Ką Europos politikai iš tiesų galvoja apie Borisą Johnsoną

Bet grumtynėms dėl „Brexit“ užtemdant visa kita ir Jungtinei Karalystei ruošiantis, kaip numatyta, pasitraukti iš Europos Sąjungos po mažiau nei penkių savaičių, jie klausia savęs: ar B. Johnsonas iš tiesų yra tas žmogus, su kuriuo jie galėtų bendradarbiauti.

Pokalbiai su Europos politikais ir pareigūnais piešia savotišką B. Johnsono portretą – žmogaus–mįslės ir, daugelio manymu, prieštaringos asmenybės. Jie mato žmogų, kuris, priešingai nei jo bendraamžiai britai, kalba keliomis užsienio kalbomis ir tiksliai žino, kaip veikia Briuselio ES biurokratijos mechanizmas.

Apie laisvąją prekybą ir Rusiją jis gali kalbėti pagal tą patį scenarijų kaip ir jie, – nepalyginti su populistine retorika, kurią jie girdi iš Baltųjų rūmų. Ir vis dėlto, tarkim, itin aktualiu šių dienų klausimu – Irano, – jis linksta veikiau prie D. Trumpo požiūrio.

Perprasti, kas iš tikrųjų yra Borisas Johnsonas, regis, beveik neįmanoma. Nors kai kurie pareigūnai, glaudžiai dalyvaujantys „Brexit“ derybose, mano, kad šio žmogaus nenuspėjamumas gali padidinti jo šansus išpešti pergalę; vis dėlto kiti laikosi nuomonės, kad toks jo būdas gali atgrasyti kitus lyderius.

Kas iš jų teisus, gali paaiškėti netrukus.

B. Johnsono laukė lemiamas jo dar nepasiplunksnavusios premjerystės išbandymas Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos posėdžiuose: įtikinti Europos lyderius, tokius kaip Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, bendradarbiauti su juo siekiant pakeisti „Brexit“ sutartį nauja formuluote, kurios jie nepripažino daugiau nei dvejus metus.

Iš šalies atrodytų, kad ataka asmeniniu žavesiu, kurią B. Johnsonas pradėjo atsikraustęs į Dauningo gatvę, veikia.

A. Merkel, susitikusi su juo Berlyne, negailėjo jam šiltų žodžių.
E. Macronas su savo žmona Brigitte plyšo juokais, kai jis pasitelkė charakteringą save menkinantį humorą, kai Didžiojo septyneto (G7) viršūnių susitikime, vykusiame rugpjūtį Bjarice, išlipęs iš automobilio patraukė kita kryptimi.

Net airių premjeras Leo Varadkaras, nors mūšyje dėl „Brexit“ yra jo kone didžiausias priešininkas, paskelbė, kad jųdviejų susitikimas Dubline buvęs draugiškas. Dabar jie apsikeičia telefono žinutėmis.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas pagyrė B. Johnsono rimtus įsipareigojimus pasaulinės svarbos klausimais.

Vienas ES pareigūnas B. Johnsoną apibūdino kaip gabų ir racionalų politiką, kitas kalbėjo apie vieną iš jo nuginkluojančių bruožų, tai yra jo susitaršiusią šukuoseną, – anot pareigūno, jis sąmoningai sutaršo savo šviesius plaukus prieš susitikimus.

Jo pokalbiai Bjarice, regis, apibendrino ten tvyrančią nuotaiką: E. Macronas nuoširdžiai kvatojo, kai B. Johnsonas entuziastingai pasakojo prancūziškai apie savo patirtus nuotykius, užsimanęs išsimaudyti šalia G7 susitikimo vietos.

Pasitikėjimo klausimas

Ir vis dėlto nuo pat 2016 metų, jis laikomas „Brexit“ veidu, ir Europos lyderiai supranta su tuo neatsiejamą bagažą. Jie baiminasi, kad tai pastūmės link visiškai kitokios Jungtinės Karalystės formavimo: šalies su ultra žemais mokesčiais, nereguliuojamo prieglobsčio, valstybės, kuri galėtų eiti ranka rankon su D. Trumpu, jei ekonominiu požiūriu tai būtų naudinga, ir kuri veikiau išeitų iš bloko be sutarties, jei politiniu požiūriu toks scenarijus būtų parankus B. Johnsonui.

Kad ir kokia buvo geranoriška bei konstruktyvi vasaros derybų dvasia, pareigūnai teigia, kad jo veiksmai toli gražu neatitinka jo žodžių.

Kai atrodė, kad šie susitikimai suteikė impulsą prisilpusioms „Brexit“ deryboms, jo vyriausiasis pasiuntinys atvyko į Briuselį prašydamas išbraukti kai kuriuos punktus, suderėtus vadovaujant jo pirmtakei Theresai May dėl prisiderinimo prie ES standartų, o tai reikštų, kad pasiekti būsimą prekybinį susitarimą būtų daug sunkiau, o Jungtinė karalystė nutoltų dar labiau.

Ir čia kyla klausimas dėl pasitikėjimo. B. Johnsono sprendimui sustabdyti britų parlamento darbą tokiu svarbiu metu daug kas nepritarė, ypač Berlyne, kur vyriausybė, nuo pat tada, kai prasidėjo „Brexit“ procesas, ypač nerimavo dėl to, kaip Jungtinės Karalystės atsiskyrimas nuo ES atsilieps demokratinėms ir teisminėms normoms.

Vieno Vokietijos pareigūno teigimu, neįsivaizduojama, kad A. Merkel būtų galėjusi pasielgti panašiai, kai mėgino įtikinti Vokietijos parlamentą pritarti paramos paketui Graikijai, drebinant euro zonos skolų krizei.

Per B. Johnsono ir A. Merkel susitikimą, britų premjeras nė žodeliu neužsiminė apie savo svarstymus stabdyti parlamentą. Ir tai pakenkė jųdviejų santykiams.

Problemos dėl aljansų kūrimo tuo nesibaigia. Anot diplomatų, Jungtinės Karalystės santykiai su dviem tradicinėmis sąjungininkėmis, Nyderlandais ir Lenkija, tapo įtempti.

Jų nuomone, B. Johnsonas turbūt labiau susitelkė ties A. Merkel ir E. Macronu nei kitomis svarbiomis lyderėmis. O atsižvelgus į tai, kad visos 27 ES vyriausybės privalo vieningai pritarti savo „Brexit“ pozicijai, tokie strateginiai B. Johnsono veiksmai gali būti klaida.

Pasak vieno ES pareigūno, skirtumas nuo situacijos, kai valdė Th. May, yra tas, kad jie ja pasitikėjo, nors ir nemanė, kad britų premjerė turi pakankamą parlamento paramą susitarimui pasiekti.

Šiuo atveju, kai paradui vadovauja B. Johnsonas, kuris nėra įkėlęs kojos į Briuselį nuo tos dienos, kai tapo premjeru, jie ne tik nemano, kad jis pasieks „Brexit“ susitarimą per parlamentą, – jie juo nepasitiki.