Paprašytas pasidalyti įspūdžiais apie susitikimą H. Kissingeris kalbėjo: „Šis susitikimas turėjo įvykti. Aš pats net keletą metų pritariau šiai idėjai. Ją, deja, paskandino įvairios JAV vidaus problemos. Tai, žinoma, yra prarasta proga. Tačiau manau, kad reikia prie kažko grįžti. Pažvelkite į Siriją ir Ukrainą. Rusija tiesiog unikali tuo, kad kone bet kurioje pasaulio šalyje įvykstantį sukrėtimą laiko turinčiu jai įtakos, suteikiančiu kokią nors galimybę, be to, vertina kaip grėsmę. Tokių sukrėtimų rasis dar ne vienas, be to, bijau, kad su didėjančiu pagreičiu.“
Tai pasakęs, H. Kissingeris pasinėrė į samprotavimus apie bemaž mistinį Rusijos gebėjimą susitaikyti su kančia. Perteikdamas H. Kissingerio minčių esmę „Financial Times“ žurnalistas rašo, kad ne vienus metus prieš V. Putino įvykdytą Krymo aneksiją Vakarai labai klydo, manydami, jog Rusija galėtų sutikti su jų diktuojama, taisyklėmis pagrįsta tvarka. NATO, esą, nesugebėjo perprasti giliai Rusiją persmelkusio pagarbos troškimo.
„NATO klaida buvo manyti, kad esama kažkokios istorinės evoliucijos, kuri apims Euraziją. Klaida buvo nesuprasti, kad šitaip plisdama ta evoliucija susidurs su kažkuo visiškai nepanašiu į Vakarams priimtinos santvarkos valstybę. Rusija gi į tai sureagavo kaip į iššūkį savo identitetui“, – sakė H. Kissingeris.
Netrukus E. Luce‘as pasiteiravo, galbūt H. Kissingeris mano, kad mes nesugebame įvertinti to, ką daro D. Trumpas, taigi, gal klystame nepripažindami, jog jis elgiasi teisingai bandydamas nuraminti rusišką mešką.
„Nenoriu pernelyg išsiplėsti kalbėdamas apie D. Trumpą, kadangi kada nors man derėtų žymiai rišliau nei dabar pasakyti, ką apie jį manau“, – atsakė H. Kissingeris.
E. Luce‘o kiek paragintas, jis vis dėlto pridūrė: „Manau, kad D. Trumpas galėtų būti viena iš tų kartkartėmis istorijoje iškylančių asmenybių, kurių atsiradimas paženklina epochos pabaigą ir priverčia atsisakyti viso priimtinu laikyto apsimetimo. Tai nebūtinai reiškia, kad D. Trumpas pats tai žino arba svarsto kokią nors kitą grandiozinę alternatyvą. Tai gali būti tiesiog atsitiktinumas.“
Paklaustas, kas bus su Vokietija, jei JAV D. Trumpo nurodymu išstos iš NATO, H. Kissingeris atsakė: „5-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje Europos lyderiai labai gerai žinojo, kur link eina. Dabar gi jie iš esmės bando išvengti nemalonumų.“
E. Luce‘ui užsiminus, kad šitai jiems prastokai sekasi, H. Kissingeris sutiko ir pasakė: „Vienas žinomas Vokietijos veikėjas neseniai man prasitarė, kad įtemptus santykius su JAV visada laikė priemone likti nuo JAV per atstumą, tačiau dabar pats pripažįsta, kad mintis apie pasaulį be JAV ėmė jį bauginti.“
E. Luce‘ui išreiškus nuomonę, kad galbūt D. Trumpas gąsdina Vakarų šalis, reikalaudamas iš jų savarankiškumo, H. Kissingeris atsakė, kad jei tokia ir bus D. Trumpo epochos išdava, tai ją bus galima pavadinti likimo ironija. Vis dėlto jis išreiškė įsitikinimą, kad taip nenutiks.
Alternatyva, H. Kissingerio nuomone, atrodo labai nepatraukli. Jei per Atlantą būtų nubrėžta perskyros linija, Europa, pasak jo, veikiausiai virstų Eurazijos priedu ir atsidurtų Kinijos valioje, o ši, žinia, labai nori susigrąžinti Vidurio karalystės laikais turėtą svarbą ir tapti pagrindine viso pasaulio patarėja.
Anot E. Luce‘o, H. Kissingeris net tarsi daro prielaidą, kad Kinija jau pasistūmėjo link šio tikslo.
JAV tokiu atveju, pasak H. Kissingerio, taptų dviejų didžiulių vandenynų skalaujama geopolitine sala be jokios taisyklėmis pagrįstos tvarkos, kurią dar būtų galima palaikyti. Tokiai šaliai tektų pamėgdžioti Viktorijos laikų Britaniją, tik jau be užmojų supriešinti tarpusavyje visą likusį pasaulį, kokius turėjo Britanija Europos šalių atžvilgiu.
Bandydamas kuo aiškiau nuspėti H. Kissingerio mintis E. Luce‘as taip pradėjo klausimą: „Jūs nerimaujate dėl ateities. Tačiau tikite, kad D. Trumpas visiškai atsitiktinai gali taip mus išgąsdinti, kad mes tiesiog atkursime taisyklėmis pagrįstą tvarką, kurią kitados laikėme savaime suprantama?“
„Aš manau, kad dabar mes išgyvename visam pasauliui ypač sunkų laikotarpį“, – atsakė H. Kissingeris.
Paklaustas, su kokiu istoriniu laikmečiu galėtų palyginti dabartį, H. Kissingeris papasakojo apie tai, kaip būdamas ką tik iškeptas Amerikos pilietis tarnavo karinėse šalies pajėgose Antrojo pasaulinio karo metais. Jis taip pat prisiminė, kas jį – jauną pabėgėlį iš Vokietijos – paviliojo prie tos šalies krantų. O buvo taip, kad kai 1938 metais Vokietija įžengė į Austriją, gimtojo H. Kissingerio miestelio žydams buvo įsakyta neiti iš namų. Jo tėvai pasitaikius pirmai progai išvyko į JAV. Buvo įvesta komendanto valanda; visur pilna vokiečių kareivių.
„Tai buvo skausminga, niekada iš atminties neišblėstanti patirtis“, – konstatavo H. Kissingeris, E. Luce‘o manymu, kruopščiai apsvarstęs, ką prisiminti.