aA
„Savo perdėtu moralizmu praradom Europoje pasitikėjimą“, – teigia vienas žymiausių Vokietijos istorikų Heinrichas Augustas Winkleris dienraščiui „Die Welt“ dar vasarą duotame interviu.
Angela Merkel
© Reuters / Scanpix

Be to, šis atidus visuomenės stebėtojas paliečia ir kitas europiečiams aktualias temas: nacionalinės valstybės Europos Sąjungoje vietą, politinių bei intelektualinių elitų atitrūkimą nuo visuomenės, žemą politinių diskusijų kultūrą.

Keturtomės „Vakarų istorijos“ autorius dešimtmečius gilinosi į kontinento raidą. Tad verta įsiklausyti į kritines mokslininko įžvalgas. Viena didžiausių Vokietijos silpnybių, pasak jo, yra moralinė didybės manija, pasireiškusi pabėgėlių politikoje: „2015 metais galėjai pamanyti, kad politinio prieglobsčio srityje Vokietija yra neribotų galimybių šalis.“

H. A. Winkleris sakėsi iki šiol negalintis rasti paaiškinimo tam, „kaip 2015 metų rugsėjo 4 dieną galėjo būti padarytas skubotas sprendimas laikyti atviras šalies sienas – nesikonsultavus nei su vyriausybės kabinetu, nei su artimiausiais sąjungininkais Bendrijoje, nei su pačia ES“.

Apie tokio sprendimo pasekmes nesvarstyta, o jos – „pražūtingos: naštos nebepakeliančios savivalybės, tarnybos, mokyklos, policija ir teisėsauga. Kad visa tai paskatins nacionalpopulistinę opoziciją, buvo aišku kaip „Amen“ bažnyčioje. Lygiai kaip ir tai, kad Berlyno klaida atsilieps europiniams kaimynams.“

H. A. Winkleris neabejoja, kad ši vokiečių politika prisidėjo prie PiS pergalės Lenkijoje ir neigiamai paveikė britų diskusijas dėl „Brexit“ referendumo. „Mane nuo pat pradžių trikdė tas moralinio pasipūtimo mastas, išryškėjęs jau 2015-ųjų rugsėjį, – prisipažino istorikas. – Ir tai pasakytina primiausia apie opoziciją. Bundestage, tarkime, iš žaliųjų buvo galima girdėti, kad mes, vokiečiai, dabar esame pasaulio čempionai artimo meilės ir paslaugumo disciplinoje. O tai jau skamba beveik kaip kairioji vokiečių didybės manijos atmaina.“

Heinrichas Augustas Winkleris
Heinrichas Augustas Winkleris
© Vida Press

Akivaizdi kairės klaidatikystė skatina rinkėjus sukti dešinėn

Klaidinga būtų manyti, kad „demonstratyvi išskirtinė vokiečių moralė dabartyje galėtų atitaisyti niekada nebeatitaisomus dalykus“, nacionalsocialistinę praeitį, – kritikuoja istorikas ir perspėja: „Baisiausias vokiečių istorijos tarpsnis kaip tik turėtų mums priminti, jog kiekvienoje situacijoje privalome elgtis kuo atsakingiausiai, kad, šiukštu, nesirinktume išskirtinio vokiško kelio pagal moto „vokiečių būdas išgydys pasaulį“, bet, priešingai, kad visada tartumės su mūsų partneriais.“

„Klaidatikystė, kurią aš pirmiausia matau politinio spektro kairėje, neva trečiojo pasaulio problemas galėtume išspręsti Vokietijos teritorijoje, yra tokia akivaizdi, kad nėra ko stebėtis, jei dalis buvusių kairės ir vidurio partijų rinkėjų dabar renkasi dešinį klystkelį“, – sako istorikas.

Jis remia dabartinio šalies vidaus reikalų ministro Horsto Seehoferio pastangas taisyti 2015 metais padarytas klaidas ir yra įsitikinęs, kad be tų korektūrų nepavyks sustabdyti kraštutinės dešiniosios partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) stiprėjimo. Drauge istorikas perspėja ir dėl kito kraštutinumo: bekovojant su AfD, nevalia „perimti nacionalistų kalbėsenos“.

Nacionalinės valstybės laikai nesibaigė

Vokiečių pabėgėlių politikai nepritaria ne vien rytų europiečiai „tariamai buki, kitaip nei mes „tiksintys“, kaip kad tenka girdėti ir skaityti Vokietijoje, – nurodo mokslininkas. – Pabėgėlių ir migrantų klausimu mūsų nuomonė niekada nesutapo ir su prancūzų, nyderlandų ar britų laikysena. Kurį laiką mūsų sąjungininkai buvo švedai. Tačiau ir ten padėtis jau pasikeitė.“

„Rėksmingu, perdėtu moralizmu Vokietija izoliavo save Europoje“, – apibendrina H. A. Winkleris.

Savo šalies santykį su Europos Sąjunga istorikas vertina kritiškai. Pasak jo, Vokietijoje ilgai buvo linkstama į Europą žvelgti kaip į tėvynės pakaitalą, karjerą čia padarė sąvoka „postnacionalinis“.

Tačiau nenorėta matyti, kad jokioje kitoje Bendrijos valstybėje ši idėja nesusilaukia pritarimo.

Manymas, esą, nacionalinės valstybės laikai baigėsi, tėra iliuzija, kilusi „iš Federacinės Respublikos nenoro matyti realybę, pasakyčiau, netgi iš saviapgaulės, – aiškina mokslininkas. – Joks prancūzas, britas, danas, lenkas taip negalvoja.“

Kadangi didžioji dalis europiečių nacionalinę valstybę ir toliau suvokia kaip teisės bei socialinio saugumo tvirtovę, tą pripažinti turėtų ir Europos Sąjungos vadovai. Norint pasiekti sutarimo Bendrijoje, tiesiog reikia orientuotis į tikrovę, – pataria H. A. Winkleris ir primena Nyderlandų iškeltą šūkį: siekime ne vis glaudesnės Bendrijos, o vis glaudesnio bendradarbiavimo.

„Po bendru Europos stogu reikia suteikti daug veikimo laisvės nacionaliniam, regioniniam ir lokaliniam individualumui, kurie juk yra Europos kultūrinio turtingumo pagrindas.“

Esame „kontrrevoliucijos“ liudininkai

Tai, ką patyrėme po 1989 metų, lenkų publicistas Adamas Krzeminskis yra pavadinęs „liberalia revoliucija“, o dabar, kaip teigiama, esame „kontrrevoliucijos“ liudininkai, – tokiam padėties vertinimui istorikas iš esmės pritarė. Šis procesas, pasak jo, apima ne vien Vidurio ir Rytų Europą, bet ir Vakarus. Aiškindamas, kodėl taip nutiko, H. A. Winkleris pamini keletą aspektų.

Vienas jų – per didelis vykdomosios valdžios savarankiškumas, jos galių augimas, ES institucijose prasidėjęs po Mastrichto sutarties sudarymo 1992 m., – tai neišvengiamai atitolina valdančiuosius nuo visuomenės.

Be to, „pastaraisiais dešimtmečiais politiniai ir intelektualiniai elitai puoselėjo diskursą, nuo kurio didžioji dalis visuomenės jautėsi esanti atkirsta.“

Vokietijoje tai, be jokių abejonių, prisidėjo prie „Alternatyvos Vokietijai“ atsiradimo ir sėkmingo augimo. Tiesa, H. A. Winkleris nemano, kad AfD dabar galėtų tapti stipriausia politine jėga šalyje, tačiau ji bus pakankamai stipri, kad sutrukdytų sudaryti stabilią daugumos vyriausybę.

Mokslininkas apgailestauja, jog politinį klimatą šalyje nuodija įnirtinga kova su kitokia nuomone.

Diskutuojančių pusių nuožmumas jam primena religijų karus, kai vadovautasi posakiu: „O jei nenori būt man broliu, suknežinsiu aš tau kaukuolę“. Tai, pask H. A. Winklerio, esanti „vokiečių patologija“.

„Kai amžių sandūroje baigiau rašyti Vokietijos istoriją „Ilgas kelias į Vakarus“, buvau optimistiškiau nusiteikęs ir maniau, kad mums pavyko atsikratyti to nepalenkiamo atkaklumo. Tačiau, deja, – vokiečių išskirtinis kelias tebeveikia iki šių dienų“, – sako garsus istorikas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Padėtis virsta nekontroliuojama: kasmet dėl antibiotikų miršta dešimtys tūkstančių pasveikti turėjusių žmonių (9)

Kiekvienais metais Europoje miršta 33 tūkstančiai žmonių dėl bakterinių infekcijų, kurių...

Lietuva – demografinėje duobėje: išgelbės tik darbo imigrantai? (84)

Mažėjantis Lietuvos gyventojų skaičius ir nesustojanti emigracija kelia vis daugiau klausimų,...

Nobelio premijos laureatas: jau dabar pajutome skonį to, kas mūsų laukia. Gali tapti gerokai blogiau „kyla pavojus JAV demokratijai“ (123)

Garsusis ekonomistas Josephas Stiglitzas atkreipia dėmesį į tris realiausią grėsmę keliančius...

Praėjus metams po dingimo Argentinoje aptiktas povandeninis laivas

Argentiniečių povandeninis laivas, prieš metus sprogęs ir dingęs su 44 žmonių įgula,...

Lemiamos „Žalgirio“ atakos rebusas: kodėl viskas baigėsi plyta, o ne laisvutėlio Milaknio šūviu? pažymiai žaidėjams (107)

„Mes esame tikrai toli nuo savo potencialo, bet žaidžiame dėl pergalių su „Barcelona“,...

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Vaikamušių judėjimo aktyvistams: gavote tai, ko nusipelnėte (73)

Dar savaitė, kita ir Lietuvos miestai bei miesteliai pradės varžytuves, kieno įžiebta Kalėdų...

Neįtikėtinas rašytojos Colette gyvenimas: vyras vogė jos talentą, o ši keršijo romanais su jo 16-mečiu posūniu ir kitomis moterimis

Netrukus kelionę po Lietuvos kino teatrus pradės juosta „Koletė“ – dar vienas svarbus...

Jauni Lietuvos gyventojai trykšta optimizmu – atlyginimus tikisi augsiant keleriopai (98)

Lietuvos jaunimas savo ateitį vertina optimistiškai: SEB banko atliktas 18–25 metų gyventojų...

Šeimos tradicija, virtusi spontanišku nuotykiu – kaip keliauti su vaikais ir neišprotėti? (5)

Vieniems šeimos tradicijos yra bendros šventės ar aktyvios veiklos, kitiems jos neatsiejamos nuo...

Suvalgę kažko saldaus patiriate nemalonius simptomus? Mitybos ekspertai aiškina, kokiais atvejais gali tekti atsisakyti cukraus

Daugumos mūsų santykis su cukrumi svyruoja nuo meilės iki neapykantos. Mums patinka saldumynai, jie...