aA
Ištikimiausių Rusijos prezidento Vladimiro Putino bičiulių dar iš Sankt Peterburgo laikų ratelis ir toliau sėkmingai tvarkosi Rusijoje tarsi savame kieme – nors daliai šių įtakingų asmenų pritaikytos Vakarų sankcijos, jų veiklai bent jau kol kas jos netrukdo. Kaip ir netrukdo atvirai tyčiotis bei jaustis nebaudžiamiems, rašo „The Telegraph“.
Vladimiras Putinas
© RIA/Scanpix

1991 metų gruodžio 25 dieną 19.30 val. Sovietų Sąjungos vėliava Kremliuje buvo nuleista, o vietoj jos pakilo baltos, raudonos ir mėlynos Rusijos trispalvė. Nebuvo jokios pompastiškos ceremonijos, tik chaosas, vienų džiaugsmas, kitų – nerimas.

Žurnalistas Johnas Kampfneris nuo Raudonosios aikštės vyko į Levo Kerbelio, žinomiausio visos Sovietų Sąjungos skulptoriaus namus. Praktiškai visos iki vienos marmurinės Lenino ar Markso statulos buvo jo rankų darbas. Žurnalistas jį neblogai pažinojo, tad atrodė nebloga mintis Sovietų Sąjungos mirties dieną aplankyti būtent šį žmogų.

Skulptorius lindėjo savo ankštoje virtuvėje ir įdėmiai žiūrėjo prezidento Gorbačiovo atsisveikinimo kalbos transliaciją. Išvirė arbatos, įpylė brendžio ir pabandė viską sudėlioti į vietas. „Įveikėme fašizmą, kovojome už Sovietų Sąjungą, o dabar mums sako, jog jos nebėra“, - apmaudžiai tarė menininkas.

Aleksejus Mileris ir Igoris Sečinas
Aleksejus Mileris ir Igoris Sečinas
© RIA/Scanpix

L. Kerbelis gyveno dar daugiau nei dešimtmetį. Savo akimis matė pirmuosius Boriso Jelcino valdymo metus, kai Rusija pamažu ėmė grimzti į korupcijos, nepotizmo ir alkoholio liūną – šalis buvo be gailesčio išparduota grupelei sukčių, panorusių tapti verslininkais ir įkyriai kartojusių iš Vakarų nusižiūrėtą privatizacijos mantrą.

Buvo galima nusipirkti viską ir visus. Nenumaldomai artėjant naujam tūkstantmečiui, naujoji oligarchų klasė ir jų bičiuliai, kitaip tariant Jelcino šeima, kaip kad šį elitą vadino paprasti žmonės, norėjo klusaus naujo vadovo. 1999 metų pabaigoje visi pradėjo kalbėti apie prieš tai mažai kam žinomą Vladimirą Putiną – nedidelio ūgio ir nuožmaus žvilgsnio buvusį viduriniosios grandies KGB pareigūną, dirbusį Rytų Vokietijoje.

Oligarchai vylėsi, jog pavyks su juo susitarti. Tačiau per ateinančius kelis mėnesius paaiškėjo, jog už viską nuo šiol bus atsakingas jis ir tik jis – V. Putinas. Jis surinko visus milijardus iš dujų, naftos, aliuminio ir kitų gamtinių išteklių uždirbusius verslininkus ir tiesiai šviesiai jiems paaiškino: galėsite ir toliau uždirbti tiek, kiek norėsite – jeigu tik nesikišite į politiką. Buvo ir dar vienas (nebylus) susitarimo aspektas. Oligarchai buvo įpareigoti rūpintis naujuoju viršininku ir visa jo artimiausia aplinka. Trys valstybės ramsčiai – politika, verslas ir saugumo tarnybos – susiliejo į vieną.

Pirmaisiais prezidentavimo metais V. Putinas, nors ir už grotų kišo jam tiek politiškai, tiek finansiškai nepaklususius verslininkus, o nepatogius klausimus užduodavę žurnalistai paslaptingomis aplinkybėmis atsisveikindavo su šiuo pasauliu, gana drąsiai ir noriai flirtavo su Vakarais. Situacija buvo šiek tiek nejauki abiem pusėms.

J. Kampfneris prisimena 2004 metais vykusį keistą susitikimą su V. Putinu – nedidelė atvykėlių iš užsienio komanda, iškentusi net keturių valandų prezidento vėlavimą, turėjo proga rezidencijoje prie Maskvos susitikti su Rusijos vadovu.

Jau tada Rusijos prezidentas Vakarams buvo ne kartą nusileidęs ir dėl to akivaizdžiai turėjo nuoskaudų. Buvo uždegęs žalią šviesą JAV steigti karines bazes Vidurio Azijos šalyse, iš kurių 2001 metais buvo įsiveržta į Afganistaną (akivaizdu, jog V. Putinas nesusimąstė, jog minėtosios šalys yra nepriklausomos ir gali elgtis kaip tinkamos).

Jis nekėlė skandalo ir dėl karo Irake 2003 metais, nors iš esmės tam nepritarė. Gana nuosaikiai prieštaravo ir tada, kai Baltijos šalys noriai nuskubėjo į Vakarų glėbį. O ar gavo ką mainais už kantrybę? Vakarai atsidėkojo pakurstydami prieš Kremlių nukreiptus neramumus Gruzijoje ir Ukrainoje, taip prisiviliodami jungtis prie Europos Sąjungos ir NATO.

Pastaruosius įvykius – tiek protestus Maidane, tiek Krymo prijungimą prie Rusijos ir tvyrančią įtampą Ukrainos rytuose bei prieš Vakarus nukreiptą retoriką, derėtų interpretuoti remiantis pastarųjų 20 metų kontekstu.

V. Putino klano žmonėms XX amžiaus pabaigos įvykiai neturi nieko bendro su visuomenės atsivėrimu po dešimtmečius trukusios diktatūros. Jiems tai didžiausia gėda, kurios nesinori net prisimint. Tai buvo metas, kai Rusija leidosi pažeminama ir nuolankiai išklausė nuosprendį. Daugiau to nebus.

Vakarų politikai daug metų leido sau svajoti ir tildė racionalų protą. O V. Putinas ir jo artimiausieji seniai žinojo, ko nori, ir kaip ketina tai pasiekti. Nuoskaudos ir apetitas pinigams. 2005 metų V. Putino metinio pranešimo žinutė buvo labai aiški. „Sovietų Sąjungos griūtis buvo pati didžiausia amžiaus geopolitinė katastrofa. Mūsų vieta šiuolaikiniame pasaulyje bus apibrėžta parodytos sėkmės ir stiprybės“, - sako V. Putinas.

Kitaip tariant, jeigu neparklupdysite jų, jie parklupdys mus. Be to, nurodė mokyklose vaikus supažindinti su subalansuotu Stalino valdymo metų įvaizdžiu.

Per daugiau nei dešimt V. Putino valdymo metų (jis buvo prezidentas, tuomet premjeras, o galiausiai vėl prezidentas) jo aplinkos žmonės praktiškai nesikeitė. Keli liberalios ekonomikos šalininkai buvo prasmukę į šią elitinę grupę, tačiau joje ilgai neužsibuvo.

Vladimiras Jakuninas
Vladimiras Jakuninas
© AFP/Scanpix

Pagrindą sudaro žmonės, kuriuos Rusijos prezidentas pažįsta jau gana seniai. Visi jie panašūs – tos pačios nacionalistinės prieš Vakarus nukreiptos pažiūros, pagarba kiniškam kapitalizmo modeliui, paranoja Rusijos integracijos į Vakarus klausimu, alergija žodžiams „skaidrumas“ ir „atskaitomybė“, įsitikinimas, jog gimė vadovauti ir nieko jiems mokytis nereikia. Dar labai svarbu tai, jog pasiryžę vienas dėl kito guldyti galvą.

Daugumą jų V. Putinas sutiko prie ežero – ir tai ne metafora. 1996 metais grupelė pažįstamų iš verslo, politikos ir saugumo sričių iš Sankt Peterburgo prie Maskvos susibūrė į savotišką vasarnamių draugiją. Ji buvo pavadinta „Ozero“ (Ežeras). Kai po kelerių metų V.Putinas atėjo į valdžią, jiems ir atiteko svarbiausieji postai valdžioje ir didžiausiose korporacijose.

Du asmenys įvardijami kaip nepakeičiami. Laiko patikrintas V.Putino patikėtinis Igoris Sečinas gavo naftos giganto „Rosneft“ vadovo postą. Dešinioji V. Putino ranka Dmitrijus Medvedevas vadovavo „Gazprom“. Vladimiras Jakuninas paskirtas atsakingu už šalies geležinkelius. Kadaise paklaustas apie paslaptinguosius ryšius „Ežero“ klube, jis pareiškė, jog „šis ryšys tikrai nėra priežastis, kodėl į vienas ar kitas pareigas paskirtas konkretus asmuo, tačiau faktas, jog visi esame iš Leningrado, puikiai vienas kitą pažįstame, turime patirties... Aš taip pat artimiausius žmones renkuosi pagal jų sukauptą patirtį, žinias, įspūdį, kurį jie man palieka. Juk tai natūralu“.

Kai kurie asmenys, skirstant antrojo etapo sankcijas, sulaukė ypatingo JAV valdžios dėmesio. Tiesą sakant, JAV prezidento Baracko Obamos aplinka sudarė net du sąrašus asmenų, kuriems pritaikytos sankcijos - jie labai aiškiai parodo, kas artimiausioje V.Putino aplinkoje yra kas.

Amerikiečiai ne kartą mini du labai senus Rusijos prezidento bičiulius ir buvusius dziudo partnerius Arkadijų ir Borisą Rotenbergus bei Jurijų Kovalčiuką, kartais tiesiai šviesiai vadinamą „Putino bankininku“, kuris yra stambiausias „Rossija Bank“ akcininkas.

Dar vienas artimas V. Putino žmogus – Genadijus Timčenka, valdantis bendrovę „Gunvor“. Ženevoje veikianti bendrovė yra viena iš svarbiausių naftos pardavėjų visame pasaulyje, tačiau apie ją girdėjusiųjų yra labai nedaug. „WikiLeaks“ paviešintuose slaptuose dokumentuose JAV diplomatas „Gunvor“ apibūdina kaip „ypatingą didelės neskaidrių verslo sprendimų sistemos dalyvį“.

2009 metų dokumentuose skelbiama, jog bendrovė „laikoma vienu iš Putino slaptų turtų šaltiniu“.

„Gunvor“ visada tvirtino, jog V. Putinas tikrai nėra tikrasis naudos gavėjas – jam turtų nekrauna nei pati bendrovė, nei jo veikla, tačiau kovo pradžioje JAV paskelbti dokumentai, susiję su pritaikytomis sankcijomis, pagaliau pralaužė ledus, ir JAV iždo departamentas viešai prabilo apie V. Putino investicijas bendrovėje.

Apie tikruosius V. Putino turtus viešumoje praktiškai nekalbama, tačiau sužinoti, ar Rusijos prezidentas turtingas, norėtų ne tik patys rusai, bet ir užsieniečiai. „WikiLeaks“ duomenis, suma gali siekti net ir dešimtis milijardų. Oficialūs prezidento atstovų pareiškimai šia tema dažniausiai virsta pašaipų objektais.

Pareikalavus rinkimų komisijai, 2012 metais V. Putinas buvo priverstas deklaruoti savo turtą – paaiškėjo, jog kasmetinės jo pajamos siekia 187 tūkst. dolerių, turi jis nedidelį butą ir tris niekuo neypatingus automobilius. V. Putino paslaptis įminti bandantis aktyvistas Sergejus Kolesnikovas, iš Rusijos pabėgęs 2010 metais ir dabar, kaip spėjama, besislapstantis kažkur Europoje, teigia, jog iš tikrųjų V. Putinui priklauso rūmai prie Juodosios jūros – savaime suprantama įsigyti iš mokesčių mokėtojų pinigų. Rusijos laikraščiai – tiksliau mažuma Rusijos laikraščių, nepabūgusių išlikti ištikimais objektyvios žiniasklaidos principams – skelbia ir daugiau įdomių faktų, kuriuos Kremlius primygtinai neigia.

Nors Rusijos parlamentas ir atlieka parodomąją nuolankių V. Putino gerbėjų funkciją, yra drąsių parlamentarų, kurie nebijo išsišokti. Jelena Mizulina buvo viena iš aršiausių įstatymo projekto dėl „homoseksualumo propagandos“ entuziasčių.

Vladislavas Surkovas ir Dmitrijus Medvedevas
Vladislavas Surkovas ir Dmitrijus Medvedevas
© RIA/Scanpix

Stačiatikių bažnyčia visą V. Putino valdymo laikotarpį skatino jį rinktis griežčiausias konservatizmo ir nacionalizmo formas. Vienas iš įtakingiausių Rusijos prezidento dvasinių vadovų– šventikas Tichonas Ševkunovas. Amerikiečiai savo ataskaitose šį dvasininką nepelnytai ignoruoja. Iš tikrųjų jo įtaka sunkiai nusakoma žodžiais. Paklaustas, ar patvirtina, ar neigia faktą, jog klauso V. Putino išpažinčių, dvasininkas paslaptingai nutyla. Svarbus faktas – jis labai dažnai Rusijos prezidentą lydi oficialių vizitų metu.

Kalbant apie pilkuosius Rusijos kardinolus, svarbu paminėti ir tuos, kurie užima oficialius postus valdžioje. Amerikiečių sudaryto sąrašo viršūnėje – Sergejus Ivanovas, praeityje sėkmingai daręs karjerą saugumo sferoje (buvo Rusijos Federacijos saugumo tarybos vadovas ir šalies gynybos ministras). Dabar jis vadovauja Rusijos prezidento administracijai.

Vladislavas Surkovas – antrasis pagal svarbą asmuo po paties V. Putino, prisidėjęs prie Rusijos prekės ženklo kūrimo ir autoritarinio kapitalizmo formavimo. Jis įvardijamas ir kaip Kremliui prilipusio termino – suvereni demokratija – autorius.

Atvirai vadinamas pilkuoju kardinolu ir siejamas su jaunimo grupuote „Naši“, kuri viešai deklaruoja demokratines vertybes, tačiau elgiasi visai priešingai – persekioja asmenis, kuriuos pati įvardija kaip itin priešiškus Rusijai. Vienas iš tokių žmonių buvo ir Jungtinės Karalystės ambasadorius Rusijoje Tony Brentonas, kuris XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio viduryje priėmė neapgalvotą sprendimą ir sudalyvavo Rusijos opozicinės partijos konferencijoje.

Patys diplomatai V. Surkovą laiko vienu iš Krymo okupacijos sumanytojų. Į faktą, jog buvo įtrauktas į sąrašą sankcijomis nubaustų asmenų, politikas reagavo pašaipiai – pareiškė, jog iš tikrųjų vienintelis jam Amerikoje patinkantis dalykas buvo reperis Tupacas Shakuras.

XXI amžiaus Rusijoje galbūt galima paskanauti sušių ir apsistoti penkių žvaigždučių viešbučiuose, galbūt šalies oligarchai ir ilsisi San Tropeze ar gyvena Londone, tačiau Rusijos visuomenė nei iš tolo neprimena atviros ir svetingos, nors XX amžiaus pabaigoje apie tai tiek svajota ir stengtasi. V. Putino reitingai auga kaip ant mielių, tad niekas netrukdo begėdiškai nuteikinėti šalies žmonių prieš Vakarus. Jo Rusija šiuo metu yra kaip tik ten, kur jis ir norėtų, kad ji būtų, apibendrina „The Telegraph“.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Naujausias tyrimas pateikia visiškai netikėtą rezultatą: kokių specialistų iš tiesų reikės Lietuvai (73)

Pasirodo, artimiausiu metu Lietuvai labiausiai reikės ne IT specialistų. Auksiniai laikai laukia...

Apmokestins beveik visus automobilius: pradinis mokestis siektų 20 eurų per metus (340)

Kas bus tie blogieji automobiliai ir kam teks mokėti didžiausius mokesčius ? Apie tai „ DELFI...

Pietų Korėja paleido įspėjamųjų šūvių į Rusijos karinį lėktuvą (124)

Pietų Korėja antradienį pareiškė, kad rusų karinis lėktuvas dukart pažeidė jos oro erdvę...

Anapilin iškeliavo serialo „Naisių vasara“ aktorius Almantas Vaišnys (156)

Pirmadienio vakarą mirė žinomas Lietuvos teatro ir televizijos aktorius Almantas Vaišnys.

Nausėda vyksta į Latviją: prieš akis – tikrieji vienybės išbandymai (16)

Prezidentas Gitanas Nausėda antradienį darbo vizito vyksta į Latvijos Respubliką, kur susitiks...

Pasekmių dar nejaučiate, bet tai tikrai atsilieps: kuo rizikuojate, jei kasdien išgeriate per mažai vandens? (19)

Tikriausiai turite skirtingų tipų bent po vieną draugą: vienas tas, kuris per dieną išgeria...

Kaip darbo „nesinešti“ namo: šias laiko planavimo taisykles pritaikys kiekvienas

Dauguma mūsų norime laiką praleisti efektyviai ir naudingai tiek darbe, tiek namuose. Kai kada į...

Brazauskienę pasivijo nauji nemalonumai (67)

Neringos savivaldybė iš velionio prezidento Algirdo Brazausko našlės Kristinos Brazauskienės...

Dramatiškus išbandymus įveikę Jasaičiai neišskiriami – švenčia špyžines vestuves: klysti žmogiška (66)

Praėję metai popdainininkei, vizažistei Oksanai Pikul-Jasaitienei ir jos vyrui, krepšininkui Simui...

Paslaptingas nutylėjimas dėl naujos kriptovaliutos: ar „Facebook“ ketina tapti banku? (8)

Dvi dienas kamantinėjimus ant Kapitolijaus kalvos tvėrusio „Facebook Inc.“ dabar laukia sunkioji...