Jungtinėse Valstijose bręsta skandalas. Kongrese posėdžiaujantys respublikonai, vadovaujami Jerry Nadlerio, paviešino elektroninę korespondenciją tarp įtakingiausių amerikiečių virusologų ir NIAID (JAV Nacionalinis alergijos ir infekcinių ligų institutas) direktoriaus Anthony Fauci, įvykusią prieš tai, kai pastarasis išsiuntė žurnalui „Nature“ adresuotą laišką, kuriame nurodė, kad COVID-19 sukeliantis virusas yra natūralios prigimties ir kad tas virusas nebuvo nutekintas iš laboratorijos, „Novaja Gazeta“ rašo apžvalgininkė Julija Latynina.
Vis dėlto paaiškėjo, kad vos prieš dvi dienas iki to laiško išsiuntimo daugelis jį pasirašiusiųjų būtent laboratorinės viruso kilmės versiją laikė bent jau tikėtina.
Nepaisant šito, leidiniui „Nature“ adresuotame laiške nė vienas mokslininkas neužsiminė apie turėtą nuomonę, nė vienas nepaaiškino, kas privertė jį persigalvoti, taip pat nepateikė jokių išvadų, paneigiančių aiškinimą apie nutekėjimą iš laboratorijos.
Vadinasi, tai, ką paskelbė Kongresas, faktiškai prieštarauja pagrindiniams moksliniams principams.
2020 m. kovo 17 d. leidinyje „Nature“ buvo išspausdintas laiškas, kurio autoriai – keletas garsių Kristiano G. Anderseno (JAV Scripps tyrimų instituto Imunologijos ir mikrobiologijos fakulteto profesorius) vadovaujamų virusologų, konkrečiai – Andrew Rambaut, W. Ianas Lipkinas, Edwardas C. Holmesas ir Robertas F. Garry. Publikacijoje, be kita ko, nurodoma, kad laboratorinė SARS-CoV-2 kilmė – menkai tikėtina. Laiškas žurnalui buvo išsiųstas 2020 m. vasario 4 d.
Šią datą neprošal įsidėmėti, rašo J. Latynina.
Tai buvo ne primas kategoriškas profesoriaus K. Anderseno pasisakymas siekiant paneigti nutekėjimo iš laboratorijos versiją. Pavyzdžiui, kiek anksčiau jis aršiai kritikavo ją socialiniame tinkle „Twitter“: senatoriui Tomui Cottonui suabejojus, ar virusas vis dėlto negalėjo prasprūsti iš laboratorijos, K. Andersenas atsakė žinute, kurioje prie tokių prielaidų vedančią analizę apibūdino kaip klaidingą – tokią, kurios drąsiai galima nepaisyti.
Visgi prieš kurį laiką paaiškėjo, kad lygiai tuo pačiu metu asmeniniu laišku NIAID vadovui A. Fauci K. Andersenas pranešė, kad pagrindo kalbėti apie laboratorinę viruso kilmę esama.
Kaip rašė K. Andersenas, virusas atrodo taip, tarytum būtų sukonstruotas. Jisai taip pat nurodė, kad tokios nuomonės laikosi ne jis vienas. „Eddie, Bobas, Mike‘as ir aš manome, kad genomas neatitinka evoliucijos teorijos sufleruojamų tikimybių“, – rašė K. Andersenas NIAID direktoriui A. Fauci.
Eddie – tai Edwardas Holmesas, vienas iš „Nature“ pasirodžiusio laiško bendraautorių, garsus britų kilmės virusologas, šiuo metu gyvenantis Australijoje, be to, užimantis tam tikras pareigas Šanchajaus universitete. Bobas – tai Robertas Garry – dar vienas laišką pasirašęs mokslininkas. Mike‘as veikiausiai yra Michaelas Farzanas – dar vienas garsus virusologas, Scripps tyrimų institute dirbantis imunologijos ir biologijos profesorius, vienas iš S baltymo atradėjų. Jo pavardės tarp „Nature“ adresuoto laiško autorių nėra.
„Novaja Gazeta“ apžvalgininkė dar kartą atkreipia dėmesį į datas. 2020 m. sausio 31 d. K. Andersenas viešai pareiškia, kad kalbos apie dirbtinę viruso kilmę – kliedesiai. Tačiau jau kitą dieną asmeniškai adresuotame laiške rašo, kad viruso genomas nesutampa su evoliucijos teorija grindžiamomis tikimybėmis ir tokią nuomonę palaiko žymiausi virusologai, kaip antai E. Holmesas, R. Garry ir M. Farzanas. Vis dėlto jau vasario 4 d. visi šie mokslininkai, išskyrus M. Farzaną, pasirašo laišką, kuriame tvirtinama, kad virusas – natūralios prigimties.
Ir štai dabar J. Nadlerio vadovaujamos komisijos dėka tenka susipažinti su dar vienu virusologų susirašinėjimu. Minėtina, kad jis įvyko tarp vasario 1 d., kada per platformą „Zoom“ buvo surengtas pasitarimas su A. Fauci, ir vasario 4 d., kai buvo parašytas ir į „Nature“ išsiųstas pirmiau aptartas kovo 17 d. leidinyje publikuotas laiškas.
Vieno iš laiškų autorius – Jeremy Farraras, stambaus labdaringo medicininio fondo „Welcom Trust“ direktorius. Laiškas yra adresuotas tuometiniam NIH (JAV Nacionaliniai sveikatos priežiūros institutai) vadovui Francisui Collinsui, dabartiniam direktoriui Lawrence‘ui A. Tabakui ir NIAID direktoriui A. Fauci.
Remiantis laiško turiniu, M. Farzanui abejonių kelia furino skilimo vieta ir to, ką mato, jis nesugeba paaiškinti kokiomis nors už laboratorijos ribų susiklosčiusiomis aplinkybėmis. J. Farraras laiške cituoja ir R. Garry. Mokslininką, esą, nemenkai stebina idealus 12 nukleutidų intarpas, iš kurio suformuota furino skilimo vieta.
„Aš negaliu įsivaizduoti, kad toks scenarijus galėjo išsirutulioti natūraliai, – anot J. Farraro, sakė R. Garry. — Kaipgi šikšnosparnio arba koks nors labai panašus virusas galėtų transformuotis į nCoV tiksliai įsiterpiant 12-os nukleotidų koduojamoms 4-ioms aminorūgštims – visoms vienu metu, kad padidėtų virulentiškumas, bet nepakistų jokia kita S2 aminorūgštis?“
„Tai neįtikėtina“, – toliau cituoja R. Garry J. Farraras ir priduria, kad jis taip pat atsitiktinio nutekėjimo ir natūralios kilmės tikimybę vertina kaip santykį 70 ir 30 arba 60 ir 40.
Štai tokį laišką J. Farraras išsiunčia vasario 2 d. 6.53 val.
Praėjus dviem dienoms, t. y. vasario 4 d. 6.08 val., jis išsiunčia jau kitą A. Fauci ir F. Collinsui adresuotą laišką. Jame, be kita ko, nurodoma, kad E. Holmesas nutekėjimo iš laboratorijos tikimybę vertina santykiu 60 ir 40, o jis pats – 50 ir 50.
Atsižvelgiant į laiškų turinį, tenka daryti išvadą, kad ne mažiau kaip keturi įtakingiausi virusologai, kuriuos A. Fauci pakvietė sudalyvauti vasario 1 d. surengtoje „Zoom“ konferencijoje, skirtoje koronaviruso kilmės klausimui aptarti, konkrečiai – M. Farzanas, R. Garry, E. Holmesas ir J. Farraras, aiškinimą, kad virusas prasprūdo iš laboratorijos, laiko visai tikėtinu. Daugiausia abejonių visiems sukėlė furino skilimo vieta.
Palyginti su artimiausiu tuo metu žinomu giminaičiu – virusu RaTG13, – SARS-CoV-2 turi tarsi iš niekur susidariusį 12 nukleotidų intarpą, kodavusį keturias aminorūgštis, kurios kartu su tinkamoje RaTG13 vietoje jau egzistavusia aminorūgštimi argininu suformavo furino skilimo vietą – vieną iš pagrindinių SARS-CoV-2 ypatumų, nulemiančių ypač aukštą jo virulentiškumo laipsnį.
Jokiame kitame SARS tipo šikšnosparnių platinamame viruse furino skilimo vietos nėra, bet praktika įterpinėti furino vietas į panašius virusus buvo ganėtinai paplitusi tyrinėjant virulentiškumą didinančias mutacijas. Tokie tyrimai buvo vykdomi ir Uhano institute.
Susipažįstant su laiškų turiniu taip pat darosi aišku, kad kiti diskusijos dalyviai, nesivargindami paneigti M. Farzano, R. Garry, E. Holmeso ir J. Farraro argumentų, reikalavo ignoruoti ideologiškai nepalankią teoriją, užkirsti kelią bet kokioms spėlionėms ir suduoti stiprų smūgį sąmokslo teorijų skleidėjams, sumaniusiems pasamprotauti spaudoje.
Pavyzdžiui, F. Collinsas jau vasario 2 d. J. Farrarui išsiųstame atsakyme pareikalavo skubiai sukviesti tokius ekspertus, kurie keltų pasitikėjimą. Tie ekspertai turi sukritikuoti kenksmingą laboratorinės kilmės versiją, kitaip, esą, sąmokslo teoretikų balsai gali pradėti dominuoti, šitaip labai pakenkdami mokslui ir tarptautinei harmonijai.
Vertėtų atkreipti dėmesį, kad F. Collinsas, prieštaraudamas moksle galiojančioms taisyklėms, nepateikia jokių ydingąją teoriją paneigiančių argumentų. Atlikti kokių nors tyrimų, galinčių patvirtinti arba paneigti spėliones apie laboratorinę viruso kilmę, jis taip pat nesiūlo.
Jis ragina suburti pasitikėjimą įkvepiančius ekspertus ir šis jo siūlymas nuskamba kaip išmoningas orveliškas eufemizmas, iš esmės prilygstantis nurodymui įsteigti inkvizitorišką komisiją. Šioji komisija neturėtų nieko aiškintis ar tyrinėti. Jos priedermė tebūtų paskelbti dogmą ir užčiaupti tuos, kurie po dogma nepasirašys.
Praėjus dviem dienoms į „Nature“ išsiųstas laiškas šiaip jau ir yra to operatyvaus pasitikėjimą įkvepiančių ekspertų subūrimo įrodymas. Galop, visiškai taip, kaip siūlė F. Collinsas, jis tapo tąja reikalinga dogma. Taip atsitiko nepaisant net ir to, kad ne mažiau kaip trys laišką pasirašę virusologai – K. Andersenas, R. Garry ir E. Holmesas – privačiose diskusijose išreiškė abejonių scenarijaus natūralumu.
Automatiškai gali iškilti klausimas: kaip visa tai buvo suderinta su mokslui taikomais principais?
Garsus fizikas, Nobelio premijos laureatas Richardas Feynmanas kitados paaiškino, kuo rimtas mokslas skiriasi nuo to, kas nėra mokslas. Garsioje knygoje „Surely You're Joking, Mr. Feynman!“ mokslininkas rašė, kad pagrindinis skirtumas – tai mokslinis sąžiningumas. „Reikia kalbėti apie tam tikrą mokslinį sąžiningumą, apie mokslinio mąstymo principą, atitinkantį tokį žmogaus bruožą kaip besąlyginis nuoširdumas ir atvirumas, apie kažką panašaus į mokymąsi iš klaidų, – rašė R. Feynmanas – Pavyzdžiui, jei vykdote eksperimentą, turėtumėte pranešti ne tik apie jo vertę, bet ir apie tai, ką laikote jo trūkumais. Apie kitas galimybes paaiškinti gautus rezultatus. Apie tai, kas sukėlė jums abejonių, kurias pavyko išsklaidyti atliekant kokius nors kitus eksperimentus ir apie tuos konkrečius eksperimentus. Turite įrodyti kolegoms, kad jokių abejonių tikrai neliko.
Būtina išdėstyti visas smulkmenas, apie kurias jūs patys žinote, galinčias priversti suabejoti pasiūlytu rezultatų interpretavimu. Jei manote, kad yra arba gali būti netikslumų, turite negailėti pastangų, kad tai atskleistumėte. Jei, pavyzdžiui, suformulavote teoriją, apie kurią nusprendėte pranešti, privalote suminėti ir visus jai prieštaraujančius faktus.“
Ši citata, nors ir ilga, bet tiesiog būtina, rašo J. Latynina.
Pasak jos, ši citata paaiškina, kokiais principais yra grindžiamas rimtas mokslas. Pristatant bet kokią hipotezę, reikia išdėstyti ne tik visus argumentus „už“, bet ir visus „prieš“. Vadinasi, iš esmės pasiūlytą hipotezę reikia ne įrodinėti, o pasistengti jai paprieštarauti. Tiktai tuo atveju, jeigu hipotezė pasirodys nepaneigiama, ją galima laikyti patvirtinta.
Deja, pirmiau aptartu atveju sukirba klausimas.
Jei trys įtakingi virusologai – K. Andersenas, R. Garry ir E. Holmesas – pasirašė laišką apie natūralią koronaviruso kilmę, kaipgi jie atmetė savo pačių įtarimus, kad virusas buvo nutekintas iš laboratorijos?
Atmesti, iš visko sprendžiant, nebuvo sudėtinga. Juk dar vasario 2 d. mokslininkai manė, jog viruso ypatumus sunku paaiškinti natūralios evoliucijos sufleruojamomis tikimybėmis, tačiau vasario 4 d. jie pasirašė po tekstu, kuriame tokia prielaida kategoriškai atmetama. Tai reiškia, kad paneigti kilusias abejones turėjo būti ypač paprasta.
K. Andersenas, R. Garry ir E. Holmesas turėjo pirmiausia išdėstyti turėtas abejones, o tada pateikti tą akivaizdų paaiškinimą, kuris lengvai jas išsklaidytų. Jei šito nebuvo padaryta, vargu ar jų pasirašytą tekstą reikėtų laikyti moksliniu.
Deja, visų, kurie skaitys „Nature“ publikuotą laišką, laukia nusivylimas. K. Andersenas, R. Garry ir E. Holmesas ne tik nepateikia svetimų argumentų, verčiančių spėlioti apie viruso dirbtinumą, bet netgi neužsimena apie savo pačių turėtas abejones.
Žinoma, nė žodžiu neužsimenama ir apie tai, kodėl tos abejonės dingo. Mokslininkai apskirtai nepateikia jokių argumentų, įrodančių natūralią viruso kilmę. Jų argumentai susiveda į teiginį, kad furino skilimo vieta susiformavo natūraliai, kadangi tokių vietų yra ir kituose virusuose.
Vis dėlto debatus apie SARS-CoV-2 kilmę norėtųsi palikti nuošaly: juk straipsnis nėra apie tai, kaip susiformavo SARS-CoV-2. Šis tekstas yra apie tai, kaip mūsų visų akyse amerikiečių virusologų elitas, vadovaujamas A. Fauci – žmogaus, per COVID-19 pandemiją tapusio pagrindine JAV figūra koronaviruso klausimams, – pažeidė pagrindinį mokslinį principą – mokslinio sąžiningumo dimensiją.
Ekspertai viešai uždraudė įtarinėti tai, dėl ko patys reiškė abejones privačiose diskusijose. Taip jie sujungė savo vaidmenyje inkviziciją ir Galilėjų.
Viešai publikuotuose straipsniuose jie kritikavo tuos, kurie abejojo Žemės stabilumu, tačiau privačiuose elektroniniuose laiškuose rašė „O vis dėlto ji sukasi“.
Už oficialiosios linijos palaikymą laukė dosnus atlygis. Laimingo atsitiktinumo dėka nuomonę apie virusą pakeitusiam R. Garry A. Fauci skyrė 3 mln. dolerių siekiančią premiją.
Ekspertai, remiantis jų pačių žodžiais, visa tai padarė, kad nenukentėtų mokslas. Kaip rašė dar vienas diskusijos dalyvis virusologas Ronas Fouchier – asmuo, kuriam 2011 metais užteko vos 10 šeškų kartų, kad paukščių gripas pavirstų tarp žmonių oru plintančia ypač patogeniška paderme, – tolesni debatai tiktai be reikalo blaškytų įtakingiausius mokslininkus, trukdydami jiems susitelkti į svarbiausias užduotis ir sukeldami bereikalingą žalą mokslui apskritai ir mokslui Kinijoje konkrečiai.
Nepaisant R. Fouchier darbų svarbos, žala, kurią kartu su K. Andersenu, R. Garry ir E. Holmesu jisai padarė mokslui, yra nepalyginamai didesnė, įsitikinusi J. Latynina.
„Mokslo tikslas – surasti objektyvią tiesą, o tai įmanoma tiktai diskusijų ir bandymų keliu. Mėginimo užčiaupti burnas, etikečių klijavimo ir oficialaus draudimo aptarinėti teorijas, kurios neoficialiai siejo K. Anderseną, R. Garry ir E. Holmesą, priskirti mokslui neišeina.
Viena svarbiausių priežasčių, kodėl taip subujojo tikrosios sąmokslo teorijos (apie 5G bokštus, vakcinų bejėgiškumą prieš virusą ir pan.), kaip tik ir yra mokslo diskreditacija, kuria taip eikliai užsiiminėjo grupė įtakingiausių virusologų“, – reziumuoja apžvalgininkė.
