Konservatyvių pažiūrų Frankfurto dienraštis FRANKFURTER ALLGEMEINE ZEITUNG komentuoja, kad prezidentas Francois Hollande‘as savo rinkiminės kampanijos metu deklaravo, jog sieks sutaikyti šalį. Tačiau vietoj to dar per pirmuosius metus jis supriešino savo tautiečius dėl „santuokų visiems“. Jis pradėjo „Dviejų Prancūzijų karą“. Prancūzija yra „vyresnioji Bažnyčios duktė“, kur religija nuo valstybės buvo atskirta tik 1905 m. Pasidalinimas tarp sekuliariai nusiteikusių prancūzų ir tų, kurie nenori abejoti Dievo duota visuomenės tvarka, dabar matomas naujoje šviesoje. Į protestą prieš homoseksualų santuokas įsitraukė labai daug įvairių grupių, kurios sugebėjo susijungti po viena vėliava. „Santuokoms visiems“ aršiai prieštarauja tiek Katalikų Bažnyčia, tiek ir islamo bei judaizmo religinės bendruomenės. Žmonės bijo, jog griaudama tradicinę santuoką ir šeimą, sekuliari kairė atmeta vieną iš pamatinių vakarietiškos krikščioniškos visuomenės vertybių. „Naujoji civilizacija“, apie kurią skelbia kairiųjų ministrų kabinetas, gąsdina daugelį žmonių.
Konservatyvių pažiūrų Prahos LIDOVE NOVINY pastebi, kad masiniai protestai prieš Parlamento sprendimą dar kartą rodo, jog prancūzai nėra tokie, kokius mes juos vaizduojamės. „Laisvė, lygybė ir brolybė“ – tik tušti šūkiai. Šalies realybė yra visiškai kitokia. Prancūzai yra labiau linkę į elitizmą nei egalitarizmą. Priklausymas tam tikrai socialinei klasei vis dar yra svarbiausias faktorius šioje šalyje. Kilimas karjeros laiptais taip pat yra daug sudėtingesnis nei daugelyje kitų Europos valstybių. Užsienyje manoma, kad prancūzai tradiciškai yra linkę palaikyti kairę. Šį mitą paskatino Paryžiaus bohema, todėl pasaulyje egzistuoja stereotipas, kad prancūzai prijaučia socialistams. Tačiau Prancūzijos dauguma yra kitokia. Ši dauguma gyvena provincijoje, priklauso miestų buržuazijos sluoksniui ir lanko katalikiškas mokyklas. Tai paaiškina, kodėl F.Hollande‘as yra vos antras kairiojo flango prezidentas per visą Penktosios Respublikos laikotarpį.
Laikosi rinkimų pažadų
Miuncheno kairiųjų pažiūrų dienraštis SÜDDEUTSCHE ZEITUNG rašo, kad tie, kurie nepritaria tos pačios lyties asmenų santuokai, yra grėsmė atstovaujamajai demokratijai. Rinkimų metu F.Hollande‘as aiškiai pasisakė už tos pačios lyties žmonių santuokas. Dauguma prancūzų balsavo už jį. Tad prieš eidami į gatves šio įstatymo oponentai turėtų tai prisiminti. Jie žinojo, kas jų laukia. Jau kuris laikas, kai protestai susiję nebe su gėjų santuokomis, bet su išrinkto prezidento ir Parlamento smerkimu. Protesto judėjimai gali išardyti pasenusias struktūras ir priversti politikus klausytis žmonių. Tačiau jie taip pat gali išsigimti į fundamentalizmą. Tokiu būdu jie gali pradėti kelti grėsmę atstovaujamosioms demokratijoms, su kuriomis europiečiai jau ilgą laiką gražiai sugyvena.
Kairiųjų pažiūrų Madrido dienraštis EL PAIS komentuoja, kad homoseksualių santuokų oponentai turėtų nusiraminti ir pasižiūrėti, kaip reikalai klojasi kaimyninėje Ispanijoje. Santuoka tarp tos pačios lyties žmonių čia buvo sutikta itin ramiai. Vienintelė problema buvo netikrumas dėl 22 500 homoseksualių porų, kurios susituokė tarp 2005 m., kai įstatymas, kurį priėmė J.L.R.Zapatero Vyriausybė, įsigaliojo, ir 2012 m., kai Ispanijos Konstitucinis Teismas atmetė Partido Popular skundą prieš šį įstatymą. Prancūzijos dešinė taip pat paskelbė, jog paduos skundą, bet Prancūzijos Konstitucinis Teismas turi tik vieną mėnesį sprendimui priimti. Pats laikas religijai ir politikai suprasti, kokia yra svarbi laisva sąjunga tarp žmonių, net jei jie ir tos pačios lyties. Demokratijoje mažumos turi turėti tokias pačias teises, kaip ir dauguma.
Netinkama komunikacija
Regioninis Reno miesto dienraštis QUEST-FRANCE piktinasi, jog Prancūzijos Vyriausybė yra atsakinga už šalyje vykstančius protestus. Kartu su mirties bausme ar abortais, tos pačios lyties santuokos yra simbolinės problemos, liečiančios mūsų visuomenę iki pat jos gelmių. Priešingai nei tai, ką sako F.Hollande‘o kritikai, prezidentas niekada neslėpė savo ketinimų. Savo rinkiminėje programoje jis žadėjo, kad gėjai gaus teisę tuoktis ir įsivaikinti. Tačiau nereikia painioti, kad jo išrinkimas į prezidentus reiškia, kad žmonės pritaria visai jo programai. Rinkimų nugalėtojai padarė tokias klaidas, už kurias jiems reikia dabar atsiskaityti į gatves pasipylusiems protestuotojams. Prezidentas nepaaiškino, kaip konkrečiai bus įvykdomas jo rinkiminis pažadas homoseksualioms poroms, ir tai suklaidino dalį visuomenės.
Dešiniųjų pažiūrų Paryžiaus dienraštis LA CROIX neslepia pykčio, jog Vyriausybė nereaguoja į masinius protestus prieš gėjų ir lesbiečių santuokas. Vyriausybė akivaizdžiai rodo, kad neatsižadės savo sprendimo. Tačiau kaip traktuoti tai, kad ji net nesistengia šių protestų komentuoti? Po protestų bangos tik ministrai, atsakingi už viešąją tvarką, pasisakė apie įvykius. Niekas daugiau. Kaip galima tylėti po tokio dydžio demonstracijų, liečiančių gilumines visuomenės problemas? Protestuotojai prijaučia dešinės ir radikalios dešinės partijoms, todėl kairieji juose nemato savo rinkėjų ir į juos nebekreipia dėmesio. Tačiau priimti šį protestą taip vienašališkai, jog į gatves išėjo vien dešinysis flangas, yra labai trumparegiška. Tai yra atsisakymas pripažinti gilesnes problemas ir priimti žmonių požiūrį, jog jie nenori keisti šeimos struktūros.
Jungiasi Prancūzijos dešinė
Ciuricho dienraštis TAGES ANZEIGER komentuoja, kad debatai dėl gėjų santykių apjungė Prancūzijos dešiniąsias partijas. Opozicijos partija Union pour un Mouvement Populaire (UMP) turbūt išsigando, kad praras dar daugiau balsų Marine Le Pen Nacionalinio Fronto (FN) partijai. Tad UMP ir radikalios dešinės FN politikai į protestus prieš gėjų santuokas išžygiavo kartu. Tai atrodo panašu į repeticijas prieš būsimą partijų susijungimą. Šios dvi partijos skuba, nes gali netrukus sulaukti naujos varžovės. Satyrikė Frigide Barjot dabar planuoja įkurti partiją, kurioje ji apjungtų parlamentinei politikai nepritariančius rinkėjus. Ši veikėja yra tikrai stipri asmenybė, gebanti mobilizuoti dideles žmonių grupes. Pastarosiomis savaitėmis buvo galima stebėti F.Barjot televizijoje. Ten ji nebesitvardė ir net viešai verkė. Galima tik pasvajoti, kad nuotaikos Prancūzijoje greitai aprims.