„Buvo žmonių, kurie [į darbą] eidavo entuziastingai, buvo ir tokių, kurie ateidavo dirbti suvokdami, kad viskas, ką jie daro, yra nesąmonė“, – interviu RFE/RL pasakojo Sergejus K., buvęs Rusijos kompanijos – vadinamojo „trolių fabriko“ – darbuotojas.

Toks gyvenimas virė Sankt Peterburgo įmonėje, kurios registruotas pavadinimas anksčiau buvo „Interneto tyrimų agentūra“ ir kuri savo vardą pelnė skleisdama sąmokslo teorijas ir melagienas, „trolindama“ socialiniuose tinkluose ir platindama kitokio pobūdžio dezinformaciją.

Sankt Peterburgo verslininkui Jevgenijui Prigožinui priklausantis „trolių fabrikas“ liūdnai pagarsėjo visame pasaulyje, kai 2017-ųjų Jungtinių Valstijų žvalgybos ataskaitoje jis buvo susietas su Rusijos bandymais kištis į prieš metus vykusius JAV prezidento rinkimus.

„Apsimetę amerikiečiais, šie darbuotojai pasitelkdavo tikslines reklamas, sąmoningai klastodavo naujienų straipsnius, pasinaudodavo pačių sukurtu turiniu ir socialinių tinklų įrankiais, kad pasiektų dešimtis milijonų socialinių tinklų vartotojų Jungtinėse Valstijose ir mėgintų juos apgauti“, – teigiama Jungtinių Valstijų Senato žvalgybos komiteto pranešime.

JAV Kibernetinių operacijų štabas, viena svarbiausių Jungtinių Valstijų valdžios kibernetinių agentūrų, teigia per 2018-ųjų JAV Kongreso rinkimus atjungusi „trolių fabriką“.

Kompanija vis dar dirba. Žiniasklaidos pranešimuose ir kituose tyrimuose fiksuojama, kaip J. Prigožinas diversifikuoja savo pastangas, įtraukdamas privačių karinių samdinių kompanijų finansavimą, įgyvendindamas šių kompanijų operacijas Afrikoje ir kitur.

Tiesa, „trolių fabriko“ įtaka visgi sumenko, kai tokios socialinių tinklų kompanijos kaip „Facebook“ ir „Twitter“ patobulėjo anoniminių paskyrų, laikomų vadinamaisiais „troliais“, blokavimo ir pašalinimo srityje.

Dar iki Jungtinių Valstijų žvalgybos paskelbtų tyrimo išvadų „trolių fabriko“ įtaka susilpnėjo – buvę jo darbuotojai prakalbo apie kompaniją ir savo darbą joje.

2015-aisiais tinklaraštininkas Maratas Burkchardas RFE/RL Rusijos skyriui papasakojo, kaip vyko darbas „trolių fabrike“, kuriame jis pats kurį laiką darbavosi. Viena Rusijos žurnalistė, siekdama ištirti „trolių fabriko“ veiklos pobūdį, įsidarbino jame. Vėliau ji buvo atleista, o tada pateikė kompanijai ieškinį, tvirtindama, kad darbo sąlygos ir jos sutartis pažeidžia galiojančius darbo įstatymus.

Galiausiai žurnalistė bylą laimėjo, o simbolinė pergalė buvo apdovanota vienu rubliu.

„Maniau, kad tai yra distopija“

J. Prigožinas, panašu, mėgino nuslėpti, kad teisiškai yra kompanijos savininkas. Kas kelerius metus jis vis keitė kompanijos pavadinimą ir užregistruodavo ją iš naujo. Tuo metu, kai Federalinių naujienų agentūroje (FAN) – dar vienas „trolių fabriko“ pavadinimas – dirbo Sergejus K., kompanija vadinosi „Mixinfo“.

FAN, turinti daugybę sąsajų su J. Prigožinu ir „Interneto tyrimų agentūra“ – taip kompanija vadinosi iš pradžių – atmetė mintį, kad yra „trolių fabriko“ dalis.

Praėjusią savaitę ilgame interviu, vykusiame pasitelkiant platformos „Telegram“ susirašinėjimo programėlę, Sergejus K. RFE/RL Rusijos padaliniui pasakojo, kad darbo kompanijoje ėmėsi 2018-aisiais. Šią poziciją jam pasiūlė draugas. Tai buvo galimybė nesunkiai užsidirbti pinigų, aiškino vyriškis, paprašęs neskelbti jo pavardės, mat nori išvengti su buvusiu darbdaviu susijusių teisinių pasekmių.

„Ten sutikau žmonių, įtikintų, kad problema slypi ne tame, kad viskas yra siaubinga [Rusijoje], o tame, jog viskas yra kažkaip susiję su Jungtinių Valstijų Valstybės departamentu ir akimi piramidės viršūnėje“, – sakė Sergejus K., omenyje turėdamas vienoje Jungtinių Valstijų vieno dolerio kupiūros pusėje pavaizduotą simbolį. Šį simbolį mėgsta sąmokslo teorijų kūrėjai ir šalinininkai.

Pasak vyriškio, reikalavimai šiam darbui nebuvo dideli – pakako mokyklos atestato. Tačiau pasitaikė ir labai išsilavinusių žmonių, įskaitant ir turinčius daktaro laipsnį. Prieš darbindama, įmonė atlikdavo asmens tapatybės patikrinimą. Sergejus K. buvo priverstas pasirašyti konfidencialumo sutartį.

Jis pasakoja, kad daugumai darbuotojų per mėnesį buvo mokama po maždaug 40 tūkst. rublių (apie 433 eurus). Jis pats uždirbdavo 45 tūkst. rublių (apie 491 eurą). Kiti, dirbantys ilgiau ir sunkiau, uždirbdavo daugiau. Iš darbuotojo buvo tikimasi, kad jis per savo pamainą parašys apie 120 komentarų.

„Fabrikas“ turėjo daugybę skirtingų skyrių, kiekvieną jų sudarė apie 15 žmonių. Kiekvienas skyrius užsiėmė atskira interneto ar socialinių tinklų kompanija. Kaip pasakoja Sergejus, vieno skyriaus sritis buvo „YouTube“, kito – „Facebook“, dar kito – rusiškas socialinis tinklas „VKontakte“, kuris yra labai populiarus šalyje. Paties Sergejaus komandos akiratyje buvo žiniasklaidos portalų, įskaitant RFE/RL, įrašų komentarai.

Vienas skyrius buvo atsakingas už duomenų bazių, apimančių žmonių, laikomų politiniais priešais, biografijas, sudarymą ir taikinių sąrašų sudėliojimą. „Egzistavo žiniasklaidos portalų, kuriuos, atleiskite už tokį pasakymą, reikėjo apšikti, sąrašas. Pirmosiose to sąrašo pozicijose buvo „Radio Svoboda“ (RFE/RL Rusijos skyrius) ir „Novaja gazeta“, – atskleidžia vyriškis.

Kituose skyriuose buvo kuriami memai, įskaitant ir pornografinio pobūdžio. Paskui jie buvo išsiuntinėjami žinutėmis, o „troliai“ juos paskelbdavo įvairiose vietose, pasakoja Sergejus K.

„Iš pradžių, kai ten pakliuvau, nelabai galėjau patikėti, kad visa tai apskritai yra tikra. Mane ištiko savotiškas kultūrinis šokas. Apie tokius dalykus rašė George‘as Orwellas. Maniau, kad visa tai yra distopija. Bet iš tiesų viskas veikė būtent taip“, – RFE/RL savo įspūdžius ir prisiminimus dėstė Sergejus K.

Vyriškio teigimu, jo skyriuje darbiniams reikalams koordinuoti buvo pasitelktas „Telеgram“ kanalas. Jame buvo sprendžiama, kuria kryptimi kreipti pastangas.

„Nebuvo taip, kad tik sėdi ir šaudai varnas. Tekdavo nuolat barškinti klaviatūra, ir tokia nesąmonė tęsdavosi 11 valandų“, – aiškina buvęs „trolių fabriko“ darbuotojas.

Pasak Sergejaus K., jis ir jos kolegos turėjo susikūrę netikras paskyras – pavyzdžiui, „VKontakte“ – ir turėjo tiesiog kalną mobiliųjų telefonų SIM kortelių, reikalingų patvirtinti paskyrą ją pirmąkart susikūrus.

Žmonės susikurdavo apsimestinius vardus ir vogdavo nuotraukas iš kitų socialinių tinklų paskyrų, pavyzdžiui, „Odnoklasniki“, dar vienos Rusijoje populiarios platformos. Kartais būdavo pasisavinamos mirusių žmonių nuotraukos, prisimena Sergejus K.

Tiesa, nuotraukos būdavo kiek paredaguojamos, pavyzdžiui, padaromos nespalvotomis arba paverčiamos 180 laipsnių kampu, kad jų nebūtų galima surasti paieškos sistemose, aiškina Sergejus K.

Jis pasakoja, kad iš viso buvo susikūręs, ko gero, daugiau nei 100 netikrų paskyrų. „Trolių“ paskyros buvo panaudojamos strategiškai: tarkime, paauglės komentaras apie branduolinių ginklų susitarimą atrodytų įtartinai.

Žmonės taip pat pasinaudodavo virtualiais privačiais tinklais – VPN – kad nuslėptų tikrąją savo buvimo vietą: galėdavo atrodyti, kad komentatorius yra, pavyzdžiui, Mozambike, kai iš tiesų jis sėdėdavo Sankt Peterburge.

O štai komentarai, kuriuos „troliai“ paskelbdavo „Russia Today“, šiandien vadinamos RT, portale ar socialinių tinklų paskyrose, buvo prorusiški arba nukreipti prieš Vakarus.

„Nueikite į RT grupę bet kuriame socialiniame tinkle. Jie ten kiekvieną dieną kovoja už Motulę Rusiją. Jie knibžda tarsi tarakonai po kiekviena pasirodžiusia naujiena, nesvarbu, ar ji būtų susijusi su raketomis, ar su Jungtinėmis Valstijomis, ar su Vladimiru Putinu“, – pabrėžia Sergejus K.

Kartais iš „trolių“ norima, kad jie sureaguotų į kito „trolio“ komentarą ar įrašą ir sudarytų įspūdį, jog vyksta dviejų tarpusavyje nesusijusių vartotojų diskusija.

Sugadinta karma

Sergejus RFE/RL sakė, kad pats J. Prigožinas niekados neatvyko į pastatą, kuriame įsikūręs „trolių fabrikas“, tačiau čia buvo apsilankęs jo padėjėjas: „Tai buvo plikas maždaug 45–50 metų amžiaus vyriškis“.

2019-aisiais, kompanijoje pradirbęs maždaug metus, Sergejus pajuto jį apimantį nusivylimą.

„Iš pradžių buvo smagu. Mūsų grupėje žmonės atvirai šaipėsi iš paties V. Putino, beveik visi suprato mūsų veiklos absurdiškumą. Panašiai kaip gydytojai, susiduriantys su mirtimi, laiku bėgant ima juokauti, atsipalaiduoja, neigia situaciją“, – kalbėjo Sergejus K.

Tačiau, prabėgus kuriam laikui, vyriškį ėmė graužti sąžinė. Jis nuolatos patirdavo stresą ir kentė migreninius galvos skausmus.

Paklaustas, kodėl nusprendė prabilti apie savo buvusį darbdavį, Sergejus atsakė manantis, kad tai veikiausiai yra jo bandymas siekti atpirkimo už visą „trolinimą“ ir paskleistą melą.

„Aš kreipiausi [į RFE/RL], nes, matydamas propagandos virtuvę iš vidaus, supratau, kodėl jie bandė jus užčiaupti ir taip intensyviai skleidė melagystes. Jie meluoja visur. Dabar man pasidaro bloga žiūrint televiziją, o mano karma sugadinta trims būsimiems gyvenimams“, – aiškina Sergejus.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (642)