Šiaurės Korėjoje režimo vadovas Kim Jong Unas laikomas kone dievu, tad viešai juo sudvejoti yra neįsivaizduojamas dalykas. Piliečiams teigiama, kad vadas viską žino, jie mokomi įskųsti disidentus, net jei tai būtų jų pačių artimieji.
Turgaus prekeivė Sun Hui (vardas pakeistas) puikiai žino, kad kalbėdama rizikuoja gyvybe.
„Žmonės daugiausia kritikuoja Kim Jong Uną dėl to, kad šis verslauja, – aiškina ji visuomenės nepasitenkinimą. – Kalbama, kad jis elgiasi taip pat kaip mes, bet susigrobia mūsų pinigus. Tas nykštukas apsukriai susiurbia turtą lyg mažas vampyras.“
Keletą mėnesių žurnalistai per slaptą informacijos tinklą kalbino paprastus šiaurės korėjiečius. BBC pasirūpino, kad pašnekovų tapatybės išliktų paslaptyje. Jei režimas išaiškintų tikrąją Sun Hui tapatybę, jai grėstų griežta bausmė: įkalinimas kurioje nors sunkiųjų darbų stovykloje, o gal net mirties nuosprendis. Kartais su nuteistuoju į kalėjimą išsiunčiamos trys jo šeimos kartos.
Sun Hui gyvena su vyru ir dviem dukterimis. Jei prekyba einasi gerai, šeima valgo triskart per dieną. Pirkėjų srautui sumažėjus ryžius tenka maišyti su kukurūzų miltais.
Žmonėms leidžiama užsidirbti
Turgavietėje, kur moteris dirba, prekiaujama įvairiais dalykais, pavyzdžiui, gatvės maistu, drabužiais, kontrabandiniais elektroniniais prietaisais. „Daily NK“ svetainės duomenimis, nuo šių turgaviečių tiesiogiai arba netiesiogiai priklauso daugiau kaip 5 mln. žmonių. Ši Seule įsteigta žiniasklaidos organizacija pasakoja apie gyvenimą Šiaurės Korėjoje ir padėjo laidai „Victoria Derbyshire“ parengti pasakojimą pasitelkusi savo informatorių tinklą Šiaurės Korėjoje.
Turgaviečių prekyba Šiaurės Korėjoje tiesiogiai prieštarauja valdžios deklaruojamoms bekompromisėms komunizmo idėjoms, bet leidžia gyventojams prasimaitinti, nes maisto davinių sistema beveik neveikia ir šalį spaudžia ekonominės sankcijos. Valdžia negali sau leisti dar vieno „Sunkiojo žygio“ – būtent taip buvo pavadintas XX a. paskutiniojo dešimtmečio viduryje šalį ištikęs badmetis, per kurį mirė daugiau kaip milijonas žmonių.
Sun Hui sako, kad vis daugiau vietos gyventojų apie Kim Jong Uną atsiliepia teigiamai, nes šis neliečia turgaviečių ir „pernelyg nevaržo mūsų, kad ir ką darytume“.
Tarptautinių santykių atšilimas?
Turgavietėse, kuriose kartais stovi šimtai prekystalių, susidaro palanki aplinka liežuvauti ir skleisti gandus. „Turguje girdėjau, kad atvyksta JAV prezidentas, – sako Sun Hui. – Žmonės beveik nieko nežino apie šį susitikimą, bet Amerika nepatinka niekam. Žmonės kalba, kad mes skurdžiai gyvename dėl to, kad Amerika mus padalijo ir atskyrė [nuo Pietų Korėjos]. Bet pastaruoju metu reikalai keičiasi. Kalbama, kad turėtume sutarti su pietumis. Pastaruoju metu sakoma, kad jei norime gyventi geriau, turėtume susitaikyti su Amerika.“
Tai svarbios permainos. Šis vidinis atšilimas Vakarų atžvilgiu ir spėjamas tunelių užvertimas branduolinių bandymų aikštelėje (vertinamas kaip režimo geranoriškumo ženklas) rodo, kad Kim Jong Unas gerokai labiau linkęs susitaikyti su JAV.
Šiaurės Korėjos vado ir JAV prezidento Donaldo Trumpo susitikimas atšauktas, bet esama ženklų, kad jis dar gali įvykti.
Darbo stovyklų siaubas
Šiaurės Korėjos kariškis Cholas Ho sako norįs tik „gerai gyventi be pavydo iki mirties, be ligų“. Tokios paties likimo jis tikisi ir savo tėvams bei vaikams.
Cholas Ho (vardas pakeistas) su „Victoria Derbyshire“ irgi kalbėjo slapta. Jis teigia, kad šalyje daug nepasitenkinimo, žmonės „skundžiasi dėl kasdienio gyvenimo. Valstybės saugumo departamentas sulaiko gyventojus vien dėl to, kad jie netinkamai kalba. Kartais žmonės tiesiog dingsta, bet pastaruoju metu tokių atvejų sumažėjo.“
Žmonės, apie kuriuos kalba Cholas Ho, dažnai atsiduria pataisos stovyklose, kur, kaip pranešama, sulaikytieji kankinami ir verčiami išsikasti kapus, o viena iš bausmių yra prievartavimas. „Amnesty International“ duomenimis, kai kuriose stovyklose laikoma net 20 tūkst. kalinių.
Sun Hai sako, kad ten, kur ji gyvena, valdžia sulaiko daug žmonių.
Cholo Ho nuomone, kai kurie gyventojai į stovyklas siunčiami vien dėl to, kad saugumo departamento pareigūnai „suklastoja įkalčius norėdami parodyti, jog gerai atlieka savo pareigas. Jie priverčia žmones prisipažinti norėjus bėgti į Kiniją, o paskui juos įskundžia.“
Pavojingi filmai
10 metų sunkiųjų darbų stovykloje galima gauti vien pažiūrėjus iš užsienio atvežtų filmų ar serialų. Režimas uoliai kovoja su užsieninės žiniasklaidos vartojimu, nes ši silpnina valdžios antivakarietišką propagandą, bet daug medžiagos į šalį atkeliauja per Kiniją USB laikmenose arba suklastotuose DVD diskuose.
„Žinoma, populiariausi korėjietiški [Pietų Korėjos] gaminiai, – sako Sun Hui, pripažįstanti, kad kartais naktimis žiūri korėjiečių serialus ir užsieninius filmus. – Tačiau su jais griežtai kovojama. Esu girdėjusi, kad sučiuptiesiems tenka sumokėti nemenką kyšį, bet žmonės vis tiek nori juos žiūrėti. Juos lengva suprasti ir žmonėms įdomu, kaip gyvena pietų korėjiečiai.“
Tačiau nors vis daugiau šiaurės korėjiečių turi galimybę pamatyti išorinį pasaulį, daugelis nežino, kaip pasaulis mato juos. Cholas Ho pripažįsta nė nenutuokiantis, kaip išorinis pasaulis vertina tokius piliečius kaip jis. Jam yra tekę bendrauti tik su šiaurės korėjiečiais. Bet kariškis tvirtina, kad „nepaisant visų sunkumų, čia gyvena geri žmonės. Sakoma, kad kaimynas geriau nei pusbrolis. Jei kas nors nutinka kaimynui, einame jo aplankyti.“
Kai kurie ryžtasi bėgti į Pietų Korėją
Tam tikrose šalies vietose gyventojai rizikuodami gyvybe per Kiniją bėga į Pietų Korėją. Per pastaruosius kelerius metus pabėgėlių sumažėjo, daugiausia dėl to, kad sustiprinta sienos apsauga ir pasirašyta visuotinai kritikuojama sutartis su Kinija grąžinti šalyje sulaikytus šiaurės korėjiečius.
Atokiau nuo valstybės sienų, kur gyvena Sun Hui, pabėgėlių ne itin daug. Bet jiems išvykus niekas atvirai nekalba apie Pietų Korėją.