Kandidatų įžvalgos – realių problemų karikatūra
H. Clinton ir jos rėmėjai pritaria pastaruosius aštuonerius metus B. Obamos vykdytai politikai ir teigia, kad Amerikos kariniai pajėgumai tebėra dideli ir kad, esant reikalui, jų pakaktų apsiginti nuo tiesioginių grėsmių. Demokratų kandidatės stovykla apskritai nelinkusi kalbėti apie tas sritis, kuriose nacionalinės gynybos klausimas yra opus. Besirūpindama B. Obamos palikimu ir mėgindama užsigydyti intensyvioje pirminėje kovoje patirtus nudegimus, H. Clinton renkasi išlaikyti status quo.
Kitoje spektro pusėje – respublikonų vėliavnešys D. Trumpas, teigiantis, kad amerikiečių karinė galia yra „tragedija“ ir kad iš jos nebėra jokios naudos. Nors nei karybos reikalų problemos masto, nei reikšmės šis kandidatas niekada nenagrinėjo, jis įsitikinęs, kad yra pats vienas pajėgus amerikiečių karybą – kaip ir daugelį kitų dalykų – vėl padaryti didžią.
Pasak gynybos eksperto R. Zakheimo, šios tarpusavyje nesuderinamos nuomonės ir įžvalgos, kaip ir daugelis kitų klausimų šiuose rinkimuose, suteikiančių kandidatams progą „pasikapoti“, yra ne kas kita, o realių problemų, su kuriomis susiduria JAV nacionalinis saugumas, karikatūra.
Nualintai kariuomenei būtinos reformos
Priešingai negu teigė D. Trumpas, tragedija yra ne Amerikos karinė galia, o veikiau už ją atsakingi politiniai lyderiai. Baltųjų rūmų užsispyrimas kontroliuoti kiekvieną karinės strategijos elementą, neracionalaus pajėgų kiekio panaudojimas ir pernelyg suvaržančių įsitraukimo taisyklių taikymas kartu su nuolatiniu raginimu išlaikyti gynybai ir vidaus reikmėms skiriamų išlaidų pusiausvyrą – kariuomenę visa tai paprasčiausiai nualino. Nualino ją tušti politiniai priesakai nugalėti priešą, kai išteklių skiriama tiek, kad reikia džiaugtis, jei bent nepralaimima.
Nepajėgdami įtikinti nei partijų lyderių, nei kandidatų investuoti į karinę galią, kuri būtina, norint pranokti priešininkus (ne tuščiažodžiaujant, o imantis veiksmų), šalies gynybos reikalų specialistai tiek Kongrese, tiek Gynybos departamente mato vienintelę išeitį – reformuoti Pentagoną. R. Zakheimo įsitikinimu, nereikia stebėtis, kad H. Clinton šiai minčiai neprieštarauja.
Gynybos departamento reforma – amžina problema, kažkaip vis išsprūstanti abiejų partijų išmintingiausiems reikalų sprendėjams iš rankų. Reforma – teoriškai – yra vienintelis būdas pažaboti biurokratiją, pradėti veiksmingai naudoti finansinius išteklius ir padidinti kariuomenės pasirengimą bei produktyvumą. Tačiau, pasak specialisto, nors šie tikslai išties žavūs, jie visiškai netinkami spręsti rimtas struktūrines problemas, su kuriomis šiandien susiduria kariuomenė.
Pasak R. Zakheimo, karybos srityje Amerika visų pirma turėtų siekti modernizuoti ir plėsti savo karinius pajėgumus, idant būtų pajėgi atgrasyti tokias revoliucingai nusiteikusias jėgas kaip Kinija ir Rusija, atkurti savo pajėgų pasirengimą dalyvauti tiek kovoje su terorizmu, tiek kituose karo veiksmuose ir parengti strategiją, kuri iš tikrųjų padėtų nugalėti „Islamo valstybę“.
Kitaip tariant, Amerikai trūksta karinio pajėgumo, kuris padėtų atgrasyti priešą ir nuraminti sąjungininkus trijuose pagrindiniuose pasaulio regionuose. Nepaisant aukščiausio rango kariuomenės atstovų prašymų pagaliau padėti ir įspėjimų, kad, nesprendžiant problemų, padariniai gali būti labai skaudūs, administracija išvardytų permainų įgyvendinti neskuba.
Netvarka karybos srityje gali brangiai atsieiti
Pasak R. Zakheimo, nereikėtų per daug tikėtis, kad po rinkimų požiūris pasikeis. Status quo pozicijos besilaikanti H. Clinton stovykla neatsižvelgia į raginimus vykdyti kariuomenės pertvarką ir tikina, kad nuogąstavimai dėl galimos liūdnos baigties yra pernelyg sutirštinti, o dabartinis kariuomenės pajėgumas – pernelyg nuvertintas. H. Clinton teigimu, siekiant užtikrinti Amerikos karinį pranašumą, būtinas „iš anksto nustatytas finansavimas“. Ši sąlyga, be abejo, būtina, pritaria gynybos ekspertas, tačiau ji nepakankama.
D. Trumpas – priešingai negu H. Clinton – mato, kad pasaulis kariauja, tačiau neturi nė menkiausio supratimo, kaip Jungtinės Valstijos galėtų padėti užgesinti įsiplieskusias liepsnas. Apie JAV kariuomenės galios atkūrimą jis kalba neturėdamas jokio plano, kaip pašalinti esamas bėdas. Spaudžiamas pateikti strategiją, jis mėgina griebtis B. Obamos administracijos politikos elementų, dėl kurių įsiplieskia daugiausia visuotinį nestabilumą dar labiau įkaitinančių liepsnų, atstumdamas sąjungininkus ir pataikaudamas priešininkams. O pats ėmęsis strateguoti, kaip, pavyzdžiui, branduolinių ginklų klausimu, visu gražumu parodo, kad neturi nei temperamento, nei nuovokumo, nei supratimo, reikalingo vyriausiajam kariuomenės vadui.
Apibendrindamas gynybos ekspertas R. Zakheimas daro išvadą, kad nė vienas iš kandidatų nėra pasirengęs nei pasirūpinti reikiamomis investicijomis, nei imtis politinių pokyčių, būtinų siekiant užtikrinti Amerikos kariuomenės pajėgumą atremti ir nugalėti šaliai nuolat kylančias grėsmes. Galbūt taip jiems tiesiog patogiau, o gal jie apakinti savosios ideologijos. Iki rinkimų likus vos porai mėnesių darosi aišku, kad šaliai lemta turėti vadovą, nenorintį arba nesugebantį koreguoti krypties. Pasak R. Zakheimo, tai ne vienintelis pavyzdys to, kaip didžiai nuviliantys yra šie rinkimai, tačiau, skirtingai negu kitose srityse, netvarka karybos srityje gali sukelti šaliai itin skaudžių padarinių.