aA
Bloomberg Opinion“ praėjus 40 metų po Irano Islamo revoliucijos publikuoja straipsnių seriją iš viso pasaulio. Prieš keturiasdešimt metų Iranas sukėlė paskutinę didelę XX a. revoliuciją.
Ruhollah Khamenei grįžta į Techeraną 1979 m.
© AP / Scanpix

Protestuotojai privertė Šachą Mohammadą Rezą Pahlavi, despotišką monarchą, kuris teigė modernizuojąs savo šalį vakarietiškų technikų ir suvakarietinto elito pagalba, pasitraukti tremtin. 1979 m. vasario 11 d. ajotala Ruhollah Khamenei, Šacho ištremtas dvasininkas, pergalingai sugrįžo į Iraną, kad perimtų – užgrobtų, anot kai kurių, – vadovavimą to, kas tapo ideologiškai įvairialypiu revoliuciniu judėjimu.

Irano revoliucija išvirto į masinį maištą prieš iš viršaus į apačią nukreiptą socioekonominę inžineriją, kurią primetė turtinga, nedemokratiška technokratija. Tai buvo „pirmasis didelis sukilimas prieš globalines sistemas“, kaip jį teisingai pavadino prancūzų mąstytojas Michelis Foucault, „pati moderniausia ir beprotiškiausia pasipriešinimo forma“. Jo įniršis ir beprotybė mums atrodo pažįstama šiandien, kai visoje Europoje ir Amerikoje pratrūksta „populistiniai“ sukilimai prieš savanaudišką elitą, Vakarų modernumo širdyje klesti rasiniai-etniniai-religiniai pradai, o patys Vakarai nebeatrodo kaip tobulas pasaulietinės demokratijos pavyzdys.

Irano Islamo revoliucija 1979 m.
Irano Islamo revoliucija 1979 m.
© AP / Scanpix

Tačiau 9-ajame ir 10-ajame dešimtmečiuose ideologinis priešiškumas islamui ir Iranui bei arogantiškas savęs garbinimas Vakarams sutrukdė interpretuoti revoliuciją tinkamai – ypač po to, kai Irano studentai paėmė amerikiečius įkaitais. Tiems, kurie buvo įsitikinę, jog Vakarai – geriausia, kas gali būti, išties nebuvo sunku pasmerkti populistinį Irano pakilimą kaip beviltiškai atsilikusį ir tipiškai islamišką.

Kaip rašė V. S. Naipaulas, iraniečiai, „aukštos viduramžių kultūros žmonės“, nekentė pranašesnės modernios Vakarų civilizacijos, tuo pat metu būdami apgailėtinai nuo jos priklausomi. Remdamasis šia įžvalga, istorikas Bernardas Lewis, buvęs G. W. Busho administracijos patarėjas, apibūdino musulmonams būdingą nevisavertiškumo kompleksą, kuris, dar labiau užaštrintas jų nesugebėjimo pasivyti moderniųjų Vakarų, daugeliui sužadino „musulmonišką įniršį“.

Šios nepaprastai įtakingos teorijos, išmąstytos reaguojant į Irano revoliuciją, pavertė „civilizacijų susidūrimą“ tarp įniršusių musulmonų ir racionalių vakariečių kone neišvengiamybe – dar daugiau, būtinybe. „Jie nekenčia mūsų laisvių“, – tvirtino prezidentas George'as W. Bushas, rengdamas Amerikos piliečius ilgiems karams Irano kaimynystėje.

Irano Islamo revoliucija 1979 m.
Irano Islamo revoliucija 1979 m.
© Vida Press

Tokio pasipūtėliško narcisizmo pasekmės akivaizdžios šiandien: katastrofiškai nesėkmingi karai ir įsiskverbimas į dideles Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ir Pietų Azijos dalis. Visai neseniai patologinis apsėdimas dėl režimo pasikeitimo Teherane privertė Jungtines Valstijas susipykti su artimiausiais sąjungininkais ir nutempė jas dar giliau į klastingus Artimųjų Rytų vandenis.

Kol Irano Islamo Respublika ir jos tariamas priešas, modernūs Vakarai, susiduria su didžiuliais vidiniais iššūkiais, mums skubiai reikia naujų perspektyvų – ypač tokių, kurios leistų Vakarų žmonėms identifikuotis su ilga Irano kova už demokratiją ir nacionalinį orumą.

Visų pirma, amerikiečiai režimo garbintojai turi suvokti, kad masinė politinė sąmonė Irane visada buvo ir išliko stipriai antiimperialistinė. XIX a. kentęs britų ir rusų išpuolius, Iranas išgyveno spartesnį antikolonijinių nuotaikų augimą nei dauguma Azijos ir Afrikos šalių.

Nacionalinis identiteto jausmas buvo akivaizdus jau per 1906 m. Irano „Konstitucinę revoliuciją“ – vieną pirmųjų tokių konstitucinių reformų. Tačiau iraniečių troškimas apibrėžti save kaip valstybę liko nepatenkintas dar ilgai po to, kai dekolonizacija – centrinis XX a. įvykis – leido jiems pasijausti laisviems tarp daugelio kolonizuotų tautų.

Irano Islamo revoliucija 1979 m.
Irano Islamo revoliucija 1979 m.
© AP / Scanpix

Kaip 1951 m. Jungtinėms Tautoms skundėsi liberalaus mąstymo Irano ministras pirmininkas Mohammedas Mossadeghas, Irano pretenzijos į suverenitetą buvo negailestingai ignoruojamos, nors „šimtai milijonų Azijos žmonių po kolonijinio išnaudojimo šimtmečių atgavo nepriklausomybę ir laisvę“.

1951 m. M. Mossadeghas nacionalizavo „Anglo-Iranian Oil Company“, kurios didžiąją pelno dalį dešimtmečiais nusisavindavo britai. Tais pačiais metais M. Mossadeghas buvo nušalintas nuo valdžios per Didžiosios Britanijos ir JAV remiamą perversmą. Kol J. Nehru Indija ir K. Sukarno Indonezija vis garsiau akcentavo laisvę, iraniečiai ir toliau kentė „konservatyvių siauraminčių“ baltųjų vyrų dominavimą, kurie, kaip Christopheris de Bellaigue'as rašė M. Mossadegho biografijoje, „ir toliau vaikštinėjo su frakais, tarsi niekas nebūtų pasikeitę“.

Atidėtas Irano išsilaisvinimas iš Vakarų imperializmo iš dalies paaiškina aršų revoliucijos antivakarietiškumą. Ilgametis ir gilus šalies įtarumas Vakarų atžvilgiu sustiprėjo Vakarams parėmus Saddamo Husseino žiaurų išpuolį prieš Iraną. Po to, kai D. Trumpas Iranui primetė naujas dusinančias sankcijas, nebeliko jokios galimybės, kad Iranas masiškai palaikytų amerikiečius režimo keitėjus.

Galbūt verčiau būtų pamėginti pamatyti Iraną taip, kaip savo šalį praėjus keturiasdešimčiai metų po revoliucijos mato daugelis iraniečių. Tai, kad pamėginsime patyrinėti, kaip iraniečiai stengėsi apibrėžti demokratiją savo pačių revoliucijos parametrais, negailestingo klerikalinio režimo vis tiek nesušvelnins.

Žiauraus monarcho nuvertimas Irane atvėrė klausimus, kurie, kaip rodo pastarieji įvykiai, toli gražu nėra atsakyti net vadinamosiose pažangiose demokratijose: kas yra „tauta“ ir kas jai gali atstovauti?
A. R. Khomeini primetė savo paties atsakymus. Tačiau, priešingai nei teigė musulmoniškų viduramžių skelbėjai, jo islamo respublikonizmas, reikalaujantis reguliarių rinkimų ir klerikalinės „globos“, buvo itin modernus išradimas. A. R. Khomeini tiesiogine prasme išrado klerikalinio šiizmo tradiciją.

Irano Islamo revoliucija 1979 m.
Irano Islamo revoliucija 1979 m.
© AP / Scanpix

Dar svarbiau, kad ji buvo sistemiškai išmėginama, ypač to, kuris ją ir sukūrė, kaip savo naujoje knygoje „Revoliucija ir nepasitenkinimas: politinė mintis ir reforma Irane“ („Revolution and Its Discontents: Political Thought and Reform in Iran“) puikiai aprašo Eskandaras Sadeghi-Boroujerdi.

Demokratinė opozicija ne tik padėjo atsirasti daugeliui pilietinių teisių judėjimų ir sužadino turtingą intelektualinį ir kultūrinį gyvenimą. Ji periodiškai iškeldavo į priekį tokius reformų trokštančius politinius lyderius kaip buvęs prezidentas Mohammadas Khatami, Mir-Hosseinas Mousavi ir, visai neseniai, prezidentas Hassanas Rouhani.

Tokios klišės, kaip „revoliucijos visada žlunga ir praryja savo vaikus“, nepadės mums suprasti sudėtingų pokyčių, nuo 1979 m. vykstančių Irane: kaip, pavyzdžiui, didelė islamo socialinių išmokų sėkmė – eksponentinis raštingumo augimas ir mirtingumo bei gimstamumo rodiklių kritimas nuo 1979 m. – sukėlė dar didesnius lūkesčius ir gilų nepasitenkinimą tarp jaunųjų šalies gyventojų.

Dabar, kai nepatenkinti brazilai ir filipiniečiai atsigręžia į dešiniuosius demagogų radikalus, „geltonosios liemenės“ kelia riaušes Prancūzijoje, o Irano senojoje imperialistinėje priešėje, Didžiojoje Britanijoje, aidi „nacionalinio išsilaisvinimo“ raginimai, privalome atmesti sudužusią „musulmoniško įniršio“ prizmę ir patyrinėti islamo revoliuciją platesniame kontekste.

Nėra abejonių, kad pirmasis didysis sukilimas prieš globalines sistemas turėjo išskirtinai iranietiškų elementų. Tačiau atėjo laikas pripažinti, kad tai taip pat buvo dar vienas radikalus etapas visuotinėje ir, regis, nesibaigiančioje nacionalinio ir tautinio suvereniteto paieškoje.

Pankajus Mishra yra „Bloomberg Opinion“ apžvalgininkas. Jis yra knygų „Pykčio amžius: dabarties istorija“ („Age of Anger: A History of the Present“), „Iš imperijos griuvėsių: intelektualai, kurie perkūrė Aziją“ („From the Ruins of Empire: The Intellectuals Who Remade Asia“) ir „Vakarų pagundos: kaip būti moderniam Indijoje, Pakistane, Tibete ir kitur“ („Temptations of the West: How to Be Modern in India, Pakistan, Tibet and Beyond“) autorius.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(19 žmonių įvertino)
4.2105

Top naujienos

Brundza siūlo nesustoti su automobilių mokesčiu: apie tai kalbu daugiau nei 10 metų (356)

„Tai tik nedidelis žingsnelis, ir tai, ne į priekį, o įstrižai“, – taip apie trečiadienį...

Alytaus meras apie milžinišką gaisrą: rytoj miestas gyvens normalų gyvenimą (57)

Sutemus Alytuje tęsiasi gaisro padangų perdirbimo įmonėje „Ekologistika“ gesinimo darbai,...

Orai: po saulėtų dienų trumpam sugrįžta lietus

Šiandien Lietuvos orus lems nedidelio per Baltiją keliaujančio ciklono pietinis pakraštys. Per...

Apžvalgininkai: tai buvo pagrindinė ir esminė Karbauskio klaida (290)

„Klaida buvo į savo rinkimų sąrašą priimti labai skirtingus žmones, turbūt orientuojantis tik...

„Real“ paskolintas Europos čempionas išplėšė pergalę metimu nuo priešingos tritaškio linijos

Klemenas Prepeličius paliko be žado visą Stambulo „ Daruššafaka “ komandą. 26-erių...

Lavija Šurnaitė. Gniuždantis laimės kultas (57)

Nuolat girdime kalbas, o kartu ir pačios kalbame apie tai, kad mūsų visuomenėje (visas pasaulis...

Širdį verianti ištikimybė: prie degalinės paliktas šunelis šeimininkų laukė 4 metus (34)

Su posakiu, jog šuo yra geriausias žmogaus draugas, sutiktų daugybė žmonių. Šimtai istorijų...

„Lietkabelis“ iki pabaigos nepasidavė gęstančių žvaigždžių ir debiutavusio lietuvio kompanijai (5)

Panevėžio „Lietkabelis“ vos nepasekė Klaipėdos „Neptūno“ pėdomis ir FIBA Čempionų...

Sostinėje – prabangių drabužių išpardavimas, į kurį veržėsi net per užrakintas duris (83)

Trečiadienio rytą sostinėje kelioms dienoms duris atvėrė vardinių drabužių pop-up...