Nuotraukoje užfiksuota Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) vidinės žvalgybos tarnybos „viršūnėlė“.
Kaip pranešama, nuotrauka daryta 2008 m. pabaigoje ar 2009 m. pradžioje, pasibaigus šalia Maskvos buvusioje KGB sanatorijoje vykusiam posėdžiui, kurio metu aptarti strateginiai klausimai, rašo vokiečių leidinys „Der Spiegel“.
Pirmoje eilėje antras iš kairės – 2008 m. gegužės mėn. FST vadovu tapęs Aleksandras Bortnikovas.
Toje pačioje eilėje nuo A. Bortnikovo per keturis asmenis nutolęs sėdi Nikolajus Patruševas, žmogus, kurio rankos, Vakarų specialiųjų tarnybų manymu, suteptos krauju. Jam patikėtas Rusijos Federacijos saugumo tarybos pirmininko postas, suteikęs jam galimybę tapti savotišku žvalgybos koordinatoriumi. Manoma, kad būtent šis asmuo 2006 m. nurodė radioaktyviu poloniu nunuodyti buvusį KGB karininką Aleksandrą Litvinenką, neva perėjusį britų žvalgybos pusėn.
Paskutinėje eilėje – 14 jaunų karininkų, iš kurių beveik visi turi pulkininko laipsnį. Kitaip tariant, šie asmenys – tai FST vadovybės rezervas. Vienas iš šių asmenų iš FST pasitraukė įsivėlęs į konfliktinę situaciją, o 2012 m. iš Rusijos jis išvyko. Nuo to laiko jis yra medžiojamas kaip išdavikas. Būtent šis asmuo nuotrauką perdavė žvalgybos tarnybų ekspertui ir režisieriui vokiečiui Egmontui Kochui kaip viena iš kelių įrodymų, patvirtinančių jo tapatybę. E. Kochas su buvusiu agentu keliose valstybėse surengė slaptus susitikimus, o bendras interviu skirtų valandų skaičius siekė 15.
Igoris – toks vardas suteiktas personažui E. Kocho filme – ėjo FST departamento vadovo pareigas, buvo atsakingas už opozicijos kontroliavimą musulmoniškame Rusijos regione, Šiaurės Kaukaze. Jo departamentą sudarė 50 darbuotojų ir 400 šnipų. Igorio teigimu, nors jo vadovaujamas departamentas priklausė vidinės žvalgybos tarnybai, šio departamento darbuotojai dalyvavo ir užsienyje rengiamose operacijose. Agento teigimu, FST prisidėjo prie musulmonų šnipų patekimo į Vokietijos bei kitų Europos valstybių teritoriją. Igoris pasakoja apie jam tekusią atsakomybę.
„Jei būčiau Vokietijos Konstitucijos apsaugos tarnybos vadovas, nurodyčiau savo pavaldiniams kur kas atidžiau stebėti jaunus iš Čečėnijos atvykstančius sportininkus, gaunančius pabėgėlio statusą ir dabar kukliai ir tyliai čia gyvenančius. Kai kuriems tokiems sportininkams išdavėme padirbtus dokumentus. Mano departamentas šiame procese dalyvavo. Klastodavome pažymas dėl teistumo, policijos tyrimų ir pan. tam, kad jiems būtų suteiktas prieglobstis Vakaruose. Tokiu būdu šie asmenys galėdavo pateikti įrodymų, patvirtinančių jų kaip politinio persekiojimo aukų statusą.“ – pasakojo E. Kocho filmo herojumi tapęs Igoris.
Kiekvienais metais į Vokietiją atvyksta tūkstančiai čečėnų. Daugelis bėga nuo Čečėnijos prezidento ir V. Putino numylėtinio Ramzano Kadyrovo bei jo aplinkos žiaurumų. Būtų sudėtinga pasakyti, kurie iš šių asmenų susiję su V. Putino vidaus žvalgybos tarnybos „kurmių“ tinklu. Vokietijos Konstitucijos apsaugos tarnybos vadovas Hansas Georgas Maassenas E. Kocho filme situaciją apibūdina kaip keliančią nerimą. Jo teigimu, akivaizdu, kad Rusijos žvalgybos tarnybos neabejotinai turi informacijos apie daugybės iš Kaukazo regiono į Vokietiją atvykstančių pabėgėlių judėjimą Rusijoje arba jų judėjimas netgi vykdomas gavus šių tarnybų palaiminimą.
Čečėnijos opozicijos atstovė Rubati Micajeva, 2002 m. bėgusi iš Čečėnijos ir nuo to laiko gyvenanti Vokietijoje, situaciją vertina analogiškai. „Per pastaruosius penkerius metus Vokietijoje atsirado daug FST atstovų. Manau, kad kas antras čečėnas dirba FST.“ – savo nuomone dalinosi ji. Kokia gi tai gali būti užduotis? Ar kalbama vien tik apie čečėnų opozicionierių priežiūrą? Praėjusių metų spalio mėn. pabaigoje penkiose Vokietijos federalinėse žemėse surengta 14 čečėnų tautybės pabėgėlių sulaikymo operacija. Šie asmenys įtariami talkinę teroristiniam „Islamo valstybės“ tinklui.
Ar šie įtariamieji, susiję su „Islamo valstybe“, – FST čečėnų žvalgybinių pajėgų nariai? Ar šie asmenys, tapę V. Putino vykdomo propagandinio karo įrankiais, raginami Vokietiją nuteikti prieš pabėgėlius ir sėti baimę tarp gyventojų? Jei atsakymas į šiuos klausimus teigimas, kaip visa tai vykdoma?
„Susidaro įspūdis, kad baimių skleidimas – tai ne Rusijos tikslas, o tik priemonė. Tikslas – kurti kliūtis Vokietijos valdžiai ir galbūt destabilizuoti padėtį šalyje.“ – E. Kocho režisuotame filme šia tema kalba H. G. Maassenas. Igoris savo ruožtu taip pat neabejoja, kad jis ir departamentas, kuriam jis vadovavo, – tai psichologinės karinės operacijos instrumentai, o šia operacija V. Putinas pradėjo naują prieš Europą nukreiptą šaltąjį karą.
Pasitelkdamas nereikšmingas, tačiau efektyvias gudrybes, tarp kurių yra dezinformavimo strategija ir melo skleidimas, V. Putinas mėgina Vokietijoje kurti nuolatinio visuomenės nerimo būklę.“ – teigia jis.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel turėjo progą asmeniškai ir iš arti susipažinti su V. Putino taikomais metodais, kai 2007 m. lankėsi V. Putino rezidencijoje Sočyje, Juodosios jūros pakrantėje. Nepaisant ne kartą nuskambėjusių įspėjimų, kad A. Merkel bijo šunų, V. Putinas leido savo šuniui ją nuodugniai apuostyti. Akivaizdu, kad V. Putinas taip pasielgė tyčia, ir tai neabejotai tapo pažeminimo ženklu.
