B. Netanyahu yra pirmasis lyderis, kuris susitiks su prezidentu D. Trumpu, kai šis sugrįžo į Ovalųjį kabinetą, ir Izraelio premjeras vos galėjo tramdyti savo entuziazmą.
„Tai liudija mūsų asmeninės draugystės tvirtumą“, – pareiškė jis, Tel Avive lipdamas į oficialų vyriausybės lėktuvą „Wings of Zion“ („Siono sparnai“).
Tačiau nei B. Netanyahu, nei kartu su juo keliaujantys Izraelio žiniasklaidos atstovai neturi iliuzijų ir puikiai supranta, kokie rizikingi yra jo santykiai su D. Trumpu ir kas pastatyta ant kortos.
Izraelis yra apsėstas savo santykių su JAV net labiau nei Jungtinė Karalystė, kuriai nuolat reikia „ypatingų santykių“ patvirtinimo.
Per savo pirmąją kadenciją JAV prezidentas buvo padovanojęs B. Netanyahu nemažai „laimėjimų“: pasitraukė iš Irano branduolinio susitarimo, pripažino Jeruzalę Izraelio sostine, nurodė perkelti JAV ambasadą į šį miestą (procesas tebevyksta) ir pripažino Golano aukštumas Izraelio dalimi.
Tačiau jų santykiai pašlijo 2020 metų sausį, kai Izraelio lyderis paskutinę minutę atsisakė dalyvauti Irano „Quds“ pajėgų vado Qasemo Soleimani nužudymo operacijoje, o paskui bandė prisiimti sau nuopelnus. D. Trumpui pradėjo atrodyti, kad B. Netanyahu pirmenybę teikia vidaus politikai, o ne regioniniams reikalams, ir vienu metu dėl to buvo iškilęs pavojus Abraomo susitarimams.
Paskutinis lašas, perpildęs kantrybę, buvo tuomet, kai B. Netanyahu viešai pasveikino Joe Bideną su pergale 2020 metų prezidento rinkimuose, kai, bent jau D. Trumpo įsitikinimu, rinkimų rezultatai vis dar buvo abejotini. JAV prezidentas įsiuto.
Tačiau praėjusių metų liepą „Mar-a-Lago“ rezidencijoje įvykęs jųdviejų susitikimas rodė, kad abu lyderiai savo nesutarimus nustūmė į šoną. „Mūsų santykiai visada buvo puikūs“, – tąkart sakė D. Trumpas.
Šį kartą D. Trumpas su B. Netanyahu greičiausiai bus kur kas atsargesnis, ir kvietimo garbę gaubia asmeninis troškimas užsitikrinti, kad reikalai Artimuosiuose Rytuose klostytųsi taip, kaip nori jis, rašo „Sky News“.
Neatidėliotinas prioritetas – Gazos Ruožas ir paliaubų laikymasis. D. Trumpo perrinkimas ir grasinimai, jog „prasiverš tikras pragaras“, neabejotinai padėjo pasiekti šį susitarimą.
D. Trumpas remia Izraelio kovą su „Hamas“ ir sutinka, kad šiai grupuotei negalima vėl valdyti Gazos Ruožo, tačiau jam viešai dėkoja kiekvieną savaitę paleidžiami įkaitai ir jų šeimos, o atsinaujinusios kovos jam neatneštų jokios naudos.
Antrasis darbotvarkės klausimas yra glaudžiai susijęs su pirmuoju: Saudo Arabijos ir Izraelio santykių normalizavimo susitarimas.
Tiek D. Trumpas, tiek B. Netanyahu šiuo klausimu trokšta ir nori greitos pažangos, tačiau Rijadas neketina imtis veiksmų, kol Gazos Ruožo ateitis lieka abejotina ir kol nėra bent kažkokios užuominos, jog bus einama Palestinos valstybės įkūrimo keliu.
Nuolaidos šiuo ar abiem klausimais galėtų sužlugdyti B. Netanyahu vyriausybę, jei protestuodamos prieš tokius žingsnius atsistatydintų ekstremistinės Izraelio partijos, jau grasinusios taip pasielgti.
Apklausos rodo, kad dauguma izraeliečių nenori, kad kovos atsinaujintų, tačiau B. Netanyahu siunčia nevienareikšmius signalus ir, bandydamas išsaugoti premjero postą bei koaliciją su kraštutiniais dešiniaisiais, pageidaus tokių formuluočių, kurios leistų svarstyti tolesnio karo perspektyvą.
Pastarosiomis dienomis, nors arabų valstybės vieningai tam prieštaravo, D. Trumpas pakartojo savo pasiūlymą „išvalyti“ Gazos Ruožą, perkeliant palestiniečius į Egiptą bei Jordaniją.
Kai kas svarsto, ar tai negali būti specialiai sugalvota taktika, kuria siekiama dirbtinai padidinti statymus ir suteikti Saudo Arabijai kažką, ką ji mainais į susitarimą dėl padėties normalizavimo galėtų „blokuoti“.
Tai galėtų būti ir Izraelio kraštutinių dešiniųjų dėmesį atitraukianti priemonė, leidžianti B. Netanyahu tęsti antrąjį paliaubų etapą.
Abu lyderiai sutinka, kad Iranui neturi būti leista kurti branduolinį ginklą, tačiau jų nuomonės dėl to, kaip tai pasiekti, išsiskiria.
Sėkmingai pakirtęs „Hamas“ bei „Hezbollah“ ir pamatęs, kaip kaimyninėje Sirijoje žlugo Basharo al Assado režimas, B. Netanyahu mano, kad Iranas ir jo aukščiausiasis lyderis šiuo metu yra silpniausi, kokie tik buvo pastaraisiais dešimtmečiais. Jis teisus, bet ar dabar tinkamas metas smogti?
Donaldui Trumpui, nuo seno nelinkstančiam veltis į karus Artimuosiuose Rytuose, neatrodo, kad tai būtų Amerikos kova, ir jis mano, kad kariniai veiksmai turėtų būti tik kraštutinė priemonė, jei, spaudžiant sankcijoms, žlugtų derybos.
Susitikimo eiga ir abiejų lyderių nuotaikos bus gyvybiškai svarbios ateinantiems metams Artimuosiuose Rytuose ir parodys, ar ateitis atneš dar daugiau konfliktų, ar padės kurti naujus santykius.