Desperatišku metu derėtų imtis desperatiškų priemonių. Turbūt būtent taip pastarąją savaitę pagalvojo A. Lukašenka, kreipdamasis į Jungtines Valstijas – valstybę, kurioje jis dažnai vadinamas paskutiniu Europos diktatoriumi.
Retai pasitaikančiame interviu Vakarų žurnalistams A. Lukašenka paragino Vašingtoną dalyvauti derybose dėl Ukrainos krizės išsprendimo ir pabrėžė, kad „be amerikiečių Ukrainoje stabilumo negali būti“. Net ir pagal neįprastus A. Lukašenkos standartus tai – kardinalus nuomonės pakeitimas dėl šalies, kurią ilgą laiką jis kaltino mėginimu jį, jo artimus bičiulius ir jų valdomas įmones dėl akivaizdžių jų vykdomų žmogaus teisių pažeidimų nuversti ir įtraukti į juodąjį sąrašą. Nors tai ir gali atrodyti įtikinamai, kažin ar šie jo žodžiai reiškia tikrą pozicijos pasikeitimą, rašo „The American Interest“.
A. Lukašenkos režimas stovi ant kelių stulpų. Baltarusijoje vertikali valdžia griežtai kontroliuoja politiką, valstybės administraciją ir teismus. Stipriai išsikerojęs saugumo aparatas tildo politinę opoziciją, nepriklausomą žiniasklaidą ir pilietinę visuomenę. Didžiąja dalimi valstybės kontroliuojama ekonomika užtikrina turto perskirstymą, elito ir visuomenės politinio palankumo pirkimą. Baltarusija palaiko draugiškus santykius su Rusija – be pigių energijos išteklių, paskolų ir lengvatinės prieigos prie rinkos išgyventi jai nepavyktų. Apsimesdamas neva ieškantis galimybių didesnei integracijai su Rusija, Minskas iš tiesų tik trokšta užsitikrinti stabilų subsidijų srautą. Kai tik politinė Kremliaus pareikalaujama kaina tampa per didelė, Baltarusija atsisuka į Vakarus, ieško galimybių atkurti liberalius ir draugiškus santykius, susirenka paskolas ir pagalbą ir laukia, kol Rusija nustos lieti savo įtūžį. Šios griežtos taisyklės laikymasis kartu su meistrišku manevravimu garantavo A. Lukašenkai galimybę išsilaikyti valdžioje daugiau nei du dešimtmečius.
Vis dėlto krizė Ukrainoje pakoregavo A. Lukašenkos taktiką. Rusijos įvykdytas Krymo užėmimas ir karas Rytų Ukrainoje sukrėtė Baltarusiją – duota aiški užuomina, kad Kremlius pasirengęs imtis agresijos prieš buvusias sovietines respublikas, pasirinkusias nepriklausomą politinį kursą.
Drastiškų priemonių pateisinimui skirta Maskvos naudojama „rusų pasaulio“ koncepcija, neva būtina apginti rusakalbius gyventojus už Rusijos sienų itin pavojinga Baltarusijai – juk dauguma gyventojų šioje šalyje kalba būtent rusų kalba. Kaip ir dauguma kitų postsovietinių valstybių Baltarusija puikiai žino savo pažeidžiamumą dėl skausmingo Rusijos kišimosi į šalies reikalus, susijusio su energetikos nepriklausomybe, Rusijos valstybinių žiniasklaidos priemonių ir prorusiškų nevyriausybinių organizacijų skleidžiama propaganda, jėgos panaudojimo nevengiančio saugumo aparatu, o taip pat ir Rusijos karinėmis bazėmis. Vis dar iki galo neužsigydžiusi po Antrojo pasaulinio karo likusių žaizdų Baltarusija šiuo metu atsidūrusi potencialaus susipriešinimo dėl Rusijos konfrontacijos su Vakarais centre. Apie tai liudija dažnai rengiami kariniai mokymai, reguliarūs NATO oro erdvės pažeidimai ir grasinimai panaudoti branduolinį ginklą. Be to, Baltarusijai skaudžiai smogė ekonominė krizė. Pinganti rusiška nafta, Vakarų sankcijos ir neišvengiamas Ukrainos ekonomikos griuvimas reiškia, kad pirmąją ir trečiąją vietas svarbiausių Baltarusijos prekybinių partnerių sąraše užimančios valstybes išgyvena ekonominį nuosmukį, o tai neabejotinai smukdys Baltarusijos rublio vertę, biudžetines pajamas ir rezervus.
Trumpai tariant, A. Lukašenkos iš šiol stabiliai atrodžiusi valdžia tuo pačiu metu žlugdoma net iš kelių pusių.
Šių veiksnių kontekste A. Lukašenka nešvaisto laiko savo autoriteto stiprinimui šalies viduje ar už valstybės sienų ribų. Baltarusijoje jis save pateikia kaip stabilumo ir identiteto pamatą, tokiu būdu pateisindamas savo diktatorišką valdžią ir akcentuodamas baltarusių kalbos ir kultūros svarbą. A. Lukašenka Maskvos atžvilgiu parodė šiek tiek savarankiškumo: pabrėžė Ukrainos teritorinio vientisumo svarbą, pripažino naująją Kijevo valdžią, tačiau tuo pačiu pripažino ir Rusijos įvykdytą Krymo užėmimą. Vakarų, ypač Europos Sąjungos (ES) atžvilgiu A. Lukašenka pademonstravo savo kaip Baltarusijos suverenumą garantuojančio asmens ir tarpininko sprendžiant Ukrainos krizę vaidmenį pirmosiose ir antrosiose Minske vykusiose derybose dėl ugnies nutraukimo.
JAV skirtos A. Lukašenkos uvertiūros kuo puikiausiai dera su šiomis pastangomis. Vis dėlto Vakarams tai kelia politinių grėsmių. Pirma, kyla pavojus, kad šis nepriimtinas diktatorius bus pateisintas ir netgi padrąsintas. A. Lukašenka naudojasi Ukrainos krize kaip proga prasiveržti pro tarptautinę izoliaciją. ES pareigūnai ir ekspertai jau dabar remia glaudesnių ryšių idėją, priimdami A. Lukašenkos poziciją, kad Baltarusijos nepatikima nepriklausomybė – svarbesnė už apgailėtiną demokratijos situaciją šalyje, o taip pat ir teiginius, kad Rusijos keliama geopolitinė grėsmė pralenkia Europos vertybes. Ši pozicija gniuždo už demokratiją šalyje kovojančius baltarusius, nes Rusijos agresijos atveju Baltarusija nesulauks jokios realios pagalbos. Siaurąja prasme, vienintelis laimėtojas – A. Lukašenka, plačiąja prasme – pralaimėtojų vietoje atsidurs demokratija ir nepriklausomybė Baltarusijoje.
Antra, parinktas netinkamas metas tokio pobūdžio pareiškimams. JAV skirtas A. Lukašenkos raginimas dalyvauti Ukrainos konflikto sprendime išsakytas tuo metu, kai susitarimas dėl taikos Rytų Ukrainoje, kuris buvo priimtas tarpininkaujant Europai, vis dar galioja. Žinoma, antrasis vasario mėnesį Minske pasiektas susitarimas tarp Ukrainos ir Rusijos, dalyvaujant Vokietijai ir Prancūzijai, turi savų trūkumų: ugnies nutraukimo režimas nuolat pažeidžiamas, o visų susitarimo sąlygų įgyvendinimas kažin ar išvis gali būti įmanomas. Vis dėlto pareiškimas, kad susitarimas žlugęs, o būtent tai A. Lukašenka ir padarė paragindamas JAV dalyvauti naujai rengiame konflikto sprendime, turi keletą neišvengiamų pasekmių. Klausimas, kuri iš konfliktuojančių šalių atsakinga dėl susitarimo žlugimo, lieka neatsakytas. Tai neabejotinai privers Vašingtoną nepasitikėti derybų procesu, į kurį Berlynas ir Paryžius investavo reikšmingą politinį kapitalą, o taip pat ir pablogins transatlantinius santykius bei Europos vieningumą. Maža to, tai dar labiau paaštrins JAV ginklų tiekimo Ukrainai klausimą, kuris kiršina reikšmingą Vašingtono politinį elitą su JAV prezidentu Baracku Obama. Trumpai tariant, egzistuoja rimtų priežasčių, dėl kurių būtų naudinga bent kuriam laikui atidėti intensyvesnį JAV dalyvavimą Ukrainos konflikto sprendime.
Galiausiai A. Lukašenkos kreipimasis į JAV taip pat skirtas ir pamaloninti Rusiją. JAV skirtas prašymas sugrįžti prie derybų stalo dėl Ukrainos tenkina Rusijos troškimą būti pripažintai pasauline žaidėja. Nė vienas iš neseniai vykusiose derybose dalyvavusių ES lyderių šių Rusijos sentimentų patenkinti negalėjo. Taigi Rusijos siekimas išsaugoti įtakos sferą, karas Ukrainoje ir visi grasinimai NATO skirti iškelti Rusiją į JAV lygmenį. Kažin ar yra dalykų, erzinančių V. Putiną labiau nei B. Obamos Rusijai skirtas „regioninės galios“ apibūdinimas. JAV įtraukimas į konflikto Ukrainoje sprendimą neabejotinai padidins Rusijos pasitikėjimą savimi ir turės rimtų padarinių. Tokios perspektyvos neabejotinai paskatins Rusiją dar agresyviau išmėginti JAV įsipareigojimų prieš Europą, o ypač rytinę jos dalį ribas. Tokia situacija sustiprins Rusijos siekimą išvysti pasikeitusią santvarką Europoje, kurią performuotų kelios didžiosios valstybės mažesniųjų sąskaita. Be to, šie įvykiai galėtų susilpninti Europos apsisprendimą ir įsipareigojimus, kurie ir taip šiuo metu yra nepakankamai išvystyti, dėl didesnės atsakomybės prisiėmimo už savo pačių ir kaimyninių valstybių saugumą.
Savaime aišku, kad JAV, kaip ir Rusijos ir Europos dalyvavimas Ukrainos krizės sprendime yra reikalingas. Tiesą pasakius, jo dabar reikia kaip niekad, ypač šį poreikį jaučia ES ir NATO rytinės narės. Vis dėlto A. Lukašenkos raginimas pasigirdo iš netinkamos pusės, netinkamu metu ir dėl netinkamų priežasčių. Kol kas Vašingtonas šį raginimą ignoruoja ir tai daro ne be pagrindo.
Joergas Forbrigas – Berlyne įsikūrusio JAV Marshallo fondo Centrinės ir Rytų Europos skyriaus mokslinis darbuotojas, Baltarusijos demokratiškojo fondo direktorius.
