itin senos knygos, Biblijai jau daugiau nei du tūkstančiai metų, Koranas parašytas apytiksliai prieš tūkstantį keturis šimtus metų. Negalima paimti knygos ir valdyti pagal tai, kas ten parašyta. Tai neįmanoma. Tai yra sena, puiki knyga – ją galima skaityti, tačiau negali valdyti šalies pagal ją.

Tačiau tie žmonės, kurie valdo Iraną, yra ne tiek pamišėliai, kiek naudojasi Koranu siekdami visuomenės paklusnumo. Aš jų nekenčiu. Nes jie pasinaudoja šiomis puikiomis knygomis, kad gautų pinigų ir įgytų galios. Galima sakyti, kad jie pagrobė ir įkaitais laiko 70 mln. žmonių savo pačių šalyje.

- Ar Irane turite likusių draugų? Bendraujate su jais?

- Taip, turiu. Šiais laikais internetu galima bendrauti su daug žmonių, aš taip bendrauju su savo draugais.

- Ar jie negalvoja apie pasitraukimą iš savo šalies, kaip kad padarėte jūs?

- Pasitraukimas ar pabėgimas iš šalies yra labai asmeniškas sprendimas. Tu apie tai negalvoji, tačiau staiga tu kažkokiu būdu sugalvoji bėgti ir tiek. Aš, tiesą sakant, nežinau, norėtų jie pabėgti ar nenorėtų, tačiau linkiu jiems žodžio laisvės, linkiu būti savimi. Šiuokart Irane tai neįmanoma.

- Būdamas jaunas prieš revoliuciją Irane jūs kovojote prieš šacho režimą, vėliau – prieš ajatolų valdymą. Kodėl buvote priešiškas abiems jiems?

- Mes kovojome prieš šachą, nes jis buvo Jungtinių Valstijų marionetė, jis buvo netikras šachas. Tuo laikotarpiu neegzistavo žodžio laisvė, mes negalėjome rašyti knygų, kritikuoti šacho. Taip, šiuokart aš esu prieš ajatolas, nes su jais tokios pačios problemos.

Tačiau niekas gi nežinojo, kad ajatolų režimas bus šimtą kartų blogesnis ir pavojingesnis nei šacho. Viskas pablogėjo šimtus kartų! Bet mes to nežinojome.

Mes tik norėjome žodžio laisvės, galimybės laisvai rašyti, ką nori – tačiau ir dabar to neturime, todėl tie režimai vienodi.

- Papasakokite apie gyvenimą Irane prieš R.Khomeini režimą?

Kaderas Abdolah
Kaderas Abdolah
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

- Gyvenimas buvo toks pat kaip kad jūsiškis Vilniuje. Mes tikrai buvome laisvi, tačiau laisvė buvo paviršutinė. Moterys galėjo dėvėti, ką norėjo, jos nešiojo mini sijonus, buvo galima regėti daug ir didelių iškirpčių. Buvo filmai, kino teatrai, muzika. Tačiau visa tai buvo laisvė, be laisvės kritikuoti šachą. Jeigu tu norėjai išsakyti kokią nors skirtingą nuomonę, tai buvo neįmanoma.

Mes turėjome teisę sakyti, kad šachas yra puikus valdovas ir kaip mes jį mylime, bet jeigu norėdavai parašyti kritišką straipsnį, tai buvo neleidžiama. Įsivaizduokite: leidžiamas laikraštis, bet jis šacho, turime partijas, bet jos palaiko tik šachą, moterys buvo laisvos, tačiau tik tos, kurios pritarė šacho politikai.

Tad jeigu tu norėdavai įkurti nuo šacho nepriklausomą ar opozicinę partiją, tai buvo nelegalu.

- Bet jūs pats priklausėte kairiųjų judėjimui?

- Tais laikais aš buvau pogrindinės kairiųjų partijos nariu, buvau prieš šachą ar, tiksliau, už laisvę. Tais laikais mūsų idealai buvo Che Guevara, Fidelis Castro, žavėjomės Sovietų Sąjunga, nes gi Iranas turėjo baisiai ilgą sieną Sovietų Sąjunga. Žodžiu, buvau labai stiprus kairysis.

Dabar manau, kad kai kur klydome, bet mes vis tiek norėjome gerų dalykų arba tiesiog norėjome būti laisvi.

- O kaip yra dabar? Ar vis dar žavitės tuometiniais herojais, idealais?

- Turite suprasti, kad tais laikais tai buvo labai modernu. Žavėtis C. Guevara ar F. Castro buvo labai populiaru, nes tai buvo nauja. Tai buvo tas pats kas Lady Gaga dabar. Jie buvo tarsi mūsų kartos lady gagos. Mes manėme, puiku, kad leidžiama muzika ir yra kitų gerų dalykų, bet jautėme, kad politinis gyvenimas svarbesnis nei muzika ir malonumai.

Sovietų Sąjunga tuomet buvo labai svarbi, atrodė galinga, galinti padėti.

- Tačiau ar tikite visais šiais idealais dabar?

- Ne, viskas dingo. Tais laikais viskas atrodė gražu, bet dabar tai net nebesvarbu. Dabar esame pastatyti prieš kitus iššūkius. Tačiau tais laikais tai buvo svarbu. Šiuo metu esu rašytojas ir visa buvusioji patirtis man pasitarnauja. Labai džiaugiuosi, kad visa tai patyriau, nes rašytojui tai įkvėpimo šaltinis.

Tikrai nemanau, kad nepadariau klaidų, bet buvo ir daug vilties, energijos, kitų gražių dalykų. Mes gi norėjome, kad visi gyventojai būtų pamaitinti, kad visi turėtų darbą. Ir tai buvo gražu, idealai patys savaime nėra neteisingi. Buvau jaunas žmogus, studentas, norėjau visiems surasti darbą, norėjau, kad medicina visiems būtų nemokama. Tai nebuvo neteisinga. Sakyčiau, kad taip, Sovietų Sąjungos politika buvo neteisinga, bet, manau, mano idealai buvo teisingi.

- Kaip jūs apsisprendėte pabėgti? Ar tai sunkus apsisprendimas?

Kaderas Abdolah
Kaderas Abdolah
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

- Oi, tai labai sudėtingas procesas. Tu negali vieną dieną apsispręsti ir sakyti – dabar bėgu. Tiesą sakant, pats žmogus nelabai priima tokį sprendimą, sprendimą priima kūnas ir mintys. Vieną dieną suvoki, kad tu tiesiog nebegali miegoti. Atrodo, viskas gerai, problemų nėra, bet kažkodėl neišeina užmigti, sukasi mintys, esi kaip obuolys, nukritęs nuo obels. O obuolio nebeprilipdysi.

Aš jaučiausi maždaug taip. Aišku, tai buvo pavojinga, bet apie tai negalvojama.

Manau, kad tokia būsena gali ištikti net ir laisvos šalies pilietį, ji gali ištikti lietuvius. Vieną dieną suvoki, kad turi išvykti.

- Manote, kad toks pat jausmas kamuoja žmones, kurie, pavyzdžiui, nusprendžia išvykti iš Lietuvos dėl ekonominių priežasčių, ieškodami geriau apmokamo darbo?

- Manau, kad nesvarbu, dėl kokios priežasties palieki savo šalį, jeigu tu išvyksti – tai susiduri su tokiais pat sunkumais, su kuriais susiduria kiti emigrantai. Turi mokytis naujos kalbos, prisitaikyti prie naujos kultūros, turi užmegzti kontaktą, susirasti šeimą, darbą... Viskas tas pats.

Skirtumas tik tas, kad paliekant šalį dėl politinių priežasčių, tu nebegali į ją sugrįžti, o kai dėl ekonominių – galimybė grįžti egzistuoja.

- Kiek buvo sunku pritapti naujoje šalyje – Nyderlanduose?

- Na, kasdienis gyvenimas nesukelia didelių problemų, tačiau didžiulis iššūkis buvo rašyti olandiškai. Va, čia tikrai reikia prisitaikyti: pritaikyti savo charakterį, mąstymo būdą, žodyną. Tai buvo labai gražu ir labai sunku bei rizikinga. Rašytojas, pakeitęs savo rašymo kalbą, niekada nežino, ar sulauks sėkmės, nes jam reikia pasiekti skaitytoją, kuriam ši kalba galbūt gimtoji.

- Ar pasitaiko atvejų, kad skirtingų kultūrų ar tautų žmonės skirtingai suvoktų jūsų knygas?

- Mano knygos verčiamos į daugelį kalbų, aš daug keliauju ir bendrauju su skaitytojais, tačiau tai, ką jie pasakoja apie savo jausmus, yra labai panašu. Galbūt taip yra todėl, kad savo knygose aš paliečiu esminius skaitytojams rūpimus klausimus – religiją, meilę, mirtį, gimimą, pavojų, pasaulio grožį. Žmonės tai supranta.

- Ar jūsų šeima, giminės nukentėjo dėl jūsų pabėgimo iš Irano?

- Mano mama, tiesą sakant myli dabartinį Irano režimą, ji meldžiasi už juos ir, tiesą sakant, yra tokia ne vienintelė. Ji pasakė, kad jos sūnus klydo, kad yra nereligingas. Tačiau jie įgrūdo į kalėjimą mano seserį, nužudė sūnėną. Mano mama, nors ir pyksta dėl to, vis tiek sako, jog klystame mes.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Tūkstančius žmonių Lietuvoje sukrėtęs gaisras slepia protu nesuvokiamas klaidas (8)

Alytaus padangų gaisre kovojusių ugniagesių sauga, sveikata ir darbo sąlygomis nebuvo tinkamai...

Vartojate pieną ir jo produktus? Mokslų daktarė įvardijo, kuo rizikuojate (85)

Pieno produktai jau daugiau nei 8 šimtmečius vartojami žmogaus mityboje. Dėl savo sudėties,...

Liuksemburge gyvenanti lietuvė apie motinystę svetur: čia vaikai į darželį vedami ir su temperatūra (5)

DELFI tęsia pasakojimus apie mamas, kurios nebijo keliauti su vaikais. Savo patirtimi ir patarimais...

Kokių darbuotojų ir už kiek ieško geriausi Lietuvos darbdaviai (86)

Darbo skelbimuose darbdavių rašoma eilutė – „laiku mokamas atlyginimas“ – kandidatams kelia...

Atrėžė bijantiems „trikojų“: 16-oje šalių įspėjamųjų ženklų nėra, nenusižengiantiems jų ir nereikia (203)

Netrukus po mobiliųjų greičio matavimo įrenginių darbo pradžios vairuotojai sujudo –...

Trumpas skelbia „taikos planą“ Artimiesiems Rytams, Izraelis jau stiprina karinę parengtį pasiūlė įkurti Palestinos valstybę (47)

Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas pristato ilgai atidėliotą „ taikos planą...

Tarp studentų verda diskusijos: kaip bus užtikrinama, kad koronavirusas neplis Lietuvos universitetuose? (1)

DELFI redakcija gavo laišką iš studento, kuris, kaip pats sako, ne vienas nuogąstauja: kas bus...

„Neptūnas“ pralaimėjo žūtbūtinį mačą ir prarado galimybes patekti į kitą etapą (5)

FIBA Čempionų lygoje Klaipėdos „Neptūnas“ (5/8) svečiuose po dramatiškos kovos 76:69...

Aurimas Šidlauskas

Perdėti moterų lūkesčiai vyrams

Kodėl dalis moterų įsitikinusios, kad dabartiniai vyrai nesupranta jų poreikių ir yra niekam...

Plastikos chirurgas – apie raukšlių priešą botulino toksiną: kada galima pradėti leistis ir kada jau per vėlu? DELFI TV laida „Stiliaus DNR“ (2)

Botulino toksino injekcijos vis dar yra viena dviprasmiškiausiai vertinamų procedūrų Lietuvoje....