Visa tai – sukramtyti, masiniam vartojimui paruošti turistiniai ar knyginiai vaizdiniai. O ar turi šį tą panašaus patys japonai, žvelgdami į Europą?

Amerikos kultūra – pernelyg pažįstama

Prieš porą dešimtmečių keliautojai iš vadinamųjų Vakarų stebėdavosi, kiek daug Japonijoje amerikietiškos kultūros. Ant kiekvieno kampo – po McDonaldą, į kalbą skverbiasi tuntai angliškų žodžių (neatpažįstamų anglakalbiams dėl specifinio akcento), visi, iš išorės žiūrint, eina iš proto dėl Holivudo filmų ir nori būti panašūs į mėlynakes užsienio žvaigždes. Tipiška diagnozė, kurią išrašydavo tokie stebėtojai, būdavo globalizacija. Esą ilgą laiką užsidariusi, Japonija pagaliau tapo atvira užsienio įtakoms ir kartu su kitomis valstybėmis įsiliejo į katilą, kuriame lieka kai kurie mieli tautiniai atributai, tokie kaip suši, bet iš principo visos kultūros ima kalbėti angliškai ir šlamšti mėsainius. Kartais būdavo spėliojama, ar tradicijos Japonijoje nyksta, ar išlieka, dažniausiai pasiliekant prie pastarosios nuomonės – tradicijos išlieka nepaisant globalizacijos.

Taip vertinant Japonijos santykį su per Antrąjį pasaulinį karą ją nugalėjusiomis ir trumpam okupavusiomis JAV kai kas pražiūrima. Tiesa, kad ne tik japonams, bet ir nemažai daliai pasaulio globali JAV kultūros rinkodara įdiegė JAV kaip ultramodernios valstybės, diktuojančios pasaulio madas, įvaizdį. Būti kultūriškai proamerikietiškam – tai būti šiuolaikiškam ir madingam, išsilaisvinti iš esą senovinių tradicijų.

Tačiau taip mąstant dažnai nepastebima, kad pati tradicijos sąvoka, kuri yra plačiausiai vartojama, yra XVIII–XIX a. Europos kūrinys, socialinių mokslininkų išradimas, kuriuo siekta suklasifikuoti, surūšiuoti ir užšaldyti kultūras, jas priešpriešinant universaliai modernybei, kuri tuoj tuoj ateis ir bus grindžiama protu bei racionalumu. Tikrovė yra tokia, kad kultūros nuolatos keitėsi, mainėsi ir bendravo tarpusavyje. Užšaldytos jos ir liko tik tyrinėtojų ir jais sekusių rašytojų bei skaitytojų vaizduotėje. Kultūrinius mainus, kuriuose nematoma nieko pavojinga išlikimui, puikiai atskleidžia japonų maistas. Tradiciniu laikomas patiekalas tempura kilo iš ryšių su portugalais viduramžiais, o dabartiniuose makdonalduose esantys žuvies ir net ryžių produktai rodo, kaip į vietinį audinį įaudžiamos užsieninės gijos.

Kaip tik dėl tokio ištirpimo šiuolaikinėje japonų kultūroje susižavėjimu JAV, atrodo, jau persisotinta. Nieko jau nenustebins nei anglų kalbos mokėjimas (nors jis toli gražu nėra visuotinis net tarp jaunimo), nei angliškų filmų žiūrėjimas, nei gyvenimo JAV patirtis. Anglų kalba įsiskverbė visur: keistai sudėliotų žodžių gausu ant marškinėlių, angliškai pranešami visi traukinių stotelių pavadinimai, mirguliuoja užrašai ir skelbimai.

Japonai anglų kalbos savo vaikus moko labai anksti, tikėdamiesi, kad vaikai ištaisys vyresniosios kartos klaidas. Mokytis (tiesa, kol kas be griežtos disciplinos) pradedama jau darželyje. Nenuostabu, kad anglų kalbos mokymas – antra po bankų pagal populiarumą specialybė, įdarbinanti Japonijoje dalį amerikiečių bendruomenės, siekiančios 40 tūkst. žmonių. Anglų kalbos moko ir australai, britai, taip pat – kiti užsieniečiai, gebantys įrodyti, kad gerai ją moka. Greitai kintančiame pasaulyje susidomėjimą JAV kultūra Japonijoje jau beveik būtų galima pavadinti tradiciniu. Užtat Europa su savo įvairove – viliojanti neištirta žemė.

Europiečiai – atsipalaidavę rafinuoti hedonistai

Globalizuota Japonija atrado naują aistrą – prancūzų kultūrą. Prancūziškos bandelinės – ant kiekvieno kampo. Jau pamečiau skaičių, kiek užkandinių savo pavadinimuose turi žodį deluxe ar francaise. Parduotuvės ir produktai taip pat aplipdyti prancūziškais žodžiais. Kaip ir lietuviams, japonams Prancūzija simbolizuoja rafinuotą skonį, neskubėjimą gyventi, laisvą bei malonumų kupiną gyvenimą.

Draugė pasakoja, kad viena rašytoja, praleidusi kelerius metus Prancūzijoje ir parašiusi knygą apie savo įspūdžius, žaibiškai išgarsėjo, o jos knyga tapo bestseleriu. Japonė rašytoja perteikė tokius kultūrinius skirtumus kaip skubėjimą ir neskubėjimą, vartotojiškumą ir mėgavimąsi. Anot jos, prancūzams labai svarbu, kad kasdienis gyvenimas teiktų malonumą. Be to, prancūzė gali naudoti vieną rankinę kelerius metus ir verčiau pinigus išleisti kam kitam, kai to paties socialinio sluoksnio japonė įsigytų penkias rankines.

Įkvėpti panašių pasakojimų, vis daugiau jaunų japonų ryžtasi nepigioms kelionėms po Europą. Kai kurie iš jų, kaip ir amerikiečių turistai, bando perlėkti ją per kelias savaites ir grįžta į nieką nepasigilinę, bet bent jau patyrę Europos įvairovę. Kai kurie pastebi, kad ieškoti europietiško atsipalaidavimo nepavyks, jei skubi per žemyną, todėl pasirenka vieną ar kelias šalis ir vyksta pastudijuoti ar pamažu, neskubant pakeliauti. Šie žmonės nesitenkina sukramtytų ir masiniam vartojimui paruoštų kultūrinių simbolių vartojimu: Europa jiems – ne Eifelio bokštas ir ne Venecijos valtys, o gyvenimo būdas.

Atsipalaidavimas ir rafinuotas mėgavimasis gyvenimu, stereotipiškai priskiriamas europiečiams, skiriasi nuo įsivaizdavimo apie amerikiečius, kurie suvokiami kaip laisvi, bet dideli individualistai, dažnai nemandagūs ir kartais tiesiog primityvūs. Europiečiai (paprastai atstovaujami prancūzų ir italų), aktyviai kuriantys savo gyvenimą tokį, kad jis būtų malonus, įkūnija svajonę, kuria malonu iš tolo žavėtis.

Atrodo, kad studentai Europoje turi be galo daug laiko užsiimti aktyvizmu (simptomiška, kad nevyriausybinių organizacijų nariai save aktyvistais vadina paprastai tuo atveju, jei keliavo po Europą arba jei jų organizacijoje ar judėjime yra Japonijoje atsidūrusių europiečių), dirbantieji turi savaičių savaites atostogų (tuo tarpu japonai gali pasimėgauti poilsiu tik per valstybines šventes), mados sekimas ir socialinio statuso kūrimas išeina kažkaip savaime, nepersistengiant, o bendravimas nesuvaržytas ir be įtampos.

Tačiau už viso to žavėjimosi, susidaro įspūdis, slypi ir suvokimas, kad tokiais tapti ne tik beveik neįmanoma, bet ir nelabai pageidaujama. Todėl skanėstas iš užkandinės vardu a la Vie de France gali būti sušveičiamas itin punktualiame Tokijo metro, o marškinėliai su užrašu „Cest la vie“ gali puošti ilgus viršvalandžius dirbantį ir per dešimt dienų Europą apkeliaujantį senojo žemyno gerbėją.

Naujausiame „Atgimime“ skaitykite:

Pranašystės išsipildė. Su kaupu

Lygiai prieš dvejus metus „Atgimime” pasirodė pirmieji nuogąstavimai, kuo gali baigtis valdžios bandymai su privačiu verslu kurpti nacionalinį investuotoją strateginiams projektams plėtoti. Šiandien politinė valdžia jau beveik patikėjo, kad „Leo LT” gali tekti išardyti. Daugiau apie tai Indrė Makaraitytė.

Reikia noro keistis

... o dar labiau reikia pažadinti savyje norą norėti, sako filosofas Liutauras Degėsys. Stanislovo Kairio poklabis su filosofu apie žmonių abejingumo ir neveiklumo priežastis.

Saldainis emigrantui – artimieji

Valstybė laiku neįžvelgė emigracijos grėsmės šalies ūkiui, tad dabar turėtų būti sąžininga su emigrantais ir nesukurti papildomų kliūčių jiems grįžti. Tyrimą apie migracijos tendencijas apžvelgia Indrė Kumpikevičiūtė.

Konsumacija: kur parduodamas ir perkamas paklusnumas

Iš merginų, nusprendusių dirbti konsumatorėmis Japonijoje, reikalaujama paklusnumo, šviesios odos ir… vestuvių sutarties. Specialiai „Atgimimui” iš Tokijo, Daiva Repečkaitė.

Tibeto laisvė krizės akivaizdoje

Tiesa apie Tibeto okupaciją drastiškai mainosi besikeičiant geoekonominei padėčiai pasaulyje. Specialiai „Atgimimui” iš Kinijos, Rytis Davidavičius.