Jis labai nenorėjo grįžti į stovyklą, tačiau žinojo, kad jeigu negrįš, naciai jį sumedžios, ir jis bei jo šeimos nariai bus suimti ir pasiųsti į koncentracijos stovyklą, o tai dažniausiai reiškė mirties nuosprendį, rašo portalas atlasobscura.com.

Vyras net svarstė savižudybės galimybę, tačiau taip pat žinojo, kad rimta gydytojo patvirtinta liga išgelbės jį nuo grįžimo į stovyklą. Du gydytojai, į kuriuos kreipėsi lenkas, sutiko jam padėti „gauti diagnozę“ ir pasiūlė padaryti injekciją. Jis sutiko. Vėliau gydytojai paėmė kraujo mėginį ir nusiuntė į vokiečių laboratoriją. Netrukus jie gavo telegramą su atsakymų: „Teigiamas „Weil-Felix“ tyrimo atsakymas“. Jų pacientas sirgo šiltine.

Telegrama buvo perduota vietos vokiečių valdžiai kaip įrodymas, kad pacientas serga infekcine liga. Galiausiai vyras buvo atleistas nuo darbų stovykloje. Taip pat jis buvo apsaugotas nuo būsimo suėmimo – kaip ir bet kuris su juo kontaktavęs šeimos narys.

Aušvico koncentracijos stovyklą Lenkijoje

Žinoma, gydytojai iš tiesų nesusargdino minėtojo vyro. Tai jiems būtų nesuvokiama net ir pačiose sudėtingiausiose situacijose. Ta šiltinės epidemija, kurią neva sukelta Rozvadove, iš tiesų buvo jų unikalus būdas apsimesti sergančiais. Toks netikras ligos protrūkis reiškė apsaugą jų pacientams ir kaimynams nuo persekiojimo. Gydytojai minėtam vyrui išgelbėjo gyvybę susimuliuodami ligą. Vėliau tokiomis pačiomis injekcijomis jie padėjo ir daugeliui kitų žmonių ir taip išgelbėjo tūkstančius gyvybių.

Vienas iš tų gydytojų buvo Eugeniuszas Lazowski, kuris jau buvo senas vilkas, aktyviai priešinęsis naciams nuo pat okupacijos pradžios. Vokiečių okupacijos metais Lenkijoje per masines egzekucijas ir koncentracijos stovyklose buvo išžudyta penktadalis šalies gyventojų. Anot E. Lazowski, lenkų gydytojai „susidūrė su specialia užduotimi ne tik užkirsti kelią ligoms ir gydyti sergančius žmones, bet ir ginti jų ir jų tautiečių gyvybes“.

 Eugeniuszas Lazowski

Taigi, E. Lazowski pradėjo, kaip jis pats sakė, „asmeninį karą“ su okupantais. Pabėgęs iš Vokietijos karo belaisvių stovyklos, jis grįžo į gimtąjį Rozvadovą ir dirbo Lenkijos Raudonajam Kryžiui. Jo namas rėmėsi į tvorą, skyrusią žydų getą nuo likusios miesto dalies. Gete buvusios sąlygos buvo palankios ligoms plisti, tačiau gydytojui buvo uždrausta gydyti žydus, todėl jis sugalvojo slaptą būdą, kaip jiems padėti. Kai kas nors gete susirgdavo, jie prie tvoros pririšdavo kilimą. Tuomet E. Lazowski naktį paslapčia ateidavo į getą ir atnešdavo vaistų.

Tam, kad naciai jo nesusektų, jis klastodavo duomenis ir padidindavo ne žydams pacientams panaudotų vaistų atsargas.

E. Lazowski draugas Stanislawas Matulewiczius taip pat dirbo gydytoju Rozvadove, ir atsitiktinis atradimas, pasinaudojant nacių baime užsikrėsti, leido šiai medikų porai apsaugoti dar daugiau žmonių.

Po to, kai Pirmojo pasaulinio karo metais šiltinė šienavo karius apkasuose, naciai be galo bijojo galimų ligos protrūkių tarp savo karių. Vokiečių valdžia Lenkijoje reikalavo, kad gydytojai praneštų apie visus įtariamus ir patvirtintus šiltinės atvejus ir siųstų kraujo mėgini į vokiečių kontroliuojamas laboratorijas tyrimams. Šia liga užsikrėtę lenkai buvo karantinuojami ir atleidžiami nuo darbo stovyklose. Tačiau užsikrėtusiems žydams būdavo įvykdomos egzekucijos.

„Kai viename rajone būdavo patvirtinama daug ligos atvejų, Vokietijos visuomenės sveikatos tarnyba paskelbdavo jį „epidemijos zona“, – po karo rašė du minėti gydytojai. – Ši situacija suteikdavo tam tikros naudos tokiems žmonėms, nes vokiečiai būdavo linkę vengti tokių teritorijų, todėl jų gyventojai buvo santykinai apsaugoti nuo baisumų.“

Tuo metu dažniausias tyrimas dėl šiltinės buvo „Weil-Felix“ tyrimas, paremtas 1916 metų moksliniais tyrimais, kurie parodė, kad antikūnai, kuriuos žmogaus imuninė sistema gamina reaguodama į šiltinę, taip pat reaguoja ir į „Proteus OX-19“ – tam tikrą bakteriją, sukeliančią šlapimo takų infekcijas. Atliekant „Weil-Felix“ tyrimą, negyvos „Proteus OX-19“ bakterijos yra sumaišomos su paciento kraujo mėginiu. Jeigu mišinys sudrumstėja, tai yra aiškus šiltinės požymis.

Mokydamasis atlikti tyrimą, kad apeitų vokiečių laboratorijas ir nuo vokiečių nuslėptų šiltinės atvejus tarp žydų, S. Matulewiczius suprato: jeigu žmogui įšvirkšti tokių pat negyvų bakterijų, jo organizmas gamins tokius pačius antikūnus, o pastarieji duos melagingą teigiamą šiltinės rezultatą.

„Iš karto tapo aišku, kad dirbtinis „Weil-Felix“ tyrimas gali būti naudojamas kaip gynybos forma nuo okupacinės vokiečių valdžios politikos“, – vėliau paaiškino E. Lazowski.

Taip du lenkų gydytojai sugalvojo naudoti netikrus teigiamus tyrimų rezultatus sukurti šiltinės „epidemiją“ Rozvadove ir jo apylinkėse. Pradėję nuo minėto darbininko, kuris nenorėjo grįžti į stovyklą, gydytojai ėmė pacientams, kuriems pasireiškė į šiltinės panašus simptomai – karščiavimas, kosulys, bėrimas ir skausmas, leisti „Proteus OX-19“ bakterijų injekcijas. Tai buvo maskuojama kaip „baltymų stimuliavimo terapija“.

Gydytojai veikė slapta ir net savo pacientams nesakydavo, ką daro. Apie savo darbą jie prasitarė tik 1977 metais Amerikos mikrobiologijos draugijos naujienlaiškyje paskelbtame straipsnyje.

Aušvico koncentracijos stovyklą Lenkijoje

Gydytojai pasakojo taip pat stengęsi imituoti natūralų šiltinės atvejų skaičius padidėjimą ir sumažėjimą, tad daugiau žmonių infekuodavo rudenį ir žiemą. Siekdami suklaidinti valdžią, jie taip pat siųsdavo pacientus kitiems gydytojams, kurie, žinoma, diagnozuodavo šiltinę.

„Vokiečių kontroliuotos laboratorijos valdžiai pranešė apie vis daugiau ir daugiau teigiamų „Weil-Felix“ tyrimų atvejų ir patvirtino mūsų pranešimus, – rašė gydytojai. – Greitai patvirtintų atvejų skaičius buvo pakankamai didelis, kad mūsų apylinkė (apie tuzinas kaimų) būtų paskelbti „epidemijos zona“, o tai mums užtikrino santykinę laisvę nuo agresorių.“

Visko vos nesužlugdė tai, kad... žmonės nemirdavo. Rozvadovo rajone siaučiant tariamai šiltinei, naciams pasidarė keista, kad nemiršta daugiau žmonių, ir vienas informatorius pareiškė, kad viskas nėra taip, kaip atrodo. Todėl vokiečiai atsiuntė savo medikų komandą viską išsiaiškinti.

E. Lazowski pasitiko svečius ir pakvietė prie gausiai patiekalais ir degtine nukrauto stalo. Kol vyresnio rango vokiečių gydytojai puotavo, E. Lazowski jų pavaldinius, jaunesnius gydytojus, pavedžiojo po miestelį. Dar prieš vokiečių gydytojų vizitą E. Lazowski savo nesveikiausiai atrodančius pacientus, kuriems visiems buvo sušvirkšta „Proteus“ bakterijų, surinko į vieną nešvarų kambarį. Baimindamiesi infekcijos, jauni vokiečių gydytojai tik akies kampučiu pažvelgė į jiems parodytus pacientus. Atlikę kelis kraujo tyrimus, kad patvirtintų epidemiją, medikai suskubo išvykti. O jų vadovams, matyt, labiau rūpėjo degtinė, todėl antrinių tyrimų jie nedarė.

E. Lazowski ir S. Matulewicziaus sukurta karantino zona tapo tikru prieglobsčiu Lenkijos žydams, nes čia jie galėjo pasislėpti nuo nacių persekiojimo. Skaičiuojama, kad taip lenkų gydytojai nuo žūties per trejus metus išgelbėjo apie 8 tūkst. žmonių, įrodę, kad kartais švirkštas yra galingesnis už kardą.