Nepasitenkinimo Vokietijos kanclere mokslininkas neslėpė ir anksčiau. 2018 m. tam pačiam dienraščiui „Die Welt“ jis šmaikštavo: „Pirmiausiai jai pasakyčiau: sėskite į laiko mašiną, grįžkite trejus metus atgal ir peržiūrėkit savo 2015 m. rudens sprendimą, kai atidarėt sienas, nepasitarusi su kitomis Europos šalimis. Tai buvo viena iš sunkiausių klaidų naujausioje Europos istorijoje.“

N. Fergusonas, ryškaus profilio Didžiosios Britanijos istorikas, daugybės knygų autorius, garsėja ne vien savo moksliniais veikalais, bet ir aktyviu reiškimusi medijose, kur dažnai girdėti kompetentingas, kritiškas jo balsas.

55-erių metų mokslininkas neslepia konservatyvių savo pažiūrų, nors JAV, o ir daugelyje Vakarų Europos universitetų tam, pasak jo, reikia pilietinės bei intelektualinės drąsos, nes čia įsitvirtino režimas, nė iš tolo nepanašėjantis į atvirą akademinę visuomenę. „Kaip dešinysis tu esi potencialus nacis, o komunistai yra nepriekaištingi socialdemokratai“, – prieš metus šveicarų dienraščiui „Neue Züricher Zeitung“ guodėsi N. Fergusonas. Istorikas, paraleliai dėstantis Harvardo bei Stanfordo universitetuose, tai žino iš karčios savo paties patirties.

„Žalioji sutartis“ skatins ekonomikos augimą? Keisčiausia pasaulyje idėja

Tačiau N. Fergusonas, kaip matyti iš jo pokalbio Davose su vokiečių žurnalistais, įpratęs plaukti prieš „pagrindinį srautą“. „Ir taip jis davė „Die Welt“ interviu, dėl kurio esminių teiginių kiekvienas vokiečių kolega veikiausiai būtų nubaustas dažų bombų ataka per paskaitą ir viešu nuosprendžiu, pavadinant jį „problemišku“, taigi – iš esmės nepriimtinu, mokslininku“, – brito drąsą įvertino žurnalo „Wirtschafswoche“ redaktorius, istorikas Ferdinandas Knaußas.

Paklaustas, kaip vertina Europos Sąjungos planus kovoti su klimato kaita, Bendrijos pasirengimą tam skirti milžiniškas pinigų sumas, N. Fergusonas atsakė: „Europiečiai įsikalbėjo sau, kad „Žalioji sutartis“ magišku būdu skatins ekonomikos augimą. Nors juk akivaizdu, kad „Žalioji sutartis“ ekonomikos augimą mažins.“

Jis neįsivaizduoja, kad europiečių investicijos į žaliąją technologiją bei žaliąsias infrastruktūras galėtų veikti kaip ekonomikos konjunktūros programa.

Angela Merkel

N. Fergusonas priminė, kad, tarkime, „Vokietijai jau ir taip iškilo energijos kaštų problema, – kaina už kilovatvalandį yra didžiausia Europoje ir toliau kyla. „Žalioji sutartis“ neišvengiamai mažins vokiečių pramonės konkurencingumą.“ „Įsivaizdavimas, kad būtent „Žalioji sutartis“ skatins augimą, yra viena keisčiausių idėjų dabarties pasaulyje“, – teigė jis.

Beje, šiuo klausimu jam pritarė ir to paties dienraščio kalbintas Vokietijos ekonomikos tyrimų instituto (DIW) prezidentas Marcelis Fratzscher.

„Jei mes čia, Vokietijoje, įsivesim daug griežtesnes klimato tausojimo taisykles nei JAV, Kinijoj ar kur nors kitur, nuo to nukentės mūsų ekonomika, verslas. Jei čia prarasim darbo vietas, nuo to nebūtinai bus geriau klimatui, nes tuomet šios darbo vietos iškeliaus į Kiniją ar kur kitur, kur klimato saugojimu kur kas mažiau rūpinamasi“, – sakė jis.

Greta turėtų važiuoti pamokslauti į Pekiną

Interviu ėmusiems žurnalistams priminus, kad klimato kaitos akivaizdoje nėra kitos alternatyvos, kaip tik sparčiai didinti pastangas kovai su klimato kaita, istorikas atkirto: „Klimato problemas sukelia ne Europa, o Kinija ir Indija. Europa tuo atžvilgiu neturi reikšmės. Nuo Gretos Thunberg gimimo Kinija atsakinga už 60 procentų viso pasaulyje išmetamo CO2 kiekio padidėjimo. Indija – už kitus 20 procentų, o Europa ir Amerika – atitinkamai už nulį procentų padidėjimo. Idėja, kad Europos politika galėtų užkirsti kelią klimato katastrofai, yra absoliutus kliedesys. Viskas priklauso nuo Kinijos ir Indijos.

Ir niekas, net čia Davose, neturi žalio supratimo, kaip priversti šias šalis save apriboti. Greta Thunberg sako: „Privalot nedelsdami sustabdyti CO2 išmetimą.“ Ką gi, tai vykime į Kiniją ir Indiją, uždarykime ten esančias gamyklas ir pažiūrėkime, kaip žmonės į tai reaguos. Tai vienintelis dalykas, kurį galime padaryti. O „Žaliasis susitarimas“ tėra dorybiškumo signalas, neturintis jokios prasmės.“

Greta Thunberg

„Vadinasi, Greta Thunberg turėtų vykti su savo reikalavimais į Pekiną?“ – perklausė „Die Welt“.

„Taip, ne į Niujorką ar Davosą, o į Pekiną“, – patvirtino N. Fergusonas.

Drauge jis nepraleido progos pagirti Amerikos prezidento Donaldo Trumpo už jo prekybos sutartis su Kinija, primindamas, kad Kinija nesielgė pagal laisvos prekybos taisykles, tik ši tema ilgą laiką buvo laikoma „po dangčiu“, kol amerikiečiai pamatė, kad Kinija juos lenkia.

Pasak N. Fergusono, „D. Trumpas buvo vienintelis lyderis, atkreipęs dėmesį į Kinijos kilimą. Tai yra jo istorinis nuopelnas. Prekybos konfliktas neturėtų būti vertinamas kaip vien ekonominis klausimas, o kaip dalis platesnės strategijos, siekiant apriboti Kinijos kilimą“.

Pasak N. Fergusono, būtų labai gerai, jei amerikiečiai šiuo klausimu veiktų sutartinai su europiečiais ir japonais. „Antrasis Šaltasis karas negali būti vykdomas vienašališkai. Tai įmanoma tik aljanso rėmuose“, – įsitikinęs jis.

Europiečiai turėtų skubiai rūpintis Baltijos valstybių saugumu

„Europiečiai, regis, dar nepastebėjo, kur link suka pasaulis. Tai nebe tas laisvosios prekybos, nebe tas neribotos globalizacijos pasaulis. Tai pasaulis, kuriame raumeningi vyrukai tokiose šalyse kaip Kinija ar Rusija smarkiai ginkluojasi,“ o „Europa sėdi sau ir ramiai postringauja apie „Žaliąją sutartį. Alio, nubuskit!“ – karščiavosi istorikas.

Jis ragino europiečius būtinai investuoti į karinę gynybą.

„Jei Emmanuelis Macronas būtų teisus, kalbėdamas apie NATO „smegenų mirtį“, būtų geriau turėti planą B. Nes caras Vladimiras Rusijoje nesiduos amžinai maldomas nesigviežti Baltijos šalių. Trumpas visiškai teisus, reikalaudamas iš Vokietijos ir Europos žymiai didesnių išlaidų gynybai“, – sakė jis.

„Bet tai skamba labai jau distopiškai“, – paabejojo interviu ėmę „Die Welt“ žurnalistai.

„Nė kiek! – atkirto pašnekovas. – Jei norite taikos, ruoškitės karui, – ši išmintis tebegalioja. Tie, kurie pasikliauja, kad Amerika amžiais rūpinsis jų saugumu, apgaudinėja patys save.“

„Vadinasi, turėtume pirkti tankus, o ne vėjo jėgaines?“ – nepatiklus „Die Welt“ klausimas.

„Tankais karo XXI amžiuje nelaimėsi, – pastebėjo N. Fergusonas. – Tačiau pradžiai būtų galima užkirsti Kinijai priėjimą prie 5G interneto diegimo. Ir būtų galima pradėti kurti nuoseklią strateginę doktriną, kaip ginti Rytų Europą kritiniu atveju.“

Niallas Fergusonas

„A. Merkel kancleriavimo metai – kolosali nesėkmė“

Istorikas nepuoselėja iliuzijų dėl liberalios, daugiašalės pasaulio tvarkos, kurią savo kalbose paprastai pabrėžia Vokietijos kanclerė A. Merkel. Tokios kalbos jam skamba kaip pasaka.

„Ši liberali tvarka iš tikro egzistavo tik trumpą laiką po sienos griūties. Tai buvo 1990-ųjų, na, gal dar 2000-ųjų išradimas. Prieš tai buvo Šaltasis karas. Taigi, kas sako, kad nuo 1945 m. turim liberalią tvarką, tas nelabai išmano istoriją. Arba pažvelkim kad ir į Vokietijoje bujojantį antiamerikanizmą, – tai mane išties be galo erzina“, – sako jis.

Tame kontekste istorikas priminė ir Vokietijos kanclerės pernai pavasarį Harvardo universitete sakytą kalbą, kurioje ji aštriai užsipuolė Amerikos prezidentą. „Tik įsivaizduokite, kad D. Trumpas panašią kalbą būtų rėžęs Vokietijos universitete ir šitaip užsipuolęs šalies vadovę“, – pastebi jis.

O štai pats N. Fergusonas kritikos Vokietijos kanclerės adresu negailėjo, netgi pavadino jos kancleriavimo metus „kolosalia nesėkme“. Ir ne tik Vokietijai, bet ir Europai. Pasak britų istoriko, jai tiesiog trūksta kanclerio Helmuto Kohlio tvirto vadovavimo stiliaus, ryžto sprendimams.

„Taktikos prasme ji žibėjo, bet strategiškai buvo tikra katastrofa. Ji labai sumaniai gynė savo galią ir užtikrino, kad joks konkurentas nataptų jai pavojingas. Ji rūpinosi savo populiarumu ir padovanojo vokiečiams keletą gerų metų su rekordiniu užimtumu. Bet tik pažiūrėkite, kur šiandien stovi Vokietija ir Europa. Europos projektas stringa. Sunkų smūgį jam sudavė „Berxit“. O dėl jo dalis atsakomybės tenka Merkel ir jos ankstesniam finansų ministrui Wolfgangui Schäublei. Tada jie nepakankamai leidosi į kompromisus su anuometiniu britų premjeru Davidu Cameronu ir paliko jį stovėti tuščiomis rankomis. Merkel užsikrovė didelę kaltę“, – negailestingas istoriko verdiktas.

Suveikė britų savisaugos instinktas

Be to, istorikas negali atleisti A. Merkel pabėgėlių krizės klaidų. „Iš pradžių Vokietija visiškai ignoravo migraciją ir nepastebėjo arabų revoliucijos audros“. „O iškilus pabėgėlių krizei, federalinė vyriausybė padarė 180 laipsnių posūkį. Socialines pasekmes visuomenė jaučia iki šiol.“

„Negaliu sakyti, kad būčiau didelis „mamytės“ gerbėjas“, – prisipažino N. Fergusonas.

Jis jau ne sykį yra apgailestaudamas pabrėžęs, jog „Brexit“ šalininkų gretas gerokai papildė neapgalvotas A. Merkel sprendimas 2015 m. rugsėjį. Tai, pasak jo, buvusi „monumentali klaida“.

Britų istorikas iš pradžių pats pasisakė prieš Didžiosios Britanijos išstojimą iš ES ir pasirašė istorikų kreipimąsi „Remain“. Tačiau jį privertė suklusti žmonių klausimai.

„Niallai, jei vokiečiai suteiks pilietybę milijonams įsileistų pabėgėlių, juk tuomet jie galės ir pas mus atvykti?“ – klausė žmonės manęs Anglijos provincijoje. Ir garbingas atsakymas buvo „taip“, – pasakojo N. Fergusonas prieš dvejus metus šveicarų dienraščiui „Neue Züricher Zeitung“.

„Jie atvyks, nes užsieniečiui yra paprasčiau čia gauti darbą nei Vokietijoje ar Švedijoje“, – teigė N. Fergusonas 2018 m. kovą ir citavo užimtumo Europos valstybėse statistikos tarnybos duomenis, rodančius, kad imigrantų užimtumo lygis Didžiojoje Britanijoje dvigubai didesnis nei bendrijos vidurkis.

„Tad „Brexit“ šalininkų argumentas, kad Didžioji Britanija patirs nekontroliuojamą imigraciją, buvo iš esmės teisingas“, – sakė tada britų istorikas šveicarų dienraščiui. Ir pridūrė: kitaip, nei didžioji dalis kairiųjų liberalų „Brexit“ šalininkų, kurie kabinosi į viltį išlaikyti savo šalį Europos Sąjungoje, jis žmonių siunčiamą žinią supratęs.

Pagaliau dabarties įvykius bei procesus jis vertina iš istoriko perspektyvos. Todėl nenuilsta pabrėžti, kad laimėjimai, dėl kurių Vakarų kultūra tapo sėkminga nuo XV amžiaus, padėjo pagrindus mūsų savivokai.

Turėtume būti atsargūs, kad neišsižadėtume jų – dėl per didelės tolerancijos kitų kultūrų atžvilgiu. Priešingu atveju, pasak N. Fergusono, Vakarams gresia nuosmukis.

Į garsaus britų istoriko N. Fergusono įžvalgas bei perspėjimus verta atidžiau įsiklausyti.