Rusas šią Vladimiro Putino savybę vadina „Putino paradoksu“. Anot M. Galeotti, per septynis mėnesius saga apie Rusijos kišimąsi į JAV prezidento rinkimus tapo idealiu „Putino paradokso“ pavyzdžiu.
JAV žvalgybos agentūros apkaltino Rusiją nurodžius programišiams įsilaužti į Demokratų partijos kandidatės prezidento rinkimuose Hillary Clinton rinkiminio štabo ir Demokratų partijos nacionalinio komiteto kompiuterius.
Rusijos valstybinė žiniasklaida užsienio kalba, konkrečiai televizijos bendrovė RT ir naujienų agentūra „Sputnik“, intensyviai vykdo kampaniją, nukreiptą prieš H. Clinton. M. Galeotti priduria, jog yra nuogąstavimų, kol kas nepatvirtintų jokiais įrodymais, kad Maskva JAV prezidento rinkimų dieną gali sutrikdyti elektroninę balsavimo sistemą.
Anot M. Galeotti, šios pastangos gali būti sėkmingos, tačiau už tokią sėkmę greičiausiai teks labai brangiai sumokėti.
Straipsnio autoriaus teigimu, Rusijos kišimasis į Jungtinių Valstijų rinkimus turi du aiškius tikslus: 1) susilpninti H. Clinton – tam, kad tapusi prezidente, ji negalėtų „eikvoti energiją konfrontacijai su V. Putinu ir bandymams sumenkinti jo autoritetą“. 2) pakirsti pasitikėjimą amerikietiška demokratija, sumenkinti JAV pozicijas užsienyje, priversti Vašingtono bičiulius suabejoti valstybės patikimumu ir pakurstyti pasaulinės propagandos kampaniją.
Nepaisant to, kaip ir Krymo aneksija (po kurios Rusijai Vakarai pritaikė griežtų sankcijų, o ir pati nauja teritorija Kremliui atnešė nemenkų finansinių nuostolių), avantiūra Donbase (kuri dar stipriau užveržė sankcijų apynasrį ir įtraukė Rusiją į brangiai kainuojantį nepaskelbtą karą) ir kišimasis į konfliktą Sirijoje (kur V. Putinas pasiuntė karių, o tada persigalvojo ir galiausiai vis tiek įsivėlė į dar vieną neaišku kada pasibaigsiantį karinį konfliktą), šiandieniniai Rusijos pasiekimai akivaizdžiai apsiriboja vakarykščia paralyžiuojančia destrukcija.
Anot M. Galeotti, rusai jau pelnytai dreba dėl atsakomųjų Jungtinių Amerikos Valstijų priemonių ir pašlijusių Rusijos ir JAV santykių padarinių.
H. Clinton – pragmatiška politikė, sako straipsnio autorius. „Jeigu V. Putinas sulauktų jos inauguracijos ir pasiūlytų kokį nors susitarimo su Sirija variantą, galbūt netgi Ukrainos klausimu, labai tikėtina, kad ji gautus siūlymus bent jau rimtai peržiūrėtų. Deja, savo išsišokimais ir politiniais manevrais V. Putinas sugebėjo ponią H. Clinton ir jos aplinką įtikinti, kad Kremlius – akivaizdi ir aktuali grėsmė JAV demokratijai iš esmės ir Vakarų vienybei.
Kaip straipsnio autoriui sakė vienas iš šaltinių Vašingtone, „dabar belieka laukti, kol V. Putino košmarai (gali būti netgi slapta parama valdančiojo režimo pokyčiams Rusijoje, apie ką gandai sklando jau seniai) virs realybe – vos tik H. Clinton įkels koją į Baltuosius rūmus.
Anot M. Galeotti, Maskvoje visi vis geriau supranta, ką daro V. Putinas – keli mėnesiai piktdžiugystės neatsveria neigiamų tokio elgesio padarinių. „Vienas aukšto rango valstybės tarnautojas, priklausantis parlamento aparatui, asmeninio pokalbio metu išreiškė nerimą dėl to, kad Rusija virsta naująja Pietų Afrikos Respublika“, – rašo M. Galeotti. Anot jo, pašnekovas omenyje turėjo aparteido režimo boikotą.
„Netgi specialiųjų tarnybų darbuotojai, kurie visa tai ir surežisavo, kamuojami abejonių“, – mano M. Galeotti. Taigi analitikas, turintis artimų ryšių su Rusijos žvalgybos bendruomene, rimtai nerimauja, jog kibernetinio šnipinėjimo potencialas, „galintis būti tikrų tikriausiu turtu, eikvojamas niekais elektroniniams laiškams su įvairiais gandais“.
Anot M. Galeotti, V. Putinui ši avantiūra pavyko vien todėl, kad pasaulinėje politikos arenoje jis improvizatorius.
Aptikęs ir įvardijęs silpnąsias JAV politinės sistemos grandis, V. Putinas artėjančių prezidento rinkimų kontekste tiesiog pasinaudojo palankia proga.
„Amerikietiška demokratija iš tikrųjų kaip reikiant nukentėjo, tačiau V. Putinas vis tiek sumaniai pasinaudojo proga, sukūrė situaciją, kurioje Rusijos vaidmuo daugiau nei akivaizdus, situaciją, kurioje JAV būtina imtis atsakomųjų priemonių“, – teigiama straipsnyje.
„Viena iš pagrindinių Kremliaus problemų ta, kad V. Putinas-oportunistas gyvena šia diena. Jis visą dėmesį skiria dalykams, kuriuos gali gauti jau rytoj, tačiau toli gražu ne visada susimąsto apie padarinius, laukiančius poryt. Jis pernelyg tiki savo jėgomis ir mano, kad jam visur ir visada pavyks išsaugoti kontrolę“, – konstatuoja M. Galeotti.
Nepaisant to, „V. Putino įsitikinimas, kad jo rankos – švarios, kuo toliau, tuo labiau atrodo nepatikimas, sukurtas chaosas pradeda gyventi savo gyvenimą ir netgi ima kelti realų pavojų pačiam jo kūrėjui“, reziumuoja M. Galeotti.