Prancūzą Talibano kovotojai pagrobė lapkričio 22-osios dienos vakarą. Štai ką pasakoja pats P. Borghi:

Tai buvo eilinė, niekuo neypatinga diena Kabule – jokių bombų, šūvių ar streso. Nuėjau į prekybos centrą, nusipirkau kiniškų makaronų vakarienei – planavau ramiai praleisti vakarą žiūrėdamas filmą apie zombius.

Afganistane leidau jau antrą savaitę – šalyje lankiausi antrą kartą. Ieškojau darbo humanitarinės pagalbos ar miesto planavimo sektoriuose, taip pat bandžiau jėgas ir kaip fotografas.

Ėjau namo iš baro „Venue“, kur su kitais laisvai samdomais specialistais ir bičiuliais aptarinėjome saugiausius maršrutus apžiūrėti Kabulą. Saugumo klausimas vis neduodavo ramybės, tačiau Qala-e Fatullah rajono Šeštojoje gatvėje esantis „Venue“ man pasirodė daugiau ar mažiau saugiausia vieta visame mieste. Be to, buvau apsistojęs vos už pusės kilometro nuo tos vietos.

Tikrai nemaniau, kad tos 5 ar 10 minučių gatvėje gali būti lemtingos.

Klydau.

Vos už kelių metrų priešais mane sustojo balta „Toyota Corolla“. Iššoko keturi vyrukai, visi barzdoti, vilkintys tradiciniais afganistaniečių rūbais (salwar kameez). Jie pavojingai artėjo prie manęs. Bandė sučiupti ir įgrūsti į automobilį. Gyniausi, todėl vienas išsitraukė ginklą ir paliepė liautis priešinusis. Paklusau.

Atsidūriau ant galinės sėdynės, buvau sugrūstas po sėdyne. Mašina pajudėjo. Pravažiavome pro visus įmanomus patikros postus. Po kurio laiko automobilis sustojo, man užrišo akis, už nugaros surišo rankas. Įgrūdo į bagažinę. Ten įsitaisė ir vienas pagrobėjų.

Pierre Borghi, APPF nuotr.
Teroristai leido aiškiai suprasti, jog bet koks bandymas šauktis pagalbos ar neatsargus judesys baigsis liūdnai. Be proto bijojau – organizmas persijungė į savotišką išgyvenimo režimą. Tai sąmoningas procesas. Pradedi mąstyti „O ne – tai iš tikrųjų vyksta“. Tenka nuo visko atsiriboti, jokiais būdais negalima panikuoti, svarbu kuo įmanoma racionaliau mąstyti.

Po dar kelias valandas trukusios kelionės jie mane įgrūdo į pirmąją iš dviejų požeminių slėptuvių, kuriose per visą tą laiką teko pabuvoti. Pirmoji ir buvo jaukesnė – erdvesnė ir šviesesnė.
Sakė, jog visi yra iš „Al Qaedos“, iš Talibano. Sakė, kad nieko asmeniško prieš mane neturi, jiems tiesiog nepatinka mano tėvynė. Esą mane pagrobė, nes atvykau iš Vakarų, o mano šalis kariauja su Afganistanu.

Gavau lapą popieriaus, kuriame turėjau išdėstyti viską apie save. Savotiškas mano CV buvo perduotas Talibano vyresniųjų kabinetui – patikrai. Jiems reikėjo patikrinti, ar nepriklausau specialiosioms pajėgoms, ar nesu koks šnipas, ar diplomatas – bet kuriuo iš šių atvejų būčiau buvęs nedelsiant nužudytas. Patikrinę mano suteiktą informaciją, popieriaus lapą ketino perduoti Prancūzijos pareigūnams kaip įrodymą, jog esu gyvas.

Praėjus 10 dienų, pagrobėjai pareiškė, jog nuveš mane į Kabulą ir paleis. Ištraukę mane iš slėptuvės, vėl už nugaros surišo rankas, užrišo akis. Buvau pasodintas ant motociklo. Tačiau į miestą jie manęs nevežė: kračiausi duobėtais keliukais, lėkėme per upes – vykome į kalnus. Buvau ir prieš tai ne kartą smagiai važinėjęsis motociklu, tačiau tokia patirtis buvo pirmoji.

Mane vežė į kitą slėptuvę.

Prieš uždarant mane slėptuvėje, dešimt labai keistų dienų praleidau gyvendamas vienoje afganistaniečių šeimoje, kuriai talkino du Talibano kovotojai, nuo manęs nenuleidę akių (tai buvo nauji sargai – per visą kalinimo laikotarpį jų turėjau tikrai nemažai, buvau mėtomas ir vėtomas).

Tai buvo kažkas nerealaus – kartu valgėme, miegojome, jų telefone kartu žiūrėdavome įvairius filmukus. Netgi išmokiau juos kelių žaidimų kortomis, kuriuos pliekdavome valandų valandas. Labai nejauku žaisti kortomis su vyruku, kuris bet kurią akimirką gali tau į galvą paleisti kulką (ypač, jeigu jis dar ir sukčiauja).

Kovotojams arba pabodo mane prižiūrėti, jie turėjo svarbesnių reikalų kalnuose, arba kokių nors prekybos susitarimų – jie išvyko.

Taigi buvau perkeltas į kitą vietą – vietą, kur mane stebėti buvo patogiau. Buvau pro mažas dureles sugrūstas po ūkinio pastato grindimis. Buvo labai ankšta – negalėjau nei drąsiai išsitiesti, nei atsisėsti. Tualetą atstojo trijų litrų talpos kibiras. Gaubė aklina tamsa. Ten praleidau kitus tris su puse mėnesio. Per tą laiką mane išleido vos tris ar keturis kartus – ir ne šiaip sau, o filmuotis išpirkų reikalavimų video. Laiko tėkmę pajusti padėjo tik kartais iš lauko atsklidęs šurmulys. Ūkininkas kapojo malkas, virš pastato praskrisdavo sraigtasparnis. Žiemą Afganistane šiurpiai tylu.

Buvo siaubingai nuobodu. Norite sužinoti, ką veikiau?

Mintyse kūriau įvairiausius projektus, rašiau knygas, braižiau namų ir miestų maketus (buvau mokęsis miestų planavimo paslapčių).

Išalkęs svajodavau apie maistą. Kurdavau svajonių receptus – neatsisakau minties juos išbandyti praktikoje, kai užsuks draugai.

Pradėjau su savimi kalbėtis ir dainuoti. Galvodavau sau: „Nesijaudink – balsu kalbiesi su savimi, nes tau to reikia ir puikiai taip supranti“. Kalbėdavau ir su mylimais žmonėmis – ar įvaizduodavau su jais besikalbąs. Šiek tiek meldžiausi.

Mane pančiojusios grandinės buvo gana laisvos, tad lengvai ištraukdavau vieną ranką ir koją. Durys grindyse nebuvo rakinamos, tad pradėjau slapčia tyrinėti ūkinį pastatą. Kartais, išlipęs iš slėptuvės, naktimis jame praleisdavau kelias valandas. Užgimė viltis, jog galbūt pavyks ištrūkti.

Bet žiema Afganistane ne tik šiurpiai tyli – ji dar ir šalta. Šalyje įgyta patirtis sufleravo, jog, naktį ištrūkęs į laisvę, avėdamas tik vasarinius sandalus ir lengvus drabužius (kuriuos pagrobėjai man leido pasilikti), virsiu suledėjusiu lavonu.

Todėl laukiau.

Reikėjo vėl filmuotis, įrodinėti, jog esu gyvas. Man nurodydavo, ką sakyti: „Pasakyk saviškiams, kad sergi, esi išvargęs, nori namo. Pasakyk, kad mums duotų, ko prašome. Pasisveikink ir perduok žinių savo šeimai, šaliai ir religijai“.

Dėl šeimos stengiausi išlikti ramus, nepasirodyti sugniuždytas, teko atidžiai rinkti žodžius, kad jie mirtinai neišsigąstų.

Kovo 28-osios rytą vėl buvau ištrauktas iš savo laikinų namų – turėjau filmuotis.

Per ateinančias dešimt minučių sužinojau, jog per kelias dienas būsiu nužudytas, nes Prancūzija su Talibano keliamais reikalavimais nesutinka. Man buvo perduoti artimųjų rašyti laiškai, mane pasiekę per slaptąsias tarnybas – su jais turėjau grįžti po grindimis.

Atėjo kritinis momentas.

Pierre Borghi
Bandydamas išlaikyti blaivų protą, suskaičiavau, per kiek laiko naujausias vaizdo įrašas nukeliaus pas Prancūzijos pareigūnus, ir kiek laiko jiems gali prireikti apsisprendžiant dėl išpirkos reikalavimo. Kankinausi 10 dienų – mintis apie pabėgimą nedavė ramybės, vis bandžiau pamatuoti tokios avantiūros riziką.

Galiausiai apsisprendžiau. Supratau, kad nebegaliu ilgiau laukti nė dienos – bet kurią akimirką galėjo pasirodyti žudikas ir viską užbaigti: tik taip Talibanas galėjo išvengti gėdos dėl neišdegusio plano pasipelnyti.

Ūkiniame pastate buvo mažytis langelis, maždaug 3 metrų aukštyje nuo grindų.

Balandžio 7-osios naktį susirinkau grandines (jos vis dar pančiojo vieną ranką ir koją) ir apmuturiavau jas rastais skarmalais (kad nebarškėtų). Išlindau iš po grindų, ir, pasilipęs ant senų baldų, pasiekiau langą.

Pažvelgęs laukan, pamačiau dešinėje, kažkur tolumoje, mirguliuojančias švieseles. Afganistane gatvės apšviestos gana menkai, todėl suvedžiau galus, jog galbūt netoliese veikia kokia nors karinė bazė.

Per langą išmečiau truputį maisto, cukraus ir arbatos (šias atsargas sukaupiau per pastarąsias dienas) ir pabandžiau išlįsti lauk.

Ties klubais užstrigau. Supanikavau. Tačiau pakako vos kelių pasikraipymų ir atsidūriau lauke. Jeigu per pastaruosius keturis mėnesius nebūčiau sulysęs 11 kilogramų, man tai tikrai nebūtų pavykę. Galima tai vadinti Talibano dieta.

Ėjau visą naktį – gal aštuonias, gal devynias, o gal ir dešimt valandų. Pasiekiau vidutinio aukšto pastatą su uždaru kiemu ir sargybos bokštais. Priėjau prie vartų. Kol pasimetęs bandžiau susiorientuoti, ką galėtų reikšti ženklai prie įėjimo, mane pašaukė kariuomenės policijos pareigūnas.

Pareigūnas į mane nukreipė savo Ak-47, nes, greičiausiai, nelabai žinojo, kaip elgtis su beprotį benamį primenančiu vyru, bandančiu apsimesti prancūzu ir skurdžia dari kalba aiškinančiu, jog ką tik pabėgo iš Talibano slėptuvės. Policininkas pašaukė komendantą, pastarasis – generolą, kuris išsikvietė vertėjus, uždavusius man kelis klausimus. Dar viena biografijos patikra.

Po kelių valandų mane nuvežė į Kabulą – keliavau kariniame konvojuje greta generolo. Sėdėdamas automobilyje mąsčiau, jog bet kurią akimirką pasižiūrėti, kaip man sekasi tupėti po grindimis, ateis mano pagrobėjai. Negalėjau liautis šypsojęsis į ūsą, kai bandydavau įsivaizduoti jų veidus, kai pakėlę duris (kurias sugebėjau ištrūkęs uždaryti), manęs neberas.

Po 131 dienų pertraukos palindau po dušu ir galiausiai galėjau paskambinti namo.

„Labas, mama“, - pasisveikinau. Mama sakė, jog tai laimingiausia diena jos gyvenime. Per laiką, praleistą su Talibanu, ašarojau vos kelis kartus. Tačiau po šio skambučio verkiau kaip vaikas.