Praktiškai niekas netiki, kad dėl konfliktų Ukrainoje, Irake ar Pietų Kinijos jūroje galėtų kilti Trečiasis pasaulinis karas, tačiau šiandien daugelis faktorių primena tuos, kurie 1914 metų birželio 28 dieną sukėlė katastrofą Sarajeve, „Reuters“ tinklaraštyje blogs.reuters.com rašo Anatole Kaletsky.
1914 metais globalizacijos procesų tempas buvo tiek pat dramatiškas ir gluminantis, kaip ir šiais laikais.
Tuomet lygiai taip pat tvyrojo baimė, kurią kėlė atsitiktinis terorizmas – juodą kepurę užsimaukšlinęs anarchistas, sugniaužęs rankoje šnypšiančią bombą, buvo toks pats tipiškas personažas, kaip ir musulmonų džihadistas mūsų dienomis. Tačiau svarbiausia paralelė veikiausiai yra pernelyg ramus įsitikinimas, kad dėl ekonominių ryšių ir gerovės karas yra neįmanomas – bent jau Europoje.
Knygoje „The Great Illusion“ („Didžioji iliuzija“), kuri 1910 metais tapo bestseleriu, pateikiami ekonominiai argumentai, kodėl teritoriniai užkariavimai tapo nebenaudingi, ir kodėl dėl šios priežasties pasaulinis kapitalizmas likvidavo stambaus masto karų grėsmę. XX amžiaus pradžioje panašus požiūris, daug kuo primenantis šiuolaikinį įsivaizdavimą, jog istorijoje dar nebuvo karo tarp šalių, kuriuose veikia firminių restoranų „McDonald`s“ tinklas, buvo taip tvirtai įsišaknijęs, jog likus vieneriems metams iki Didžiojo karo, žurnalas „The Economist“ nuramino savo skaitytojus redakcijos straipsniu su antrašte „War Becomes Impossible in Civilized World“ („Karas civilizuotame pasaulyje tampa neįmanomas“).
„Įtakingi komercinių interesų ryšiai tarp mūsų šalies ir Vokietijos pastaruoju metu neįprastai sutvirtėjo, - rašė žurnalas „The Economist“. – Ir galiausiai Vokietija buvo išbraukta iš galimų priešų sąrašo“.
Tikra „Dižiąja iliuzija“, žinoma, tapo idėja, kad dėl ekonominio suinteresuotumo karas tapo atgyvena. Tačiau tam tikras panašaus naiviojo materializmo variantas grįžo. Jis, pavyzdžiui, pastebimas Vakarų užsienio politikoje, taikant ekonomines sankcijas Rusijai ar Iranui – tai politinio kompromiso ar karinės intervencijos pakaitalas.
Tačiau tikroji tiesa (kaip pasirodė 1914 metais ir vėl matosi Ukrainoje, Artimuosiuose Rytuose bei Pietų Kinijos jūroje), kad ekonominiai interesai nukeliauja į antrą planą, kai iš butelio išsiveržia nacionalinio ar religinio militarizmo džinas. Rusijos praeities konfliktuose sugebėjo atlaikyti ekonominius nuostolius, kurie yra neįsivaizduojami Vakarų pasaulio politikams ir diplomatams. Tą patį galima pasakyti ir apie Iraną bei Kiniją. Taigi Jungtinių Valstijų strategija, kuria siekiama „eskaluoti ekonominius nuostolius“, nepadeda pasiekti tokių geopolitinių tikslų kaip Ukrainos sienų ar negyvenamų Japonijos salų išsaugojimas. Arba tenka iš naujo pradėti derybas, arba Vakarams tenka pradėti karą dėl sienų „neliečiamybės“. Tai kelia neraminančias paraleles su padėtimi 1914 metais.
Nors istorikai vis dar nagrinėja Pirmojo pasaulinio karo priežastis, tenka pastebėti, kad neišvengiamas sąlygas netikėtam visuotiniam karui sukūrė du pagrindiniai destabilizuojantys XX amžiaus geopolitikos bruožai: galingųjų valstybių iškilimas bei žlugimas ir pernelyg uolus susitarimų dėl abipusės gynybos laikymasis. Prabėgus šimtmečiui, šie bruožai sugrįžta ir destabilizuoja padėtį.
Vykstant didžiųjų valstybių rotacijai, 1914 metais Austrijos – Vengrijos imperijoje bei Osmanų imperijoje prasidėjo nuosmukis, o Vokietijoje – pakilimas. Tuo pat metu Didžioji Britanija su Prancūzija ir Rusija, kaip mažesniosios partnerės, siekė išsaugoti viešpatavimą Europoje. Tačiau jų pinigai, kariniai ištekliai ir politinis atkaklumas artėjo prie pabaigos.
Šiandien Rusija išgyvena nuosmukį, Kinija – pakilimą, o Jungtinės Valstijos kartu su Europa ir Japonija, kaip mažesniosios partnerės, mėgina išsaugoti XX amžiaus jėgų pusiausvyrą. Esant tokioms sąlygoms, tiek kylančios, tiek smunkančios valstybės pradeda konfliktuoti su tomis, kurioms šiuo metu priklauso kontrolė.
Kylančios valstybės trokšta praplėsti savo teritoriją arba ištaisyti, anot jų, istorinę neteisybę. Jos pradeda abejoti esama padėtimi – kaip tai daro Kinija šalimais tyvuliuojančiuose vandenyse. Tuo tarpu silpstančios šalys ryžtasi užkirsti kelią teritoriniams nuostoliams ir išvengti diplomatinio pažeminimo. Tokios šalys kaip šiandieninė Rusija ar Austrijos –Vengrijos imperija 1914 metais pradeda stumdytis su lyderiaujančiomis valstybėmis. Jungtinės Valstijos ir Europa nemato jokių priežasčių, kodėl Rusijai reikėtų priešintis Europos Sąjungos ar NATO plėtrai. Tuo tarpu Rusija visa tai vertina kaip teritorinę agresiją ir priešiškų jėgų apsuptį.
Žinoma, stiprėjančios ir silpnėjančios valstybės siekia susivienyti prieš lyderes, kurios pasisako prieš status quo. 1914 metais Vokietija, Austrija – Vengrija bei Osmanų imperija prieš Prancūziją, Didžiąją Britaniją ir Rusiją ėmėsi tokių pačių veiksmų. Šiandien atrodo logiška, kad Kinija bei Rusija galėtų suvienyti savo jėgas prieš Jungtines Valstijas, Europos Sąjungą bei Japoniją.
Tokią logiką neseniai patvirtino keistas Baracko Obamos administracijos sprendimas eilinį kartą išreikšti savo paramą Japonijai, Filipinams ir Vietnamui teritoriniuose jų ginčuose su Kinija: tai buvo padaryta tvyrant priešiškumui su Rusija dėl krizės Ukrainoje.
Visa tai iš 1914 metų įvykių leidžia daryti šias išvadas: pragaištinga sutarčių ir aljansų sistema didžiosioms valstybėms užkrauna pareigą kariauti kitų šalių vardu. Galiausiai vietinis konfliktas virsta regioniniu ar pasauliniu karu, ir tai vyksta siaubingu greičiu bei neprognozuojamai.
Geriausiu pavyzdžiu šiandien yra NATO, taip pat susitarimai dėl abipusės gynybos tarp Jungtinių Valstijų ir Japonijos, kurie teoriškai įpareigoja Vašingtoną pradėti karą prieš Rusiją ar Kiniją, jeigu šios įsiverš į ginčijamas teritorijas Rytų Europoje ar Pietų Kinijos jūroje. Ar tokios sutartys gali tapti šautuvo gaiduku, kuriam tereikia silpno paspaudimo, kad kiltų pasaulinis karas, kaip 1914 metais?
Atkreipkite dėmesį į antro pagal rangą buvusio NATO karininko, sero Richardo Shirreffo pareiškimą apie Rusiją: „Žinoma, visi sutiks su tuo, kad mes būsime pasirengę pradėti karą dėl Didžiosios Britanijos sienų. Tačiau mes priklausome NATO, todėl šiuo metu Didžiosios Britanijos sienos baigiasi Latvijoje“.
Gali pasirodyti beveik neįtikima, jog Vašingtonas pradėtų karą prieš Pekiną, kad apgintų negyvenamas Japonijos salas; arba prieš Maskvą, kad apgintų kažkokius aptriušusius kalnakasių miestus Donbase, jei Ukraina kada nors prisijungs prie NATO. 1914 metų pradžioje atrodė beveik neįmanoma, jog Didžioji Britanija ir Prancūzija pradėtų kariauti su Vokietija, kad apgintų Rusiją nuo Austrijos – Vengrijos imperijos dėl konflikto su Serbija.
Tačiau 1914 metų birželio 28-ąją karas iš neįmanomo virto neišvengiamu, taip ir nespėjęs tapti mažai tikėtinu. Praėjus ketveriems metams, žuvusiųjų skaičius siekė 10 milijonų.
