Bene toliausiai nuo Kijevo nutolęs Antiteroristinės operacijos (ATO) fronto linijos taškas – Luhansko Stanicos miestelis, nualintas mūšių – išlieka trapus Ukrainos forpostas. Tai velnio trikampis Ukrainoje – iš vienos pusės ribojasi su Rusijos Federacija, kitoje – separatistų paskelbta „Luhansko Liaudies Respublika“.
Lankantis čia, Ukrainos kariai pergyveno laukimą, tačiau, kiek pajėgė, stengėsi išlaikyti paliaubas. Tik atvykus, jie pasiūlė pasižiūrėti per žiūronus į už kilometro vaikštančius „LLR“ separatistus.
„Kariui sunkiausia yra ne kovoti, o laukti nežinomybėje“, - sakė Ukrainos 17-osios Tankų brigados karys Ivanas. Jis – vienas iš tų ukrainiečių, laikantis gynybines pozicijas Stanicoje. Kariai, dar neatsigavę nuo mūšių ir gyvenantys nuolatinėje parengtyje, užmiega tik su vis stiprėjančiais raminamaisiais. Tačiau nepaisant prorusiškų nuotaikų mieste, Ivanas pasakoja apie keletą šeimų remiančių vieningą Ukrainą ir kasdien ateinančių pabendrauti bei išreikšti paramą savo šalies kariams.
Viena tokių moterų – pensininkė Galina. Jos pavyzdys įkvepiantis ir stebėtinai drąsus. Nepaisant į ją atsuktų separatistų automatų vamzdžių, aplinkinių pasmerkimo, grasinimų, netgi arešto bei tardymo, ji drąsiai stojo ginti savo šalies.
Su mėlynos ir geltonos spalvos dažais bei teptuku, Galina kartu su dukra margino miestą Ukrainos vėliavomis, ant sienų ir grindinio rašė užrašus, kviečiančius žmones ginti savo šalį.
„Kartais bijau, kad Ukrainos kariai nepalaikytų manęs kokia šnipe, nes pas juos nueinu kasdien pabendrauti. Šie vyrai man yra žiburys mūsų parsidavusio miestelio fone. Jie mane įkvepia ir primena, kokia nuostabi mano šalis“ - sako inžinierės-technologės specialybę įgijusi moteris, dirbusi vienoje Luhansko gamykloje.
Su Galina kalbamės pačiame Luhansko Stanicos centre – tuščioje Lenino aikštėje, prie subombarduoto seniūnijos pastato. Moteris atvirai pasakoja apie 12tūkst. gyventojų miestelio okupaciją, grasinimus bei gyvenimą šalia Rusijos Federacijos pasienio.
– Kaip susiklostė tokia situacija, jog Luhansko Stanica labiau palaikė pro-rusiškus separatistus, nei savo šalį?
– Visa tai ilgo darbo su žmonėmis bei nuverstojo Prezidento Viktoro Janukovyčiaus partijos rezultatas. Supraskite, žmonės čia romantizuoja sovietmetį, tuos laikus, kai pramonė blizgėjo, o jie buvo darbo herojai (heroi truda - rus.). To pamiršti jiems neleidžia ir rusiškos televizijos, kurias jie žiūri nuo gimimo. Televizijos aukština sovietinę praeitį ir menkina dabartinę Ukrainą.
Per dešimtmečius Regionų partija čia viską užgrobė. Jie pastoviai veikė ir užsiėmė žmonių „apdorojimu“. Žmogus iš kažko gavęs pinigų, būtinai už tą kažką balsuoja. Žmonės, deja, nesupranta, kad jeigu jie bus laisvi, tų pinigų uždirbs daugiau. Tai sovietinis mentalitetas.
– O kodėl jūsų politinės pažiūros, įsitikinimai skiriasi nuo daugelio kaimynų? Juk žiūrėjote tokias pačias televizijos programas, tačiau drąsiai palaikote Ukrainą, neslėpėte savo patriotiškumo.
– Skyriausi nuo kitų dar sovietmečiu. Manęs čia netgi į darbą nenorėjo priimti, nes nestojau į komunistų partiją. Aš visada gyniau savo žmogiškąsias teises. Ir ne tik savo. Susibūrėme į visuomeninę organizaciją, patarinėjau kitiems žmonėms. Eidama į ligoninę, nemokėjau kyšių, kai kiti tai darė. Ir vaikus taip auklėjau.
Štai vaikų darželyje buvo tokia „tradicija“, kad metų pabaigoje tėvai surenka pinigus ir perka auklėtojai auksinę grandinėlę. Man iškilo klausimas, kodėl taip darome. Juk ji dirba savo darbą, taip pat, kaip bet kuris iš mūsų. Kai imi prieštarauti tokiems nusistovėjusiems dalykams, kiti ima tavęs nemėgti.
Kai čia prasidėjo separatizmo veiksmai, kai didžioji masė ėjo į „referendumą“, man norėjosi stoti jiems skersai kelio ir paklausti „žmonės, o kas toliau?“ Juk jie turėjo žinoti. Jeigu aš kažką darau, juk turiu žinoti, kas bus po to. Jeigu perku šaldytuvą, vadinasi man jo reikia. Jeigu man reikės į jį prikrauti daug, perku didelį. Bet kadangi neturiu daug ko jame laikyti, vadinasi man nereikia didelio – renkuosi mažą. Ir jie turėjo prieš eidami balsuoti, susivokti dėl ko tai daro. „O mes nežinojome dėl ko balsavome“, – sako. Aš jiems atsakau, kad taip jie mums čia karą atnešė.
Man sunku atsakyti į jūsų klausimą, kodėl ėmiau mąstyti ir elgtis kitaip. Tačiau tikrai žinau, kad yra ir daugiau tokių žmonių čia.
– Papasakokite apie savo šeimą. Kaip ji reagavo į jūsų patriotinę veiklą?
– Dukra, kaip minėjau, palaikė ir kartu su manimi ėjo. Vyras palaikė, tačiau išliko pasyvus. O mano sūnus iš čia išvažiavo anksčiau. Jo situacija – mano bėda. Sūnus vedęs rusę. Jis irgi pasidavė Rusijos TV propagandai ir nors ne tokio lygio, kaip tie, tačiau jis irgi šioks toks separatistas. Jis man aiškina: „mama, per tokius kaip tu, sužlugo Sovietų Sąjunga“.
Tačiau aš tai priimu kaip komplimentą. Aš jam tada sakau: „Artiomai, ar tu bent žinojai, kas buvo ta Sovietų Sąjunga? Juk kai ji subyrėjo, tau buvo keturiolika. Tu nežinojai, kokie ten buvo santykiai, kiek ten buvo demagogijos“.
– Ar galite prisiminti, kaip Stanicą užėmė prorusiški separatistai?
– Kai viskas prasidėjo, žmonių iš Rusijos čia – Luhansko Stanicoje, buvo daugiau nei mūsiškių. Tai buvo aišku, nes daugumą žmonių vistiek pažįsti iš matymo, o tada buvo labai daug nematytų jaunuolių, kurie vis klausinėjo kur kas yra, nes nepažinojo miestelio.
Pradžioje jie nusukdavo akis, jie juk žinojo, kad atėjo į svetimą žemę, jie gėdijosi ir prisibijojo. Mes gi nebijojome – iki pirmojo kraujo nebuvo baisu.
Paskui čia atvažiavo rusų desantininkai, permesti iš Krymo. Jie iškabino čia Rusijos vėliavą. Kai man apie ją papasakojo vyras, nuėjome pažiūrėti. Ten stovėjo kariškiai, tarp jų buvo ir mūsiškių. Santykis buvo maždaug trys ketvirtadaliai atvykėlių iš Rusijos ir ketvirtis surinktas iš vietinių, visokių nusikaltėlių.
Mes su vyru klausdavome, kas jie tokie. O jie atsakydavo, jog yra iš Stanicos. Vyras sako, kad nei vieno iš jų nepažįstąs. Tada šie pareiškia, kad jie iš Luhansko. Vyras klausia, kokioje gatvėje Luhanske yra universalinė parduotuvė „Rossija“? Jie nežino... Tai kas jie tokie?
Paskui jie apsupo milicijos valdybą. Jeigu tai būtų daugiabučių kvartalas, susirinktų daugiau žmonių, vistiek atsirastų tokių, kurie už Ukrainą. Gavosi gi taip, kad mes vos keliese susirinkome, ėmėme ginčytis su jais, bartis, ko jie į mūsų žemę atsivilko. Jie mums pradėjo šnekėti apie Novorosiją. Sakau, palikime istoriją istorikams, tegu jie ją tyrinėja, diskutuoja, o dabar mes gyvename Ukrainoje.
Mūsų milicininkai, kai viskas prasidėjo, nukabino Ukrainos vėliavas. Mes su dukra ėmėme rašyti pareiškimus, reikalaudamos iškabinti nacionalines vėliavas. Deja, niekas nenorėjo jų grąžinti į vietas.
– Jau tuomet jums tapo aišku, jog pagrindinė varomoji separatistinių veiksmų jėga – atvykėliai iš Rusijos?
– Taip. Tai buvo rusų desantininkai. Jie buvo neginkluoti, tačiau netoliese stovėjo keletas baltų mikroautobusiukų. Ko gero, ginklai buvo juose. Kai mes pasikalbėjome, jiems kažkas paskambino ir jie visi kaip pagal komandą – tik vienas–du – sušoko į autobusiukus ir išvažiavo. Na, o naktį jie užgrobė mūsų milicijos valdybą. Nors iš tiesų jos net nereikėjo užgrobinėti. Pareigūnai pasidavė kaip kačiukai.
Kitą dieną miesto vadovė iškabino skelbimus, kad vyks „taikus mitingas“. Mitingas iš principo visada turi būti taikus. Tada dukrai pasakiau: „Nastia, jeigu pabrėžta, kad mitingas „taikus“, vadinasi jis toks nebus“.
Ir iš tiesų, buvo jūra automobilių, susirinko kažkokie „labai svarbūs“ vyriškiai, ne vietiniai. Žiūriu, išeina kažkoks vyras su Rusijos vėliava. Tada dar nebijojau, tad drąsiai klausiu: „O kodėl jūs su Rusijos vėliava?“ O jis atsako klausimu – „su kokia jis turėtų būti?“. Sakau, kad su Ukrainos. Jis kažkaip nutylėjo. Paskui žiūriu, stovi kelios dešimtys tų rusų karių ir mūsų marginalų. Visi su Rusijos vėliavėlėmis. Priėjau prie jų ir sušukau tiesiai jiems „Šlovė Ukrainai!“ Jie iškart visi ėmė šaukti „Rusija! Rusija!“
– Nebijojote?
– Suprantate, tada dar nebuvo mirčių. Tad ir nebijojau – tai juk buvo mano miestelis, jaučiausi čia drąsiai. Kai žuvo pirmi žmonės, tapo aišku, kad užmušti gali bet kurią akimirką.
Buvo momentas, kai mane galėjo tiesiog suplėšyti į gabalus. Tada vaikščiojau po gyvenvietę ir visur piešiau vėliavėles. Kai milicija nenorėjo pakabinti Ukrainos vėliavos, ant stulpo prie jų pastato nupiešiau ją. Kaip tik prieš tai, kai milicijos pastatą bombardavo lėktuvas. Pastatas buvo uždarytas ir be žmonių, tačiau ataka kliudė ir gyvenamuosius namus, buvo nukentėjusių. Žmonės tada įsiuto, o vienas toks separatistas, kurį jau gerokai vėliau Ukrainos saugumo tarnyba areštavo, įtarusi, kad jis koreguoja priešo ugnį, tąsyk pareiškė, kad aš čia nukreipiau Ukrainos aviaciją, kad žymėjau „švyturėlius“, nors net nežinau, kas tai yra. Po tokio jo pareiškimo galėjo nutikti bet kas. Žmonės tarsi sužvėrėjo. Štai tada jau tapo baisu.
Vis dėlto, nekreipdamos dėmesio į baimę, tada naktimis su dukra rašėme atsišaukimus. Bandėme žmonėms paaiškinti kas vyksta. Ieškojome, kas mums gali padėti. Duktė tada dirbo Luhanske, darbe atspausdindavo kokių dešimt kopijų atsišaukimų, juos pačios ir iškabindavome. Bet tai mažai. Reikėjo daugiau žmonių.
– Kaip manote, kodėl neatsirado tokių pat drąsių bendraminčių?
– Bendraminčių yra ir daug. Bet daugelis mąsto panašiai kaip mano vyras. Jis yra panašių pažiūrų kaip ir aš, tačiau jis įsitikinęs, kad mūsų vyriausybė neverta, kad dėl jos stengtumėmės. Bet juk negali būti taip, kad staiga viskas apsivertė ir tapo gerai. Juk ir pas jus Lietuvoje viskas ne iš karto susiklostė gerai. Nors jūs Baltijos šalyse jau sovietmečiu skyrėtės nuo mūsų demokratijos lygiu. Mano nuomone, tuo jūs mus lenkiate dešimtmečiais.
– Bet juk tai pavojinga, kai žmogui tampa nesvarbu, kam priklauso valdžia.
– Taip. Tai neteisinga. Man šioje situacijoje svarbu – kas ką užpuolė. Ukraina nepuolė nieko. Vietiniai šaukė: „Kodėl jie čia atėjo?“. Kaip tai kodėl? Juk jie – šios šalies piliečiai, jie turi Ukrainos pasus ir yra šios šalies kariai. O štai tie su Rusijos pasais neturi jokios teisės čia brautis, ypač – su ginklu rankose.
Kai aš ėmiau aiškinti žmonėms, mus areštavo.
– Kaip tai nutiko?
– Spėju, jog mus paskundė kaimynai. Jie nebuvo patenkinti mano patriotiškumu. Vieną dieną mūsų namuose buvo daroma krata. Tai vykdė rusų kariai. Jie patys tai pasakė. Vienas sako, net neslėpsiu, jog esu iš Rusijos. Klausinėjo, ar yra pas mus kas iš „Dešiniojo sektoriaus“, namus apieškojo, įmetė mus su dukra į tokią didžiulę furgono bagažinę ir nuvežė į Luhanską. Ten mus tardė toks Betmenas. Jo vadovaujami vyrai mums grasino nužudyti, gąsdino ginklais. Panašu, jog mums pasisekė, kad esame paprasti žmonės, ir jie suvokė, kad už mus niekas nemokės išpirkos.
Mus uždarė į kambarį, vyrus, kaip vėliau paaiškėjo, greitai paleido, tačiau žaidė psichologinį įbauginimo žaidimą. Vyrai laisvėje, jaudinasi dėl mūsų, o mums nesako, kad jie paleisti, ir mes jaudinamės dėl jų. Kas kartą, kai atsidaro kambario durys, už jų – automatininkas. Taip bauginamos praleidome kokias 4-5 valandas.
Po to vadeiva vėl pradėjo su mumis kalbėtis. „Žinote, kad vyksta karas?“ – jis klausia. Mes juk žinome, kad Rusija kariauja su mūsų šalimi. O jis tęsia: „Žinote, kad Ukraina kariauja su LLR (vadinamoji „Luhansko liaudies respublika“ – red.). Šiaurės Osetija jau pripažino LLR valstybę“. Po jo tokių pasisakymų nesupratau, ar jis pats kvailys, ar mane kvaiša laiko.
Galop mus paleido. Vėliau jie iš čia išsinešdino. Rugpjūčio 18-ąją čia įžengė Ukrainos kariai.
– Kokia buvo vietinių reakcija? Ar miestelis pasirodė svetingas ukrainos kariams?
– Man tai buvo toks nenusakomas džiaugsmas. Bėga berniukas ir šaukia: „Ukrainiečiai važiuoja, „nacikai“ važiuoja!..“ Apsidžiaugiau, bėgame pažiūrėti. Jie važiavo kaip tik Bukajevo gatve – ten, kur mano dukra gyveno. Tada vienas jų tankas užgeso. Žmonės išbėgę, žiūri išsigandę, bet, jiems netikėtai, jų niekas neliečia.
Pirmieji čia atvyko tie, kurie šturmavo miestelį, juos netrukus pakeitė Nacionalinė gvardija, kuri ėmė palaikyti tvarką ir kontroliuoti situaciją. Tie pirmieji vaikinai, atrodė tikri karžygiai, jų net išvaizda sukelia pasididžiavimą šalimi.
Yra viena moteris, tokia tikra ukrainietė. Mačiau, kaip ji sutikusi gatvėje mūsų kariškį, išsitraukė iš piniginės 150 grivinų ir duoda jam. Šis nustebo, klausia – už ką? O ji primygtinai jam bruka. Kariškis sako, mes juk gauname atlyginimą, mes patys galime jums kažkuo padėti. O jinai primygtinai: „Na, paimkite, man taip norisi jums nors kuo padėti...“ Yra čia tokių žmonių, kurie palaiko mūsų kariuomenę.
Aš irgi pastoviai lankau mūsų kariškius. Kariai keičiasi, o aš vis nueinu į svečius. Galbūt kai kam net kyla įtarimas, kad aš šnipinėju, bet iš tiesų man jie rūpi, tad ir lankau juos.
– Kuo žmonės verčiasi Stanicoje?
– Miestas visada gyveno neblogai. Dauguma dirbo gamykloje Luhanske, taip pat derlingose žemėse augino agurkus, kitas daržoves. Žmonės čia darbštūs. Už ką juos visus labai gerbiu. Tačiau jie darbštūs tik tada, kai jiems yra tiesioginė asmeninė nauda. Jie nevisuomeniški. Žiūrėk, koks pridergs, pasakyk jam, tai jis visaip tave iškoneveiks.
Turi mylėti ir savo aplinką. Akivaizdu, kad negali eiti žvejoti tada, kai žuvis neršia. Žmonės čia taip nemąsto, jiems pirmiausia rūpi savas gerbūvis. Ir paklausk jų pačių, jie kalbėdami apie savo artimuosius pasakys, kad čia gyvena blogi žmonės. Bet juk jie apie save taip kalba.
Štai ir šią gatvę aš pati sutvarkiau. Ir dar turėjau įrodinėti, kad tai galima padaryti nemokamai. Jeigu nori permainų Ukrainoje, turi pats jas ir daryti.
Ir su mūsų kareiviais pykdavausi, nes jie irgi kartais šiukšlina. Kai jie girtuokliavo, vienam iš jų pasakiau: „Žinote, kad jūs turite elgtis pagal įstatymus. Jeigu jų nesilaikysite, kuo skirsitės nuo anų?“
Tiesa, iš esmės, dauguma jų – normalūs vaikinai. Jie pervargę, išsekinti, praradę savo draugus. Galima juos suprasti. Tik, jeigu jau reikia atsipalaiduoti, tai išgerkite ne viešai. Kai taip sunku, tai šiek tiek padeda.
– Ar per šį karą dėl savo įsitikinimų praradote draugų?
– Tie, kuriuos praradau, iš esmės žinojau, esančius nelabai gerais žmonėmis. Tai buvo tie, kurie mane įskundė, kurie mane engė. Pati apsisprendžiau ir dabar žinau, kad tiems žmonėms daugiau rankos niekada nepaduosiu ir nesisveikinsiu apskritai.
– Bet juk su kaimynais ir toliau tenka greta gyventi.
– Vieno kaimyno trys dukterys kadaise davė priesaiką Ukrainai. Ir paskui ją išdavė. Išlėkė į LLR. Kaip tokius žmones galiu gerbti? Nei už ką. Nesisveikinu su jais ir nebendrauju. Tiesiog man jie neegzistuoja.
– Bet savo istorijose jūs randate kažkokį pozityvą. Kas teigiamo šiame pasakojime?
– Pozityvas tame, kad tokia situacija žmogų atskleidė. Visas jo vidaus blogis tiesiog išplaukė paviršiun.
Aplinkiniai nors ir manęs nemėgsta už tai, kad esu už Ukrainą, tačiau visi su manimi sveikinasi ir netgi, atrodo, stengiasi išlaikyti pakankamai gerus santykius. Galbūt už akių mane apkalba, bet matyt už kažką ir gerbia.
– O ar naujų draugų atsirado?
– Be abejo. Visus, kas už Ukrainą, dabar žinau. Mes pastoviai susitinkame, bendraujame. Gaila, mes ne vieningi. Dauguma užimti. Didesniame mieste žmonės vakare randa laiko susitikti, čia gi daugelis turi savo kiemą, daržą, kuo rūpintis.
– Per kelis kilometrus nuo čia atsirado naujos „respublikos“. Kokią jūs matote Donbaso ateitį? Ar įmanoma, kad tos teritorijos ir jų žmonės vėl bus Ukrainos dalis?
– Man atrodo, kad tai ilgai neužsitęs ir galų gale viskas sugrįš Ukrainon. Netgi, mano manymu, labai greitai. Jie visi ten jau supranta, kad pinigų jiems niekas nemokės, gyventi iš ko nebus. Visi ryšiai su Ukraina nutrūko, atstatyti tuos ryšius arba užmegzti juos su Rusija reikia laiko.
Kai kurie iš ten pasiilgę Sovietų Sąjungos, tikėjosi kažko panašaus. Teks juos nuvilti, kad tokiems lūkesčiams nėra jokios ateities.
Jau yra spėliojimų, kad Rusija ima nusileisti. Juk jai tektų didžiulės išlaidos, jeigu reiktų juos išmaitinti. Kalbama, kad iš Rusijos tiekiamą humanitarinę pagalbą Luhanske separatistų lyderiai priduoda į parduotuves ir taip uždirbinėja.
Bendrauju su žmonėmis iš ten ir suprantu, jog ten ypač sunku. Mano anyta išgyvena tik todėl, kad turėjo susitaupę. Jos vyras buvo kariškis, tad jie atsidėdavo pinigų. Anoje pusėje duona pigesnė, o visa kita brangiau. Dėl to žmonės važinėja iš vienos pusės į kitą apsipirkti. Jie čia turguje viską supirkinėja.
– O ar čia pensijos išmokamos? Jas atveža, ar iš bankomato paimate?
– Keturis mėnesius mums nemokėjo visai, bet, kai sugrįžo Ukrainos valdžia, tada sumokėjo ir už prarastus mėnesius. Ir dabar pinigus pasiimame iš bankomato. Tačiau, kai nebūna elektros, tada jie neveikia. Tad kartais čia būna eilės po šimtą žmonių. Na, o kai bankomatai veikia be pertrūkio, be problemų pasiimame pinigus ir galime pasidžiaugti, kad dabar pensija mums laiku išmokama. Nors su vyru gauname nedaug, maždaug apie tūkstantį grivinų (apie 42 eurus – red.) kiekvienas, mums pakanka, nes dar turime nedidelį daržą, laikėme triušius, kuriuos teko užmušti, nes jei dėl karo veiksmų tektų keltis kitur, nepaliksi jų dvėsti badu.
– Kaip konfliktas pakeitė jūsų gyvenimą?
– Kai karas prasidėjo, ėmė aiškėti, kaip keičiasi gyvenimo prioritetai. Tampa nesvarbu, kad turi daug pinigų, kuo esi apsirengęs, svarbu tampa, kad yra žmonių, kurie tave supranta.
Mes šiame krašte niekada negyvenome labai gerai, tačiau dabar žmonės prisimena, kas buvo iki šiol, o tada ima kalbėti, kad anksčiau mes gyvenome netgi puikiai.
Dabar žmonės ima suvokti, kad Ukrainos kariuomenė elgiasi normaliai, kad jie – ne fašistai, o normalūs žmonės. Vietiniai lyg bandydami išsisukti situacijoje, pradėjo kalbėti: „Ir vieni geri, ir kiti“.
Aš sakau, kad jei mes išgyvenome šį karą, mes jau ėmėme viską suvokt kitaip. Mes suprantame, kad yra kitokios vertybės. Laimei ir mano dukra, ir sūnus čia pabuvojo per apšaudymus. Po to mes ėmėme suprasti, kad nėra svarbu, kiek tu turėsi kelnių, kiek suknelių, ėmė darytis svarbūs kiti dalykai. Suvoki, jog svarbu, kad esi gyvas ir sveikas. Kad svarbu dvasingumas ir sąmoningumas, svarbu mylėti ne tik save, bet ir aplinkinius, žemę. Žmogus turi susivokti, kad visa žemė yra visų žmonių.