Kazachstano ir Uzbekistano pasienyje yra sala, supama kilometrinės toksiškos dykumos. Tiksliau, anksčiau tai buvo sala. Vozroždenije kažkada gyvavo žvejų kaimas, apsuptas žalsvai melsvų lagūnų. Tai buvo tada, kai Aralo jūra vadinamas ežeras buvo ketvirtas pagal dydį pasaulyje ir jame knibždėte knibždėjo žuvų. Tačiau po ilgų sovietų savivalės metų vandenys nuseko, o ežeras virto dulkėmis. Taip nutiko todėl, kad Aralo jūrą maitinusios upės buvo nukreiptos medvilnės laukams drėkinti. Šiandien sūraus smėlio sluoksnis, kuriame gausu kancerogeninių pesticidų, yra viskas, kas liko iš senosios oazės.
Tai vieta, kur gyvsidabrio stulpelis smėlėtame dirvožemyje reguliariai pasiekia 60 laipsnių Celsijaus, ir kur vienintelis gyvybės požymis yra sudžiuvusių medžių skeletai ir kupranugariai, besislepiantys nuo kaitros milžiniškų ant seklumos užplaukusių laivų pavėsyje.
Dabar sala prarijusi tiek Aralo jūros ploto, kad jos pradinis dydis išaugo dešimt kartų, o su žemynine dalimi ją jungia pusiasalis. Tačiau dar vienas sovietų projektas pavertė ją viena mirtiniausių vietų pasaulyje.
Nuo praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio Vozroždenije minima daugybėje grėsmingų incidentų. 1971 metais tyrimų laivui „Levas Bergas“ praplaukus pro rudą miglą netoli salos, susirgo jauna mokslininkė. Po kelių dienų jai buvo diagnozuoti raupai, nors ji buvo pasiskiepijusi nuo šios ligos. Nors mokslininkė pasveiko, kilus protrūkiui jos gimtajame mieste apsikrėtė dar devyni žmonės, iš kurių trys mirė. Vienas jų – jos jaunesnysis brolis.
Po metų netoliese buvo aptikti dviejų dingusių žvejų kūnai, dreifuojantys savo valtyje. Manoma, kad jie pasigavo maro užkratą. Netrukus po to vietiniai ėmė traukti tinklus su nugaišusiomis žuvimis. Niekas nežino, kodėl. Paskui 1988 metų gegužę per vieną valandą krito negyvos 50 tūkstančių saigomis vadinamų antilopių, kurios ganėsi netoliese esančioje stepėje.
Salos paslaptis tebetvyro iš dalies dėl to, kad tai nėra ta vieta, į kurią galima būtų užsukti. Kadangi paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sala buvo palikta, per tą laiką čia atvyko vos kelios ekspedicijos. Štai 2005 metais žurnalistas ir geografas Nickas Middletonas iš Oksfordo universiteto čia nufilmavo dokumentinį filmą. „Žinojau, kas vyksta, tad mes prisikalbinome vaikiną, dirbusį britų kariuomenei. Jis atvyko komandai suteikti trumpą informaciją apie tai, ką ten galime rasti, – prisimena N. Middletonas. – Jeigu sąžiningai, jis mane mirtinai išgąsdino.“
Tas ekspertas buvo Dave’as Butleris, kuris galiausiai išvyko su jais. „Daug kas galėjo susiklostyti blogai“, – prisimena jis. Atsargumo dėlei, D. Butleris visai komandai likus savaitei iki vizito nurodė pradėti vartoti antibiotikus. Nuo pat atvykimo akimirkos visi privaloma tvarka dėvėjo dujokaukes su pačiais pažangiausiais filtrais, storos gumos batus ir ištisinius baltus kombinezonus.
Ir tai nebuvo paranoja. Centrinės žvalgybos agentūros 1962 metais darytos aeronuotraukos parodė, kad jeigu kitose salose yra prieplaukos ir žuvų fasavimo nameliai, Vozroždenije saloje buvo tik šaudymo poligonas, barakai ir paradų aikštelė. Bet tai dar ne viskas. Ten taip pat buvo mokslinių tyrimų pastatai, gyvūnų aptvarai ir bandymų poligonas po atviru dangumi. Sala buvo paversta pavojingiausia karine baze: tai buvo biologinių ginklų bandymų poligonas.
Šis projektas buvo laikomas visiškoje paslaptyje, sovietiniuose žemėlapiuose net nepažymėtas, tačiau apie jį žinojusieji vadino jį „Aralsk-7“. Bėgant metams sala virto tikru košmaru, mat čia virš žemės tvyrojo juodligės, raupų ir maro užkrato debesys, o tokiomis egzotiškomis ligomis kaip tuliaremija, bruceliozė ar dėmėtoji šiltinė, tiesiog lijo iš dangaus ir viskas susigerdavo į smėlingą dirvą.
Sala buvo pakankamai atoki, tad aptikta tik XIX amžiuje. Iškart tapo akivaizdu, kad tai tobula vieta nuo smalsių Vakarų žvalgybos akių pasislėpti. Tam nepavykus, supantis ežeras galėjo atlikti patogaus natūralaus apsauginio griovio funkciją.
Dėl visų šių veiksnių Vozroždenije sala buvo pasirinkta paskutine poilsio vieta didžiausiam juodligės rezervui žmonijos istorijoje. Jo kilmė vis dar lieka neaiški, tačiau gali būti, kad mirtinos atsargos buvo pagamintos 19-oje karinių tyrimų bazėje netoli Sverdlovsko, dabartinio Jekaterinburgo.
„Aralsk-7“ buvo pramoninio masto biologinių ginklų programos dalis. Šioje programoje darbavosi daugiau kaip 50 tūkstančių žmonių 52 gamyklose visoje sovietų imperijoje. Juodligė buvo gaminama didžiulėse fermentavimo cisternose – atsargiai auginama, tarsi būtų verdamas alus.
1988 metais, praėjus devyneriems metams nuo juodligės proveržio 19-oje karinių tyrimų bazėje, nusinešusio mažiausiai 105 gyvybes, sovietai galutinai nusprendė atsikratyti savo atsargų.
Didžiulės cisternos su juodligės sporomis buvo sumaišytos su balikliu ir pervežtos į Aralsko miestą, įsikūrusį prie Aralo jūros kranto (dabar iki kranto 25 kilometrai), kur jos buvo sukrautos į baržas ir išgabentos į Vozroždenije salą. Šimtas iš dviejų šimtų tonų juodligės užkrato buvo paskubomis sumesta į duobes ir pamiršta.
Dažniausiai juodligės bakterijos gyvuoja kaip sporos – tai neaktyvi užkrato forma, pasižyminti ekstremaliais išgyvenimo įgūdžiais. Joms nė motais dauguma dalykų, kuriais mėginsite jas įveikti, pradedant nuodingų dezinfekuojančių priemonių voniomis ir baigiant dviejų minučių kepinimu 180 laipsnių temperatūroje.
Palaidotos žemėje, sporos gali išgyventi šimtus metų. Vieną kartą jos buvo regeneruotos iš kalkių, kuriomis mėginta sporas neutralizuoti, aptiktų per archeologinius kasinėjimus viduramžių ligoninės griuvėsiuose.
2016 metais mirė dvylikos metų berniukas, kurį įveikė juodligė, tykojusi tolimojoje Rusijos šiaurėje. Kilus šios ligos protrūkiui klajoklių nenecų gentyje, į ligoninę buvo paguldyti 72 žmonės, tarp jų 41 vaikas, taip pat nugaišo tūkstančiai elnių. Manoma, kad ligos protrūkis kilo, kai šilumos banga atšildė mažiausiai 75 metų senumo elnio griaučius.
Kaip ir galima tikėtis, sovietų pastangos Vozroždenije saloje nebuvo pakankamos. Praėjus keleriems metams po Sovietų Sąjungos žlugimo, po išpuolių Tokijuje ir paaiškėjus apie didelę biologinio ginklo programą Irake, kilo baimė, kad teroristai ar nesąžiningos vyriausybės prikišo nagus prie kokių nors biologinių ginklų. Todėl JAV vyriausybė nusiuntė specialistų komandą atlikti tam tikrus tyrimus.
Tiksli juodligės slaptavietės lokacija nebuvo nustatyta, tačiau pasirodo, kad tai jokia problema. Tos duobės buvo tokios didelės, kad jas galima aiškiai matyti iš kosmoso padarytose nuotraukose. Gyvybingų sporų aptikta keliuose dirvožemio mėginiuose.
JAV įsipareigojo skirti 6 milijardus dolerių salos išvalymo projektui. Jis numatė gilią tranšėją, iškastą šalia duobių, plastikinius įdėklus ir tūkstančius kilogramų galingo baliklio miltelių. Viskas, ką komandai reikėjo padaryti – perkelti kelias tonas užteršto dirvožemio į tranšėją svilinant 50 laipsnių karščiui ir vilkint ištisinius apsauginius kombinezonus. Iš viso buvo pasamdyta šimtas darbininkų, projektui užbaigti prireikė keturių mėnesių.
Tai pasiteisino. Po šešias dienas vykusių darbų su baliklio milteliais, sporos išnyko. Tačiau istorija tuo nesibaigė. Pusę amžiaus trukę bandymai po atviru dangumi užteršė visą salą – ne tik bandymų zoną, bet absoliučiai visą salą. „O ne, problema ta, kad ten vis dar bus juodligė“, – teigia tarptautinis juodligės ekspertas Lesas Baillie iš Kardifo universiteto. Jis praleido dešimtmetį, dirbdamas buvusiame Jungtinės Karalystės biologinių ginklų tyrimų centre „Porton Down“.
Jau nekalbant apie užkrėstų gyvūnų kapavietes, kurių kiekvienoje buvo iki šimto nugaišusių gyvūnų, ar moters, prieš kelis dešimtmečius mirusios dirbant su infekcine medžiaga, nepažymėtą kapą. „Net laidojant gyvūną, jį reikia užkasti gerų poros metrų gylyje. Jeigu teritoriją užtvindys, sporos gali išplaukti į paviršių, o dirvožemyje esantys sliekai gali juos išplatinti“, – aiškina L. Baillie.
Kad ir kaip šiurpiai skambėtų, tačiau panaši vieta yra ir arčiau nei Vidurio Azijos stepės: tai Grinjardas, nedidelė sala prie Škotijos aukštumų pakrantės. Nuo 1942 iki 1943 metų, vos vienerius metus, tai buvo Jungtinės Karalystės branduolinių ginklų programos epicentras. Tyrimų metu avys buvo pririšamos atvirame lauke arba uždaromos užtvare, o paskui užkrečiamos didelėmis juodligės dozėmis. Vieną kartą ligos užkratas buvo susprogdintas virš salos, kitą kartą – išmestas iš lėktuvo.
Po trijų dienų avys ėmė gaišti. „Galima pasakyti, ar gyvūnas mirė nuo juodligės. Tereikia pažiūrėti į išpampusį kūną su hemoragija“, – aiškina L. Baillie. Vėliau mokslininkai avis palaidojo ir netgi dinamitu ant tos vietos susprogdino uolą, kad užkratas neplistų.
Šis vienintelis eksperimentas taip užkrėtė salą, kad pirminės pastangos ją išvalyti buvo bevaisės, ir ją teko palikti. Per pusę amžiaus vieninteliai čia koją įkėlę žmonės buvo mokslininkai iš „Porton Down“ ir du broliai, kurie kartą per metus valtimi per jūrą atsiirdavo čia perdažyti įspėjamųjų ženklų. Tai darydami jie visada vilkėdavo apsauginius kombinezonus.
1979 metais paimti dirvožemio mėginiai atskleidė, kad praėjus keturiems dešimtmečiams viename grame dirvožemio yra nuo 3 tūkstančių iki 45 tūkstančių sporų. Tarp pasiūlymų, kaip susidoroti su „užterštu monstru“, kaip buvo vadinama ši vieta, buvo visiškas šios vietos užbetonavimas ar viršutinio sluoksnio nuėmimas ir jo palaidojimas Šiaurės Atlante.
Galiausiai kiekvienas 1,96 kvadratinio kilometro salos centimetras buvo išpurkštas su jūros vandeniu sumaišytu formaldehido tirpalu, kurio prireikė 280 metrinių tonų. 1990 metais galiausiai buvo paskelbta, kad sala saugi. Šiandien ją galima lengvai pasiekti laivu, nors pirmiausiai jus turėtų kažkas įtikinti ten plaukti.
Laimei, Vozroždenije sala nėra taip lengvai pasiekiama. Norėdami ten patekti, N. Middletonas, D. Butleris ir jų komanda keliavo per Kazachstaną (komanda atvyko iš Kazachstano, nes iš Uzbekistano, kuriam ši sala iš tikrųjų ir priklauso, negalėjo gauti vizų) į gyvenvietę, esančią netoli salos žemyninėje šalies dalyje. Jie planavo išsinuomoti valtį, kuria perplauks Aralo jūrą, ir pasamdyti kelis vedlius. Natūralu, vietiniai nepuolė vienas per kitą siūlytis palydėti į liūdnai pagarsėjusią salą. „Jie žinojo, kad reikia laikytis atokiau“, – prisimena N. Middletonas. Galiausiai jiems pavyko rasti gaują vyrų, norinčių atlygio.
Kelionė buvo atidėta, nes įgulos nariai apsinuodijo maistu. Kai pagaliau jie galėjo keliauti, prasidėjo baisi dulkių audra, apėmusi visą gyvenvietę ir Aralo jūrą. „Tai priminė pasaulio pabaigą. Būtume buvę audros centre tuose išklerusiuose laiveliuose, – pasakoja D. Butleris. – Nemanau, kad būtume išgyvenę.“
Kitą dieną jiems pagaliau pavyko pasiekti kelionės tikslą. Bazė buvo padalinta į dvi dalis: Kantubeko miestas, pastatytas mokslininkams ir jų šeimoms, ir laboratorijų kompleksas, esantis už kiek daugiau nei trijų kilometrų į pietus.
Salos dykumą jie pervažiavo motociklu, be jokių žemėlapių. „Manau, jie orientavosi pagal saulę“, – tikina D. Butleris.
Nors jie žinojo, kad tai pavojinga, gauja prieš tai kelis kartus buvo apsilankiusi šiame mieste, išardė varinius vamzdžius, nusuko šviestuvus, palaipsniui išmontuodami viską, ką galima buvo parduoti.
„Kai pirmą kartą pamatai, atrodo taip, tarsi čia vis dar vyktų statybos“, – sako N. Middletonas.
Šiandien Kantubekas yra apgriuvęs miestas-vaiduoklis, kuriame kadaise buvusio patogaus gyvenimo ženklai kontrastuoja su kažko grėsmingo užuominomis. Viena vertus, čia yra namai, valgykla ir pora mokyklų, kita vertus, suskilę karinių veikėjų portretai, Karlo Marxo ir Lenino knygos bei rūdijantys tankai.
„Keista, nes tvyro klaikus sunykimo pojūtis, tačiau taip pat yra ir tokių nederančių elementų, kaip didelė freska, kurioje pavaizduotas ančiukas iš animacinio filmuko, – prisimena jis. – Ten nėra nei vieno paukščio ar vabzdžio. Absoliuti ramybė.“
Vietinių vyrų gauja norėjo kaip įmanoma greičiau palikti salą, todėl komanda neturėjo daug laiko. Jie nusprendė surasti laboratorijų kompleksą. „Jie nuvežė mus iki paradinių durų ir pasakė „palauksime lauke“. Jie nenorėjo eiti į vidų“, – pasakoja D. Butleris.
Tai, ką jie rado lauko mokslinių tyrimų laboratorijoje (tai oficialus šios vietos pavadinimas), sukėlė didelį nerimą. „Mokslinių tyrimų pastatai visiškai nevalyti, – sako N. Middletonas. – Atrodo taip, tarsi prišiukšlinta ir išeita.“ Ant sienų išrikiuotos talpyklos su pavojingomis medžiagomis, o grindys padengtos šimtais tūkstančių sudaužytų buteliukų, pipečių ir petri lėkštučių. Visur buvo pilna išmėtytų kombinezonų, kaukių ir oro žarnelių. Visa tai priminė kraupų vaizdo žaidimą.“
Tada D. Butleris nusprendė papildomai pasirūpinti saugumu ir komandai išdalijo tobulesnius kvėpavimo aparatus, kurie filtravo orą. „Pastatai paprastai sugeria viską, kas juose yra“, – aiškina D. Butleris. Be juodligės komanda rado formaldehido, kuris yra kancerogeninis, jeigu jo įkvepi.
Tačiau kontroliuojamos situacijos pojūtis truko neilgai. „Mes ten prabuvome apie 15 minučių ir filtrai buvo pilni, – prisimena D. Butleris. – Kai filtras prisipildo, pirmasis ženklas paprastai yra bjaurus kvapas, kuris prasiskverbia. Tai gali nutikti, jeigu yra tikrai korozinė, pramoninė cheminė medžiaga koncentruotais kiekiais.“
Kad ir kas tai buvo, jie nusprendė greitai pasišalinti. D. Butleris džiaugėsi, kad naktį galės miegoti stovyklavietėje, o kitą dieną vėl apsilankyti bandymų zonoje, tačiau kiti jautėsi pamatę pakankamai. „Man tai buvo gana įdomu. Tai buvo galimybė visas žinias pritaikyti praktikoje“, – samprotauja D. Butleris.
Jis ėmėsi papildomos atsargumo priemonės – iš kiekvieno komandos nario nosies paėmė tepinėlį ir patikrino, ar nėra juodligės sporų. Ir nerimauti tikrai buvo ko. Nuo juodligės galima mirti keliais būdais, o baisiosios detalės priklauso nuo to, kaip užsikrėtėte. Yra virškinamojo trakto kelias, dažniausiai pasitaikantis tarp žolėdžių gyvūnų, tokių kaip galvijai, arkliai, avys ir ožkos, o besivystančiose šalyse iki šių dienų tai pareikalauja ir žmonių gyvybių. Simptomai skiriasi, tačiau dažniausiai vemiama, viduriuojama, pažeidžiami visi organai, nuo burnos iki žarnyno.
Tačiau pakanka ir vien kontakto su oda. XIX amžiuje Jorkšyre vadinamoji „vilnos rūšiuotojų“ liga tapo profesine liga tiems, kurie dirbo tekstilės pramonėje. Tačiau nemaloniausias likimas laukė tų, kurie ligos užkratą įkvepia. Kai sporos patenka į organizmą, pirmiausia jos pasiekia limfmazgius. Čia sporos pradeda bręsti ir daugintis, galų gale išplinta į kraujotaką ir stipriai pažeidžia audinius, prasideda vidinis kraujavimas. Manoma, kad visas procesas trunka kelis mėnesius, tačiau galiausiai mažiausiai aštuoni iš dešimties žmonių miršta.
„Turbūt tai idealus biologinis ginklas, – sako biologė Talima Pearson iš Šiaurės Arizonos universiteto, padėjusi nustatyti štamą, sukėlusį ligos protrūkį Sverdlovske. – Jie greičiausiai gavo jį iš laukinės gamtos.“
Ne viskas buvo paprasta juodligė. „Aralsk-7“ buvo pastatytas tuo metu, kai su JAV ir Jungtine Karalyste vyko ginklavimosi biologiniais ginklais varžybos. Tai buvo pavojinga misija imtis jau mirtinų patogenų ir juos padaryti dar atsparesnius, labiau užkrečiamus ir mirtinus. Buvo pasistengta, kad bakterija taptų atsparia antibiotikams, o virusas užkrėstų netgi tuos, kurie pasiskiepijo.
Norėdami tai pasiekti, mokslininkai išaugino pramoninius laukinėje gamtoje surinktų ir geriausias charakteristikas turinčių patogenų kiekius. „Kuo daugiau medžiagos, tuo didesnė tikimybė surasti tai, ko ieškai“, – aiškina D. Baillie.
Tačiau 1972 metų balandžio 10 dieną visos trys valstybės pasirašė sutartį, pagal kurią viso to
turėjo būti atsisakyta. Būtent šiuo momentu sovietai paleido pačią siaubingiausią programą. Šį kartą jie panaudos atsirandantį molekulinės genetikos mokslą. Tai buvo ypač pavojingas juodligės štamas, mokslininkams žinomas kaip STI. Jis buvo atsparus įspūdingam antibiotikų skaičiui, įskaitant peniciliną, rifampiną, tetracikliną, chloramfenikolį ir linkomiciną. Tačiau tai ne vienintelė priežastis, dėl ko tikrai nesinori užsikrėsti STI.
Tarsi paprasta juodligė būtų nepakankamai atgrasi, mokslininkai nusprendė, kad šiam natūraliam žudikui reikia finalinio potėpio: toksinų, kurie pažeidžia raudonuosius kraujo kūnelius ir pūdo žmogaus audinius. Mokslininkai paėmė genus iš artimo giminaičio Bacillus cereus ir, pasinaudoję naujausiais moksliniais metodais, pridėjo juos.
Juodligė natūraliai auga guotais, tačiau jie ne visada patenka į šnerves ir ne visada baigiasi infekcija. Todėl sovietai sumalė užkratą ir galutinis rezultatas buvo vos penkių mikrometrų ilgio – tai mažiausiai 30 kartų mažesnis už žmogaus plauko storį. „Tai tobulas dydis įkvėpti“, – sako D. Butleris.
Prieš tai, kai komanda išvyko į salą, D. Butleris paplūdimyje pastatė nukenksminimo zoną – iš esmės tai tebuvo lauko čiaupas ir antibakterinis muilas. Jiems grįžus kiekvienas komandos narys nuogai išsirengė ir švariai nusitrynė. „Turėjome įsitikinti, kad neturime sporų plaukuotose mūsų kūno dalyse“, – aiškina jis.
Laimei, komandos tepinėliai buvo neigiami ir netgi jiems talkinusi gauja, atsisakiusi siūlomų apsauginių priemonių, visiškai nenukentėjo. Šiuo metu juodligė Vozroždenije saloje tūno žemėje.
O kaip dėl paslaptingų protrūkių aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose? Yra žinoma, kad „Levas Bergas“ pakliuvo į aerozolinį raupų debesį, kuris neseniai buvo sprogęs saloje. Incidentą nutildė to meto sovietų valdžia, tarp jų ir KGB vadovas Jurijus Andropovas, vėliau tapęs sovietų generaliniu skretoriumi.
Nėra tiksliai žinoma, kuriuo štamu jie buvo užkrėsti, tačiau pasak virusologo Davido Evanso iš Albertos universiteto (Kanada), labai tikėtina, kad tai buvo „Indija-1967“.
„Mes tai žinome, nes šį štamą sovietai sekvenavo, – sako D. Evansas. – Tam padaryti jie naudojo labai senamadišką metodą, kuris reikalavo stulbinančio DNR kiekio, tad logiška, kad jie sekvenavo tą patį, kurį ir naudojo kaip ginklą.“
Tai buvo labai nuodingas štamas, pirmą kartą išskirtas iš Indijos gyventojo, kuris 1967 metais atvežė jį į Maskvą. Yra dvi galimos priežastys, kodėl jis galėjo apkrėsti tuos, kurie jau buvo pasiskiepiję: vakcina neveikė arba jie susidūrė su ypač didele doze.
„Sovietinė vakcina buvo kritikuojama, tad gali būti, kad ji veikė nelabai gerai, – samprotauja D. Evansas. – O bet ko didelė dozė imunizavimą gali įveikti.“ Jeigu vakcina neveikė, „Indija-1967“ turėjo būti ypač pavojingas virusas.
Tad ar gali Vozroždenije sala ir šiandien būti vis dar infekuota? „O, tai praėjo jau seniai“, – teigia D. Evansas. Neseniai rusai vėl atrado raupų epidemijos Sibire aukas, kai ištirpęs amžinasis įšalas atidengė jų kapus. Nors jų kūnai buvo įšaldyti 120 metų, mokslininkai viruso nerado, tik jo DNR.
D. Evansas dirba su šio viruso vakcina. „Netgi mano laboratorijoje, kur mes laikome jį minus 80 laipsnių Celsijaus temperatūroje idealiomis sąlygomis, virusas laikui bėgant pamažu praranda savo infekciškumą“, – aiškina jis.
Kalbant apie marą, nors sovietai stengėsi paversti jį ginklu, ši bakterija iki šių dienų vis dar plačiai paplitusi Centrinėje Azijoje. Iš tikrųjų, žlugus Sovietų Sąjungai atvejų skaičius stipriai išaugo. Taigi, lieka žuvų ir antilopių klausimas. Abu atvejai lieka paslaptimi, tačiau tuo metu plačiai paplitusi tarša Aralo jūroje ir vėlesnis masinis antilopių išmirimas rodo, kad tam yra alternatyvių priežasčių.
Išvertus iš rusų kalbos, žodis „Vozroždenije“ reiškia „atgimimas“. Tikėkimės, kad salos patogenai artimiausiu metu to nepatirs.