aA
1959 metų pavasarį per slaptą susitikimą viename Kairo jachtų klube tuometinis Venesuelos kasyklų ir angliavandenilių ministras Juanas Pablo Perezas Alfonso pasiūlė planą, pagal kurį didžiosios naftos valstybės galėtų labiau kontroliuoti savo juodąjį auksą – ir gautų didesnę pelno, kurį jis atneštų, dalį. Po metų ši schema oficialiai buvo pakrikštyta Naftą eksportuojančių valstybių organizacija (Organization of the Petroleum Exporting Countries, OPEC).
Protestuotojas užsiliepsnojo per demonstraciją Karakase
© Reuters / Scanpix

Venesuela, įsikūrusi virš naftos telkinių, kurie kartais laikomi didžiausiais pasaulyje, buvo vienintelė ne Artimųjų Rytų šalis, patekusi į šią organizaciją – tai reiškė jos svarbos pasaulinėje naftos pramonėje pripažinimą.

Tačiau šis pripažinimas ilgalaikės sėkmės resursais turtingai šaliai neatnešė. Priešingai – nevaldoma infliacija, būtiniausių prekių ir maisto trūkumas bei milžiniški pabėgėlių srautai nė iš tolo neprimena senosios Venesuelos. Apie tai, kaip ši šalis iš turtingiausios Lotynų Amerikos valstybės tapo žlungančia, išsamų straipsnį žurnale „Foreign Policy“ parašė Keithas Johnsonas.

7-ojo dešimtmečio pradžioje Venesuela buvo laikoma turtinga šalimi: ji pagamindavo daugiau kaip 10 proc. visos pasaulio žaliavinės naftos, o jos Bendrasis vidaus produktas (BVP), tenkantis vienam gyventojui, daug kartų viršijo kaimyninių Brazilijos ir Kolumbijos BVP ir net nedaug atsiliko nuo Jungtinių Valstijų rodiklių.

Tuo metu Venesuela troško diversifikuoti savo ekonomiką ir išvengti vadinamo išteklių prakeiksmo – įprasto reiškinio, kai lengvi pinigai iš tokių gamtinių iškasenų kaip nafta ar auksas priverčia vyriausybes apleisti kitas ekonomikos šakas. Tačiau iki 8-ojo dešimtmečio Venesueloje itin pakilo naftos kainos, padėjusios suklestėti ekonomikai. Atrodė, kad toks pakilimas niekada nesibaigs. Pridėjus ne vienerius stabilios demokratijos metus, Venesuela atrodė kaip pavyzdinė šalis dažnai neramumų krečiamame regione.

Dėl tokios sėkmės istorijos apgailėtina dabartinė Venesuelos naftos pramonės būklė, nekalbant apie pačią šalį, atrodo tik dar labiau neįtikėtina – ir tragiškesnė. Ta pati valstybė, kuri prieš šešis dešimtmečius pasiūlė įkurti naftos eksportuotojų kartelį, dabar pati yra priversta importuoti naftą, kad patenkintų savo poreikius. Smukusi naftos gavyba praėjusių metų rudenį pasiekė žemiausią lygį per 28 metus, kai per dieną nebuvo išgaunama nė 2 mln. barelių.

„Nemanau, kad dar kur nors būtume matę tokio masto nuosmukį, kurio nesukėlė nei karas, nei sankcijos“, - sakė Lotynų Amerikos ekspertas Francisco Monaldi iš Rice`o universiteto Bakerio viešosios politikos instituto.

Karakasas, Venesuela
Karakasas, Venesuela
© Shutterstock

Venesuela pastaraisiais metais tikrai nedalyvavo jokiame kare. Tačiau smukusių pajamų iš naftos ir nevykusio vyriausybės valdymo derinys iš esmės pražudė šalies ekonomiką ir sukėlė humanitarinę krizę, kuri kėsinasi apimti visą regioną. Karakasas atsisako sekti infliaciją (ar bent paviešinti savo informaciją), bet Nacionalinė asamblėja skaičiuoja, jog metinis infliacijos rodiklis sieks daugiau kaip 4 tūkst. procentų, o Tarptautinis valiutų fondas prognozuoja, kad jis šiais metais gali pasiekti ir 3 tūkst. procentų. Turint galvoje, kaip nuo sausio mėnesio pakilo kainos, tikrasis skaičius gali būti dešimteriopai didesnis.

Pagal nužudymų skaičių Venesuela šiuo metu jau lenkia Hondūrą ir Salvadorą, kuriuose anksčiau būdavo nužudoma daugiausia žmonių pasaulyje, rodo Venesuelos smurto observatorija.

Venesueloje beveik kasdien dingsta elektra, o daugelis žmonių yra priversti gyventi be vandentiekio vandens. Anot žiniasklaidos, moksleiviai ir naftos pramonėje dirbantys žmonės nuo alkio pradėjo alpti, o sergantys gyventojai vaistų pradėjo ieškoti veterinarijos vaistinėse. Į šalį visu smarkumu sugrįžo maliarija, tymai ir difterija. Milijonai gyventojų pradėjo bėgti iš šalies: daugiau kaip 4 mln. pabėgėlių platina šias ligas visame regione ir sparčiai tirpdo lėšas bei gerą valią.

Kas galėtų paaiškinti tokį statų vienos turtingiausių ir stabiliausių Lotynų Amerikos šalių nuosmukį? JAV Tarptautinės plėtros agentūros vadovas Markas Greenas kaltina Venesuelos prezidentą Nicolas Maduro, kuris gegužę per rinkimus, plačiai laikomus nesąžiningais, užsitikrino dar vieną šešerių metų kadenciją, ir jo apgaulingą politiką. Nors niekas neabejoja, kad iš dalies dėl to kaltas N. Maduro, norint suprasti, kaip milžiniškus naftos išteklius turinti šalis taip nuskurdo, reikia pažvelgti gerokai atgal. Bombos, šiuo metu sprogdinančios Venesuelos naftos pramonę ir pačią šalį, degiklį sąmoningai uždegė N. Maduro pirmtakas ir globėjas, diktatorius Hugo Chavezas. Tai jis padarė netrukus po to, kai 10-ojo dešimtmečio pabaigoje atėjo į valdžią.

Venesuelos naftos pramonės nuosmukis iš tikrųjų prasidėjo nuo jos nacionalizavimo 1976 metais – tuo laikotarpiu, kai laikėsi aukštos naftos kainos ir pradėjo didėti gamtinių išteklių nacionalizmas. Prezidentas Carlosas Andres Perezas siekė, kad valstybė įgautų kur kas svaresnį vaidmenį ekonomikos srityje, ir itin norėjo, kad sparčiai augančios pajamos iš naftos paskatintų plėtrą. Tais metais, kad perimtų naftos telkinių kontrolę, Karakasas uždraudė užsienio naftos įmonių veiklą ir įsteigė naują valstybinį naftos monopolį „Petroleos de Venezuela“ (PDVSA). Tokiais žingsniais buvo įgyvendinta Perezo Alfonso dešimtmečiais puoselėta svajonė, kad Venesuela visiškai perimtų likimą į savo rankas. Be to, tai buvo logiška pasekmė, išplaukusi iš plataus įsitikinimo, kad 1922 metais Marakaibo ežero krantuose aptikta nafta yra nacionalinis turtas.

Karakasas, Venesuela
Karakasas, Venesuela
© Shutterstock

Iš pradžių Venesuelos valstybinė naftos bendrovė turėjo nemažai pranašumų prieš kitas naftos įmones, pavyzdžiui, „Petroleos Mexicanos“. Didžiulis skaičius darbuotojų bei vadovų prieš tai buvo dirbę užsienio bendrovėse savo šalyje ir naująją įmonę praturtino į verslą orientuotu požiūriu ir aukštu profesionalumo lygiu. PDVSA turėjo produktyvią darbo jėgą, efektyvią kainų struktūrą ir vadovavosi globaliniu požiūriu: praėjus dešimčiai metų nuo įkūrimo, bendrovė įsigijo pusę JAV rafinavimo įmonės „Citgo“ ir poros Europos rafinavimo gamyklų akcijų.

Tačiau nė vienas iš šių privalumų nebepadėjo, kai 9-ojo dešimtmečio viduryje dėl pasaulinio naftos pertekliaus pradėjo kristi naftos kainos, sudavusios smūgį nacionalinei ekonomikai. OPEC narės mėgino padidinti kainas, mažindamos naftos gavybą. Iki dešimtmečio vidurio Venesuelos išgaunamos naftos kiekis smuko žemiau 2 mln. barelių per dieną, o tai sudarė vos 50 proc. to naftos kiekio, kuris būdavo išgaunamas per naftos pramonės apogėjų prieš pat jos nacionalizavimą.

Kai nafta atpinga, šalims kyla pagunda pumpuoti jos daugiau – net jei papildomi kiekiai įšaldo žemas kainas. Taigi, norėdama subalansuoti svyruojančią Venesuelos ekonomiką, vyriausybė 10-ojo dešimtmečio pradžioje pamėgino atverti naftos pramonę tarptautinėms bendrovėms. Išorinės įmonės turėjo itin pasitarnauti eksploatuojant Venesuelos motininį klodą – Orinoko sunkiosios naftos telkinį, kuriame glūdėjo daugiau kaip trilijonas barelių dervą primenančio bitumo. Kitaip negu įprasta lengvoji nafta, kurią galima pumpuoti tiesiai iš žemės ir parduoti tokią, kokia buvo išsiurbta, sunkiąją naftą išgauti yra sunkiau, o prieš pardavimą jai reikia suteikti skystesnį būvį. Visam tam reikėjo papildomų lėšų ir specifinių žinių, kurių PDVSA tuo metu trūko.

Iki 10-ojo dešimtmečio vidurio tarptautinės įmonės, tarp jų „Chevron“ ir „ConocoPhillips“, vėl sugrįžo į Venesuelą ir pamėgino išnaudoti milžiniškus Venesuelos sunkiosios naftos telkinius. Tačiau 1998 metais naftos kainos vėl smuko: naftos barelis tekainavo 10 dolerių. Poveikis Venesuelai, kuri, kaip ir daugelis kitų nafta turtingų šalių, niekada taip ir nesugebėjo diversifikuoti savo ekonomikos, nors 8-ajame dešimtmetyje ir buvo imtasi reformų, buvo itin skaudus, turint galvoje, kad naftos eksportas tuo metu sudarydavo maždaug trečdalį visų valstybės pajamų. Tuomet iškilo H. Chavezas, buvęs kariuomenės pulkininkas leitenantas, kalėjime atlikęs laisvės atėmimo bausmę už nepavykusį perversmą 1992 metais. 1998 metais jis laimėjo prezidento rinkimus, žadėdamas performuoti ir atstatyti pakrikusią Venesuelos ekonomiką.

Karakasas, Venesuela
Karakasas, Venesuela
© Shutterstock

Vienu pirmųjų jo taikinių tapo PDVSA technokratai, ypač patyręs tuometinis bendrovės generalinis direktorius Luisas Giusti, kurio iniciatyva šalies naftos sektorius buvo atvertas užsienio įmonėms. „H. Chavezas L. Giusti regėjo kaip potencialų varžovą. Būtent H. Chavezas pavartojo šūkį, esą „PDVSA yra dalis valstybės valstybėje“, - teigė buvęs PDVSA vadovas Juanas Fernandesas, taip pat patyręs diktatoriaus nemalonę. L. Giusti, sunerimęs dėl H. Chavezo planų, susijusių su valstybine naftos bendrove, 1999 metų pradžioje pasitraukė iš savo posto. Jį pakeitė paskirtieji politiniai asmenys. L.Giusti Venesuelos naftos pramonėje buvo praleidęs tris dešimtmečius ir nusipelnęs tarptautinio pripažinimo už tai, kad sugebėjo pertvarkyti ir modernizuoti valstybinę bendrovę, kai 1994 metais pradėjo jai vadovauti, taigi jo pasitraukimas PDVSA reiškė blogą žinią.

H. Chavezo tikslas buvo sustiprinti PDVSA kontrolę ir maksimaliai padidinti jos pajamas, kurių jam reikėjo savo socialistinei programai įgyvendinti. Tačiau norint pasiekti pastarąjį tikslą, reikėjo bendradarbiauti su OPEC, kuri, kaip ir 9-ajame dešimtmetyje, troško sumažinti gavybos apimtis, kad padidintų naftos kainas. H. Chavezo problema buvo ta, kad daugelis tuometinių PDVSA skyrių vadovų norėjo didinti gavybą ir toliau eksploatuoti techniškai sudėtingus sunkiosios naftos telkinius. Kad tai padarytų, jiems reikėjo investuoti įmonės pajamas, o ne atiduoti jas vyriausybei. Taigi šie vadovai taip pat turėjo pasitraukti.

Venesuela
Venesuela
© Shutterstock

Venesuelos nelaimei, H. CHavezas, kaip ir daugelis jo žmonių, paskirtų vadovauti PDVSA, neišmanė verslo, kuris buvo esminis šalies gerovei. „Jis nežinojo nieko, kas buvo susiję su nafta, geologija, inžinerija ar naftos ekonomika, - sakė buvęs PDVSA valdybos narys Pedro Burelli, kuris taip pat paliko bendrovę, kai į valdžią atėjo H. Chavezas. – Jam buvo būdingas visiškai enciklopedinis neišprusimas“.

Tačiau H. Chavezas neleido, kad tai jį sustabdytų. 2001 metais buvęs desantininkas priėmė naują energetikos įstatymą, smarkiai padidinusį mokesčius, kuriuos užsienio naftos įmonės privalėjo mokėti vyriausybei. Įstatyme taip pat buvo numatyta, kad PDVSA vadovaus visoms naftos telkinių paieškoms ir gavybai: užsienio bendrovės, bendradarbiaudamos su valstybine įmone, galės tenkintis tik šalutiniu vaidmeniu.

2002 metais H. Chavezas žengė dar du žingsnius, kad kadaise klestėjusią PDVSA paverstų savo asmeninėmis valdomis. Pirmiausia jis paskyrė naują prezidentą – kairiųjų ekonomikos profesorių Gastoną Parrą Luzardo, kuris įnirtingai priešinosi bet kokioms iniciatyvoms atverti šią pramonės sritį privačioms investicijoms. Tuomet balandžio mėnesį per tiesioginę televizijos transliaciją jis pažemino ir atleido saują PDVSA skyrių vadovų, pakeisdamas juos politiniais statytiniais. Šie du žingsniai įplieskė aršius visuomenės protestus, virtusius bandymais nuversti H. Chavezą.

Streikas Venesueloje
Streikas Venesueloje
© Reuters / Scanpix

Prezidentas pučą atlaikė, bet jo populiarumas smuko – ypač PDVSA viduje. Iki 2002 metų pabaigos sustiprėjo opozicija prieš H. Chavezą, o stambios profsąjungos paragino surengti nacionalinį streiką – jos tikėjosi, kad tai privers H. Chavezą palikti prezidento postą. Naftos pramonės darbuotojai parėmė tokį planą. Tačiau tokie jų veiksmai virto kritišku posūkiu PDVSA žlugimo link.

Naftos telkiniuose dirbantys žmonės liovėsi pumpavę naftą, o tanklaivių įgulos atsisakė plaukti iš uosto. Taigi per du mėnesius, kai buvo sustabdyti visi darbai, smarkiai krito PDVSA gavybos apimtys. Jei prieš streiką Venesuela išgaudavo beveik 3 mln. barelių per dieną, tai 2002 metų gruodį per vieną dieną ji išgaudavo vos 200 tūkst. barelių.

H. Chavezo laimei, tarptautinės naftos bendrovės atsisakė prisijungti prie šių protestų. „Užsieniečiai streiko metu toliau pumpavo naftą, - sakė F. Monaldi iš Rice`o universiteto. - Būtent tai jį išgelbėjo ir sušvelnino ekonominį streiko smūgį“.

H. Chavezas nedelsiant ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Streiko metu jis atleido daugybę aukšto rango darbuotojų, tarp jų ir Juaną Fernandezą, vieną iš streiko organizatorių. Sekančiais mėnesiais toliau plūdo atleidimo lapeliai ir iki to laiko, kai išsisklaidė dūmai, H. Chavezas iš darbo buvo atleidęs daugiau kaip 18 tūkst. asmenų. Kartu su jais dingo ir vadovavimo patirtis bei techninės žinios, kurias PDVSA buvo išsaugojusi per ankstesnius valymus.

Iš daugybės H.Chavezo žingsnių prieš PDVSA išguitas žmogiškasis kapitalas įmonei padarė daugiausia žalos. Net pati jo vyriausybė netrukus suprato padarytą žalą. Bendrovę pradėjo persekioti nelaimės ir išsiliejimai. 2005 metais vienas aukštas Energetikos ministerijos pareigūnas privačioje aplinkoje pripažino, kad reikėtų 15 metų, kol būtų atkurti techniniai gebėjimai, kuriuos sunaikino masiniai atleidimai. Kitas Energetikos ministerijos pareigūnas JAV diplomatų Karakase netgi paprašė surengti mokymus Jungtinėse Valstijose.

Nuo to karto padėtis tik blogėjo. Dabar sąlygos šioje įmonėje (ir ekonomikoje apskritai) yra tokios prastos, jog darbuotojai namo parneša tik skatikus – vos saujelę dolerių per mėnesį. Maža to, jie patiria politinį spaudimą palaikyti režimą. Toks elgesys toliau skatina darbuotojus bėgti: nuo praėjusių metų, profsąjungos pareigūnų duomenimis, iš šios įmonės išėjo daugiau kaip 25 tūkst. žmonių. Anot „Reuters“, darbuotojų egzodas pasiekė tokį mastą, jog kai kurie PDVSA padaliniai nebeleidžia darbuotojams išeiti iš darbo savo noru.

Karakasas, Venesuela
Karakasas, Venesuela
© Shutterstock

„Kadaise PDVSA buvo viena geriausių. Jie tikrai žinojo, kaip dirbti“, - sakė vienas vadovas iš vienos tarptautinės naftos bendrovės, ilgai dirbusios Venesueloje. „Masiniai valymai viską sugadino. Įmonė įvairiose sferose neteko žmonių, kurie gerai žinojo, ką daro. Ir ji niekada nebeatsigavo“.

Nors kai kurie jo pavaldiniai gerai suprato, kaip jis viską griauna, pats H. Chavezas arba to nežinojo, arba tai jam nerūpėjo. Pasiryžęs gauti lėšų savo socialistinei revoliucijai ir pasitelkęs pigų eksportą, kad papirktų savo draugus užsienyje, H. Chavezas toliau smaugė naftos pramonę. Naudodamas teisiškai abejotinus metodus, jis pradėjo pumpuoti iš PDVSA milijardus dolerių, kuriais finansavo savo socialines programas, įskaitant žmonių apgyvendinimą, švietimą, klinikų statybas ir moksleivių pietus. Nors tam kartui tokia strategija politiškai atsipirko, ji buvo itin pavojinga: kuo daugiau PDVSA pinigų vyriausybė nusiurbdavo, tuo mažiau lėšų likdavo investicijoms į gavybą ir naujų telkinių paieškas. Kadangi naftos telkiniai su laiku išsenka, valstybės turi nuolat gręžti naujus gręžinius ir atkurti senkančius išteklius vandens ar dujų injekcijomis.

Dėl geologinių ypatumų Venesuelos naftos telkiniai išsenka itin greitai, o tai reiškia, kad šalis turi išleisti daugiau lėšų negu kitos naftos valstybės, kad palaikytų stabilią naftos gavybą. Kadangi H. Chavezas milžiniškas sumas skirdavo kitoms sferoms, PDVSA buvo priversta įkeisti ateitį, kad apmokėtų politinę dabartį.

2005 metais H. Chavezas dar kartą atsigręžė į užsienio firmas. Jis dar kartą padidino mokesčius ir pareikalavo sumokėti milijardus dolerių tariamai nesumokėtų įmokų. Tuomet jis pradėjo spausti užsienio bendroves didžiąją dalį savo operacijų perleisti PDVSA – šį procesą JAV ambasados pareigūnai tuo metu pavadino „lėtu konfiskavimu“. Kiekvienais metais „H. Chavezas sistemiškai ko nors imdavosi“ prieš tarptautines bendroves: „arba pakeldavo joms mokesčius, arba priversdavo parduoti naftą už vietos valiutą“, sakė F. Monaldi. Tokios provokacijos supykdė užsienio įmonių vadovus.

Karakasas, Venesuela
Karakasas, Venesuela
© Shutterstock

Net pareigūnai iš Kinijos nacionalinės naftos korporacijos pasiskundė amerikiečiams dėl Karakaso kišimosi. „ExxonMobil“ ir „Conoco“ neapsikentusios pasitraukė iš Venesuelos. (Šį pavasarį „Conoco“ arbitražo teisme galiausiai prisiteisė iš PDVSA 2 mlrd. dolerių už jos lėšų nusavinimą.) Tačiau kitoms įmonėms, tarp jų ir „Chevron“, gigantiškas Venesuelos naftos potencialas pasirodė toks patrauklus, jog jos sutiko su naujomis sąlygomis.

Tačiau neprognozuojamas H. Chavezo elgesys toliau mažino investicijas, kurių reikėjo sunkiajai naftai išgauti. Prie to prisidėjo ir PDVSA pajamų naudojimas socialinėms programoms finansuoti ir Venesuelos užsienio skoloms padengti. „Per didžiausią naftos bumą istorijoje, kai visos kitos šalys didino investicijas, Venesuela to nedarė, todėl produkcija toliau mažėjo“, - teigė F. Monaldi.

Nepaisant visų H. Chavezo klaidų ir piktnaudžiavimų, svirduliuojanti Venesuelos naftos pramonė sugebėjo išsilaikyti stebėtinai ilgą laiką. Nuo 2002 iki 2008 metų gavybos apimtys buvo iš esmės stabilios. 2008 metais naftos kainos šoktelėjo iki 150 dolerių už barelį, ir Venesuela tais metais iš naftos uždirbo maždaug 60 mlrd. dolerių. (Šie duomenys yra gauti iš OPEC. Vyriausybės skaičiai yra didesni, tačiau likusi naftos pramonė juos vertina skeptiškai.)

Išaugusios naftos kainos daugiau negu atpirko nežymiai sumažėjusią gavybą – nuo 2002 iki 2008 metų Venesuelos išgaunamos naftos kiekis nuo 2,6 mln. barelių per dieną buvo sumažėjęs iki 2,5 mln. barelių. Tai leido H. Chavezui toliau išlaidauti ir užmaskuoti rimto šios pramonės srities pertvarkymo poreikį. Tačiau net išaugusios naftos kainos nepadėjo paslėpti gilesnių ekonomikos funkcionavimo trūkumų, kuriuos sukėlė H. Chavezo pastangos sukurti jo vadinamą „XXI amžiaus socializmą“. Šalyje nuolat pradėjo trūkti įprastų vartojimo prekių.

Nicolas Maduro
Nicolas Maduro
© Reuters / Scanpix

Valstybė, kuri kadaise pati eksportuodavo žemės ūkio produkciją, buvo priversta importuoti daugybę vyriausybės subsidijuojamų maisto produktų – tai dar vienas įprastas „išteklių prakeiksmo“ bruožas. „Jau 2007 metais pradėjo trūkti kai kurių maisto produktų, - pasakojo Patrickas Duddy, nuo 2007 iki 2008 metų ir po to nuo 2009 iki 2010 metų ėjęs JAV ambasadoriaus Venesueloje pareigas. – Kartais parduotuvių lentynose nebūdavo visiškai jokio pieno – nei šviežio, nei kondensuoto, nei miltelių pavidalu. Ir tai vyko tuo metu, kai naftos kainos buvo pakilusios į aukštumas. Tai gąsdino“.

Augant nevilčiai, vyriausybė netrukus rado dar vieną būdą, kaip išnaudoti PDVSA: kad ir kokią vadovavimo patirtį ji buvo išsaugojusi, jai buvo pavesta perimti ir kitas žlungančias ekonomikos sritis. 2007 metais, pavyzdžiui, PDVSA teko užsiimti pieno gamyba ir platinimu. Vėliau ši įmonė pradėjo importuoti ir kitus pagrindinius maisto produktus, pradedant kepimo aliejumi ir baigiant ryžiais bei pupelėmis. Galbūt įmonės darbas šiose srityse suteikė laikiną palengvėjimą, bet jis dar labiau atitraukė ją nuo to, kas turėjo būti jos pagrindinis rūpestis.

Galiausiai 2014 metų vasarą, prabėgus maždaug metams nuo tada, kai nuo vėžio mirė H. Chavezas ir jį pakeitė N. Maduro, Venesuelą užgriuvo tikroji realybė. Naftos kainos, tų metų vasarą siekusios daugiau kaip 100 dolerių už barelį, iki 2015 metų sausio smuko perpus. Atėjus tų metų pabaigai, Venesuelos nafta tekainavo mažiau kaip 30 dolerių už barelį, nors šalies biudžetas buvo sudarytas skaičiuojant, kad nafta kainuos 60 dolerių už barelį. Iki šio momento Venesuela tapo visiškai priklausoma nuo pajamų iš naftos – jos sudarė maždaug 95 proc. visų įplaukų iš eksporto. Atpigusi nafta 2014 metais įstūmė ekonomiką į recesiją, kuri 2015 metais virto plataus masto krize: BVP susitraukė beveik 6 proc., sprogo infliacija. Kadangi Venesuela taip ir nediversifikavo savo ekonomikos, ji liko be alternatyvų.

Per protestus Venesueloje padegtas žmogus
Per protestus Venesueloje padegtas žmogus
© AFP / Scanpix

Šiandien vienintelis šviesus spindulys Venesuelos naftos pramonėje yra supersunkūs Orinoko naftos telkiniai, kurie yra eksploatuojami kartu su užsienio įmonėmis. Tiesą sakant, pirmoje šio dešimtmečio pusėje naftos gavyba iš Orinoko telkinių netgi didėjo ir net šiuo metu ji yra sumažėjusi visai nedaug. Tai ryškus kontrastas staigiam gamybos nuosmukiui tradiciniuose naftos telkiniuose, kuriuos eksploatuoja išskirtinai PDVSA. Tačiau net sunkiosios naftos telkiniuose tenka vargti, kad gavybos lygis išliktų daugmaž stabilus.

Kad būtų galima eksportuoti sunkųjį bitumą, PDVSA jį turi sumaišyti su lengvąja nafta, tačiau nuo 2010 metų Venesuelos lengvosios naftos gavyba vis mažėjo. Tai verčia valstybinę naftos bendrovę leisti taip reikalingus pinigus tam, kad importuotų lengvosios naftos. Venesuela taip pat importuoja benziną, kurį vartotojams pardavinėja už apgailėtinus 4 centus už galoną. Taigi ji praranda pinigus, kai pirkėjai atsisako jos žaliavinės naftos dėl prastos jos kokybės. Kitais atvejais už savo naftą ji net negauna pinigų. Pavyzdžiui, Venesuela šiuo metu į Kiniją siunčia po 400 tūkst. barelių naftos per dieną, tačiau Pekinas šią naftą laiko atlygiu už Karakaso skolas. Nepaisant žlugusios naftos pramonės, Venesuela toliau perka užsienio naftą, kurią nuostolingai tiekia režimo ideologiniams pusbroliams Kuboje – tai H. Chavezo laikų palikimas, kuriuo buvo siekiama Venesuelos naftos turtais papirkti savo draugus kaimynystėje.

Visos šios problemos PDVSA – ir pačiai Venesuelai – kainuoja milžiniškus pinigus. F. Monaldi skaičiuoja, kad naftos pardavimai su nuolaidomis, naftos tiekimas Kinijai (ir Rusijai), apmokant nacionalines skolas, ir šalies vairuotojų subsidijavimas valstybinei bendrovei ir pačiai valstybei atsieina daugiau kaip 20 mlrd. dolerių per metus. Maža to, dėl milžiniško lėšų stygiaus PDVSA vis sunkiau atsiskaityti su tokiomis užsienio įmonėmis kaip „Halliburton“ ir „Schlumberger“, kurios padeda jai gręžti gręžinius. Pernai šios bendrovės jau nurašė 1,5 mlrd. dolerių neapmokėtų PDVSA skolų. Kadangi negauna užmokesčio, šios įmonės sulėtino darbus brandžiuose naftos telkiniuose, kurie kadaise užtikrindavo pajamas Venesuelai. Tai reiškia, kad šalis gauna dar mažiau lengvosios naftos, o tai savo ruožtu neleidžia spręsti kitų šios pramonės problemų.

Toks pražūtingas derinys susiklostė praėjusiais metais, kai naftos gavyba staiga smuko 30 proc. ir nuo tų laikų, kai H. Chavezas sumanė iš Venesuelos gamtinių išteklių sukurti socialistinį rojų, iš viso sumažėjo 2 mln. barelių per dieną. Manoma, kad per likusius šių metų mėnesius naftos gavyba mažės toliau, ir vyriausybė jau ruošiasi tam, kad per dieną gali būti išgauta tik 1,2 mln. barelių.
Sužlugdytai ir be talentų likusiai Venesuelai šiandien vienintelis būdas atgaivinti savo naftos pramonę yra atsiremti į užsienio įmones. Tačiau net ir suteikus joms laisvę, neaišku, ar artimiausiu metu jos galėtų pakreipti įvykius palankesne linkme: investicijų stoka pastaraisiais metais nebuvo naudinga Venesuelos naftos telkinių būklei.

„Jei sugadini telkinį, pumpuodamas iš jo pernelyg daug naftos ar nieko į jį neinvestuodamas, negali jo rasti tokio, kokį aptikai, - sakė anksčiau minėtas tarptautinės įmonės vadovas. – Panašu, kad savo telkiniams jie padarė ilgalaikės žalos“.

Tačiau panašu, kad Karakasas nenori net bandyti šio kelio ir toliau daro viską, kad nubaidytų įmones, kurių jam taip reikia. Balandį, pavyzdžiui, vyriausybės agentai sulaikė du „Chevron“ vadovus, kurie atsisakė bendradarbiauti išpučiant sąskaitas už naftos pristatymus. Abu asmenys buvo laikomi kelis mėnesius ir kaltinami išdavyste, už kurią gresia laisvės atėmimas iki 30 metų.
Norint įgyvendinti tikras reformas, reikėtų masiškai keisti šalies ekonomikos valdymą: pažaboti hiperinfliaciją, nustatyti stabilų ir realistišką valiutos kursą ir sukurti įvykdomus teisinius rėmus, kurie užsienio investuotojams galėtų pasiūlyti bent kažkiek apsaugos.

Žinoma, sunku įsivaizduoti, kad N. Maduro galėtų imtis kurio nors iš šių žingsnių, ypač kai neseniai buvo išrinktas antrajai prezidento kadencijai (arba pats sau ją užsitikrino). Jo perrinkimas kelia papildomų trumpalaikių rizikų silpnam Venesuelos naftos sektoriui. Jungtinės Valstijos svarsto galimybę skelbti papildomas sankcijas, kurios apribotų JAV žaliavinės naftos ir rafinuotų naftos produktų eksportą į Venesuelą ar net uždraustų JAV rafinavimo gamykloms pirkti žaliavą iš Venesuelos. Bet kuris iš šių žingsnių – ar jie abu – suduotų dar vieną smūgį ir taip parklupdytai Venesuelos pramonei. Tačiau yra vienas dalykas, kurio nebeatkursi – valstybinė naftos bendrovė. „Nėra pasaulyje pinigų, kuriais būtų galima ją sugrąžinti, - teigė P. Burelli. – Gali atstatyti naftos sektorių, pilną privačių žaidėjų, bet ne PDVSA“.

Taigi, Karakaso pastangos nacionalizuoti naftos pramonę ir užvaldyti šalies juodąjį auksą baigėsi tuo, kad vis mažiau ir mažiau šių turtų liks patiems Venesuelos gyventojams. Kai nėra jokio kito gyvybingo pramonės sektoriaus, vienintelis būdas finansuoti vyriausybę yra didinti naftos gavybą, o tam dešimt metų kas metus reikėtų investuoti iki 10 mlrd. dolerių, pažymėjo P. Burelli. Vienintelis kelias tokioms investicijoms pritraukti yra pasiūlyti užsienio bendrovėms palankias sąlygas. Tai reiškia, kad didesnė dalis atiteks joms, o mažesnė – valstybei.

Kaip teigė P. Burelli, „kad būtų prikeltas naftos sektorius, kažkas turi į jį investuoti, keldamas savas sąlygas, o ne paklusdamas mūsų sąlygoms, tačiau tai neatneš pajamų. Taigi iš ko reikės gyventi?“.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Arūnas Milašius: Kada pigs butai ir ar teks brangiai gyventi naujoje realybėje (6)

Nekilnojamojo turto rinkoje vis daugiau prieštaringų ženklų į kuriuos vystytojai žvelgia su...

Po skandalo Pravieniškėse – košmaras Alytuje: „bachūrai“ pademonstravo, kas zonoje yra valdžia atnaujinta 11.29 val. (714)

Alytaus pataisos namuose , kur bausmę atlieka už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus nuteisti...

Dainininkas Stano atvirai: aš sergu vėžiu, bet pasveiksiu (219)

Dainininkas Stanislavas Stavickis -Stano patvirtino jau gerą pusmetį pramogų pasaulio...

„Žalgiris“ prieš „Barceloną“: legendas užgožęs „nežinomasis“, pirmasis Šaro kartas ir aukštų vyrų keliamas pavojus

Trečiajame rungtynių su „Barcelona“ kėlinyje buvo sužaistos kiek daugiau nei dvi minutės, kai...

Kandidatų į prezidentus reitinguose – paskutinė didelė mįslė (945)

Kandidatų į prezidentus reitinguose į antrą vietą stipriai padidinusi savo populiarumą iškopė...

Garsių Lietuvos architektų darbai sukėlė abejonių: ar tai ne kopijavimas? (24)

Save pristatanti kaip inovatyvi, įspūdingus architektūrinius pastatus kurianti architektūros...

Ypatingas radinys: Vilniuje archeologai aptiko mistinės bažnyčios pamatus (24)

Vilniuje archeologai aptiko bažnyčios , kurios tiksli vieta iki šiol nebuvo žinoma, pamatus.

May bando suvaldyti maištą dėl „Brexit“ susitarimo (1)

Britų ministrė pirmininkė Theresa May ketvirtadienį stengėsi išgelbėti „ Brexit “...

Kelionė iš Vilniaus oro uosto į namus: vis daugiau keleivių renkasi pigiausią būdą (6)

Oro uostas Vilniuje natūraliai yra didžiulio judėjimo centras, iš kurio ir į kurį kasdien...

Telefoninės sukčių atakos: kokias taktikas jie naudoja ir kaip neužkibti? (3)

Lietuviams savaitgalį nerimo sukėlę skambučiai iš Mozambiko ir Kongo numerių dar kartą...